Kitais metais pradėjau vaidinti filmuose; kelis kartus buvau gavusi pagrindinį vaidmenį. Žurnalistai domėjosi mano gyvenimo istorija, fotografams rūpėjo užfiksuoti mane nuotraukose, publika troško, kad dalyvaučiau premjerose, atidarant kokį objektą kviesdavo perkirpti simbolinę juostą, iškilmingų pietų ar vakarienės. Žodžiu, visada buvau dėmesio centre.

Tačiau ilgainiui supratau, kad visa tai nėra taip žavu, kaip įsivaizdavau. Vaidinau daugiausia veiksmo filmuose, ir tai buvo pavojinga. Honkonge, kitaip nei Holivude, aktoriai neturi dublerių, todėl akrobatinius triukus, pavyzdžiui, peršokti motociklu automobilį, turėdavau atlikti pati. Be to, daugelyje filmų, kuriuose vaidinau, netrūko amoralių ir smurtinių scenų; kai kurių turinys būdavo persunktas demonizmo.

1995-aisiais ištekėjau už vieno kino prodiuserio. Nors, atrodo, galėjau būti laiminga, nes turėjau viską – šlovę, turtus, mylintį vyrą, – jaučiausi prislėgta. Taigi nusprendžiau kino aktorės karjeros atsisakyti.

Atmintyje vis iškildavo šilti su tikėjimu susiję prisiminimai iš vaikystės. Kiekvieną šeštadienį su seserimi eidavome pas vienus Jehovos liudytojus. Tos šeimos tėvas Džo Makgratas mudviem ir trims savo dukroms vesdavo Biblijos studijas. Jų šeima buvo darni, draugiška, ir „dėdė Džo“ labai pagarbiai elgėsi su žmona bei vaikais. Man taip pat patikdavo eiti su jais į krikščionių sueigas. Vykdavome ir į didelius sambūrius. Kokie nuostabūs buvo laikai! Su liudytojais jausdavausi tokia saugi!

Mūsų namuose, priešingai, dėjosi baisūs dalykai. Mamą labai skaudino tėvo elgesys, ir ji prarado gyvenimo džiaugsmą. Kai buvau maždaug  dešimties, mama liovėsi bendrauti su Jehovos liudytojais. Aš, nors ir be didelio entuziazmo, tęsiau, ką pradėjusi, ir septyniolikos pasikrikštijau. Bet neilgai trukus ėmiau elgtis nekrikščioniškai, ir ryšiai su bendruomene nutrūko.

Po vestuvių praėjus nedaug laiko, mane aplankė du vietinės Jehovos liudytojų bendruomenės prižiūrėtojai ir paaiškino, kaip galėčiau grįžti prie Jehovos. Jie pasirūpino, kad man padėtų misionierė, vardu Sindi. Tuo metu jau buvau beveik praradusi tikėjimą, todėl paprašiau jos, kad įrodytų, jog Biblija išties – Dievo Žodis. Sindi priminė kelias jau išsipildžiusias Biblijos pranašystes. Ilgainiui labai susidraugavome, ir ji pasiūlė kartu išstudijuoti pagrindinius Biblijos mokymus. Sutikau. Pirmą kartą suvokiau, jog Jehova yra mylintis Dievas, kuris nori, kad būčiau laiminga.

Kai vėl pradėjau lankyti krikščionių sueigas, pajutau, kad liudytojų draugija man kur kas labiau prie širdies nei žmonės, besisukantys kino versle. Bet tai, ką buvau patyrusi vaikystėje, vertė niekuo nepasitikėti, ir to jausmo niekaip negalėjau atsikratyti. Į pagalbą atėjo viena bendratikė. Ji parodė iš Biblijos, kaip kovoti su šiomis emocinėmis problemomis, tad pamažėl ir aš išmokau susirasti nuoširdžių draugų.

1997-aisiais su vyru persikėlėme į Holivudą (Kalifornijos valstija, JAV). Čia pradėjau skirti daugiau laiko tam, kad padėčiau ir kitiems pasisemti Dievo Žodžio išminties. Biblijos tiesų mokymas man teikė žymiai daugiau džiaugsmo nei išorinis blizgesys, kuriuo galėjau puikuotis, atlikdama pagrindinius vaidmenis kine. Štai vienas pavyzdys. 2002 metais susitikau su Šeri, sena pažįstama iš Honkongo. Mūsų gyvenime buvo daug panašumų. Ji buvo laimėjusi „Mis Honkongas“ titulą metais anksčiau už mane. Tiesą sakant, ji mane ir karūnavo, kai tą titulą laimėjau aš. Ji irgi tapo kino aktore, vėliau – prodiusere ir dirbo su garsiais režisieriais. Be to, kaip ir aš, persikėlė į Holivudą.

Sužinojus, kad Šeri neteko sužadėtinio, kai šis staiga mirė ištiktas širdies priepuolio, man jos labai pagailo. Moteris išpažino budizmą, bet savo tikėjime paguodos nerado. Ji, kaip ir aš, buvo pasiekusi šlovę, kurios kiti tik pavydėtų, bet ją kamavo liūdesys ir nepasitikėjimas žmonėmis. Pradėjau pasakoti Šeri, ką sužinojau iš Biblijos, bet vaikystėje įdiegti religiniai įsitikinimai jai trukdė tai įvertinti.

2003-iaisiais Šeri man paskambino iš Vankuverio (Kanada), kur statė filmą. Labai susijaudinusi papasakojo, kad vairuodama automobilį gėrėjosi kraštovaizdžiu ir staiga pradėjo garsiai melstis: „Dieve, kas tu esi iš tikrųjų? Jei mane girdi, kuo tu vardu?“ Tuo metu ji kaip tik važiavo pro Karalystės salę ir pamatė lentelę su užrašu, kuriame buvo Dievo vardas – Jehova. Taigi pajuto, jog tai – Dievo atsakas, ir panoro kuo greičiau susitikti su Jehovos liudytojais. Pasistengiau jai padėti, ir po kelių dienų Šeri nuėjo į sueigą Vankuveryje, kur programa vyko kinų kalba.

 „Jie taip nuoširdžiai bendrauja su manimi, – vėliau man pasakojo Šeri. – Galiu su jais atvirai kalbėti apie savo jausmus.“ Buvo labai smagu tai girdėti, nes kino pasaulyje ji niekada neturėjo draugų. Šeri ir toliau lankė sueigas, bet 2005-aisiais pasirašė kontraktą statyti du epinius filmus Kinijoje, todėl turėjo grįžti į Honkongą. Džiaugiuosi, kad 2006 metais Šeri pasiaukojo Jehovai ir ten vykusiame Jehovos liudytojų suvažiavime pasikrikštijo. Nors troško labiau atsidėti Jehovos tarnybai, suderinti tai su darbu kine buvo tikrai sunku, ir ji jautėsi labai nelaiminga.

2009-aisiais Šeri gyvenimo aplinkybės pasikeitė iš esmės. Ji nusprendė pasitraukti iš kino industrijos, kad galėtų nekliudoma tarnauti Jehovai. Krikščionių bendruomenėje įsigijo daug naujų draugų ir tapo visalaike gerosios naujienos apie Dievo Karalystę skelbėja, todėl iš tikrųjų džiaugiasi, padėdama žmonėms rasti geresnį gyvenimo kelią (Mato 24:14).

Paskui Šeri nusprendė mokytis nepalų kalbos, kad galėtų padėti grupei Jehovos liudytojų, Honkonge skelbiančių ta kalba. Reikia pasakyti, jog dauguma nepaliečių beveik nemoka nei anglų, nei kinų kalbos, be to, laikosi kitokių papročių, todėl dažnai yra ignoruojami ar net niekinami. Šeri papasakojo, kokia ji laiminga, padėdama šiems žmonėms pažinti Bibliją. Štai kartą, skelbdama po namus, sutiko nepalietę, kuri šiek tiek žinojo apie Jėzų, bet visiškai nieko apie tikrąjį Dievą Jehovą. Šeri atvertė Bibliją ir jai parodė, kad Jėzus meldėsi savo Tėvui, esančiam danguje. Supratusi, kad gali melstis tikrajam Dievui, kurio vardas Jehova, moteris nuoširdžiai priėmė gerąją naujieną. Netrukus Bibliją pradėjo studijuoti ir jos vyras bei dukra (Psalmyno 83:18, Karaliaus Jokūbo versija; Luko 22:41, 42).

Matydama, kaip Šeri džiaugiasi būdama visalaike skelbėja, susimąsčiau: „O kas man trukdo daryti tai, ką ir ji?“ Tuo metu jau vėl buvau grįžusi į Honkongą. Nusprendžiau savo gyvenimą pakeisti taip, kad galėčiau daugiau laiko skirti Biblijos mokymo darbui. Įsiklausydama į žmonių problemas ir padėdama jiems suprasti Dievo Žodį išties jaučiuosi laiminga.

Pavyzdžiui, padėjau vienai vietnamietei, kuri visada būdavo liūdna, o jos akyse neretai žvilgėdavo ašaros. Dabar ji džiaugsmingai žvelgia į gyvenimą ir mielai bendrauja su liudytojais.

Mes abi su Šeri atradome kai ką daug vertesnio nei išorinis blizgesys. Nors dirbti kino industrijoje buvo įdomu, ir šis darbas mums atnešė šlovę, mokydamos žmones apie Jehovą jaučiame žymiai didesnį pasitenkinimą, nes tai teikia šlovę Jam. Iš asmeninės patirties įsitikinome, kokie teisingi Jėzaus žodžiai: „Didesnė laimė duoti negu imti“ (Apaštalų darbų 20:35).