AR JEHOVA pastebi savo garbintojų pastangas daryti tai, kas jam patinka? Tikrai taip. Tačiau jis ne tik mato jų gerus darbus ir girdi jį šlovinančius žodžius, bet net įsidėmi jų mintis, kupinas dėkingumo jam. Be to, Jehova jam atsidavusių žmonių ir to, ką jie yra padarę, niekada nepamirš. Kodėl galime būti tuo tikri? Atsakymą randame pranašo Malachijo užrašytuose žodžiuose. (Perskaitykite Malachijo 3:16.)

Malachijui tarnaujant pranašu penktajame amžiuje prieš mūsų erą, Izraelio tautos moralinė bei dvasinė būklė buvo pasibaisėtina. Kunigai savo pareigas ėjo aplaidžiai, žmonės įprato elgtis bedieviškai — burti, svetimauti, sukčiauti (Malachijo 2:8; 3:5). Vis dėlto toje sugedusioje tautoje buvo grupelė izraelitų, kurie liko Dievui ištikimi. Ką jie darė?

„Bijantieji Viešpaties kalbėjo vienas kitam“, — sako Malachijas. Dievo baimė yra teigiamas bruožas. Čia Malachijas mini izraelitus, kurie didžiai gerbė Dievą ir turėjo sveiką baimę jį užrūstinti. Atkreipkite dėmesį, jog šie dievobaimingieji „kalbėjo vienas kitam“. Matyt, jie susirinkdavo pašlovinti Jehovos bei padrąsinti vieni kitų, kad tautoje klestintis nedorumas jų neprislėgtų arba kad patys juo nesusiterštų.

Pagarbą Jehovai tie ištikimi izraelitai rodė dar vienu svarbiu aspektu — jie „pasitikėjo jo vardu“. Kitame vertime sakoma, jog jie „gerbia Jo vardą“ (Brb). Tie dievobaimingieji Jehovą garbino netgi savo mintyse. Jie leisdavo širdžiai pasinerti į malonius apmąstymus apie Jehovą ir jo didį vardą. Ar Jehova žinojo apie visa tai?

Malachijas rašo: „Viešpats atkreipė dėmesį ir išgirdo.“ Iš savo didingos buveinės danguje Jehova, vaizdžiai tariant, palenkė ausį ir klausėsi, kaip jo garbintojai tarpusavyje jį šlovino. Be to, jis pasidomėjo, apie ką jie mąsto (Psalmyno 139:2). Tačiau Dievas tuos gražius žodžius bei mintis ne tik įsidėmėjo.

„Jo akivaizdoje užrašyti atminimo knygoje tie, kurie bijojo Viešpaties“, — toliau sako Malachijas. Toji knyga yra visų ištikimų Jehovos tarnų sąrašas. Verta dėmesio, kad ji vadinama „atminimo knyga“ *. Tai reiškia, jog Jehova niekada nepamirš jam atsidavusių garbintojų, nei to, ką jie yra padarę jo šlovei, — nepamirš nė vieno gero darbo, žodžio, nė vienos minties. Visa tai Dievas prisimena ne šiaip sau: tuos, kurių vardai neišdildomai įrašyti jo atminimo knygoje, jis žada apdovanoti amžinuoju gyvenimu (Psalmyno 37:29). *

Kokia paguoda žinoti, kad Jehova vertina visas mūsų pastangas garbinti jį deramai! Malachijo 3:16 užrašyti žodžiai skatina mus rimtai susimąstyti. Kiekvienas pagalvokime: ar mano vardas yra Dievo atminimo knygoje? Jis ten bus, jeigu kasdien stengsimės elgtis, kalbėti ir mąstyti taip, kad Jehova norėtų tai prisiminti.