BIBLIJOS PRINCIPAS. „Vienas kitam mielai atleiskite, jei kuris nors turi skundą prieš kitą. Kaip Jehova jums mielai atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kolosiečiams 3:13).

Ką tai reiškia? Biblijoje nuodėmė prilyginama skolai, o nuodėmės atleidimas – skolos panaikinimui (Luko 11:4). Viename žinyne sakoma, jog Šventajame Rašte graikiškas žodis, išverstas „atleisti“, reiškia „dovanoti skolą, nereikalaujant ją grąžinti“. Taigi kai tam, kas mus įžeidė, nusprendžiame atleisti, iš jo nesitikime jokio skriaudos atlyginimo. Tai, kad noriai atleidžiame, nereiškia, jog pritariame tokiam elgesiui ar sumenkiname mums padarytą skriaudą. Veikiau tiesiog negiežiame apmaudo, net jeigu turime rimtą pagrindą skųstis.

Ar tai praktiška šiandien? Būdami netobuli, nusidedame visi (Romiečiams 3:23). Todėl išmintinga būti atlaidiems, nes anksčiau ar vėliau atleidimo reikės ir mums. Be to, atleisti – mums patiems tik į naudą. Kaip tai suprasti?

Gieždami pyktį bei apmaudą ir neatleisdami, kenkiame patys sau. Tokie neigiami jausmai gali aptemdyti mūsų džiaugsmą ir padaryti mus nelaimingus, taip pat neigiamai atsiliepti sveikatai. Viename žurnalo Journal of the American College of Cardiology straipsnyje dr. Joičis Čida (Yoichi Chida) ir psichologijos profesorius Endriu Steptou (Andrew Steptoe) pateikė tokią išvadą: „Kaip atskleidžia naujausi tyrimai, pyktis bei priešiškumas yra glaudžiai susijęs su širdies vainikinių arterijų ligomis.“

Antra vertus, pažvelkime, kuo naudinga atleisti. Mielai atleisdami išsaugome taiką bei vienybę ir šitaip išlaikome gerus tarpusavio santykius. O dar svarbiau, sekame Dievu, kuris mielai atleidžia atgailaujantiems nuodėmiautojams ir kuris tikisi, kad taip elgsimės ir mes (Morkaus 11:25; Efeziečiams 4:32; 5:1).