APLINK Betliejų besidriekiančius laukus jau gaubė sutema ir darbininkai traukė link miesto, išsidėsčiusio ant kalno. Tik viena Rūta neatsitiesdama ir toliau dirbo. Triūsusi be atvangos nuo pat ryto, ji tikriausiai nebejautė nei rankų, nei kojų. Vis dėlto plušusi ji nenustojo. Per dieną prisirinkusi nemažai miežių, Rūta dabar ar tai spragilu, ar tai paprasta lazda daužydama stiebus kūlė grūdus. Kad ir koks varginantis buvo darbas, ši diena jai — nuostabi, daug geresnė, nei galėjo tikėtis.

Gal pagaliau šiai jaunai našlei sužibo vilties spindulėlis, kad viskas ims keistis į gera? Po vyro mirties pasilikusi su savo anyta Noome, Rūta pasiryžo ne tik rūpintis šia pagyvenusia moterimi, bet ir Noomės Dievą, Jehovą, laikyti savo Dievu. Rūta ir Noomė, abi išgyvenusios skaudžias netektis, atkeliavo į Betliejų iš Moabo. Čia, Judo žemėje, moabitė Rūta sužinojo apie meilingas priemones, kurios buvo numatytos Jehovos duotame Įstatyme vargšams pagelbėti — ne tik izraelitams, bet ir kitataučiams. * Ir štai keletas dvasingų žmonių, nuo mažens išmokytų savo gyvenime vadovautis Jehovos Įstatymu, parodė jai gerumą, kuris paguodė jos sužeistą širdį.

Vienas tokių žmonių buvo Boazas — pasiturintis, vyresnio amžiaus vyras, kurio laukuose ji rinko varpas. Šiandien jis atkreipė į Rūtą dėmesį, ėmė ja tėviškai rūpintis. Prisiminusi Boazo švelnius žodžius, kuriais ji buvo giriama už rūpinimąsi pagyvenusia Noome ir už tai, kad ieško prieglaudos po Jehovos, tikrojo Dievo, sparnais, Rūta tikriausiai negalėjo sulaikyti šypsenos (Rūtos 2:11-13).

Vis dėlto ši jauna našlė tikriausiai mąstė ir apie tai, kas laukia priešaky. Ji tebuvo vargo prispausta atvykėlė, be vyro ir be vaikų. Ar jai pavyks pasirūpinti savo ir anytos pragyvenimu? Ar jos išsilaikys vien iš varpų rinkimo? O kas bus, kai ji pati sulauks senyvo amžiaus, kas pasirūpins ja? Nebūtų  nieko keista, jei tokios mintys sukosi Rūtos galvoje, nedavė jai ramybės. Šiais ekonomiškai nestabiliais laikais panašūs rūpesčiai slegia daugelį. Skaitydami, kaip tikėjimas padėjo Rūtai įveikti sunkumus, iš jos pavyzdžio galėsime daug pasimokyti.

Baigusi kulti javus ir viską susėmusi Rūta pamatė, kad prikūlė apie efą (maždaug 22 litrai) miežių. Tai galėjo sverti maždaug 14 kilogramų. Tuomet ji surišo grūdus į skepetą ir nešina jais ant galvos beveik sutemus patraukė į Betliejų (Rūtos 2:17).

Noomei buvo malonu matyti savo numylėtąją martelę, o išvydusi miežių nešulį ji, ko gero, net aiktelėjo. Rūta parnešė ir truputį maisto, likusio nuo pietų, kuriuos Boazas buvo parūpinęs savo tarnams, tad šios dvi moterys pasidalino tuo kukliu valgiu. Noomė paklausė: „Kur rinkai šiandien? Kur darbavaisi? Tebūna palaimintas tas, kuris buvo tau geraširdiškas!“ (Rūtos 2:19) Noomė pastabi — iš sunkaus Rūtos nešulio ji iškart suprato, kad kažkas į šią jauną našlę atkreipė dėmesį ir rodo jai gerumą.

Taigi jos abi pradėjo šnekučiuotis, ir Rūta papasakojo apie Boazo gerą širdį. Sujaudinta Noomė tarė: „Telaimina jį Viešpats, kurio malonė nepaliko nei gyvųjų, nei mirusiųjų!“ (Rūtos 2:19, 20) Ji suprato, kad Boazo rodomas gerumas iš tikrųjų yra nuo Jehovos, nes tai jis paskatina savo tarnus būti kilniaširdžius ir yra pažadėjęs už tokį jų gerumą atlyginti (Patarlių 19:17). *

Noomė patarė Rūtai ir toliau rinkti varpas Boazo laukuose, šalia jaunų moterų iš jo namų, kad išvengtų pjovėjų priekabiavimo. Rūta šį patarimą priėmė, taip pat ji „pasiliko prie anytos“ (Rūtos 2:22, 23). Šitaip ji ir vėl parodė savo išskirtinį bruožą — ištikimąją meilę. Jos pavyzdys gali paskatinti mus pagalvoti, ar mes vertiname šeimos ryšius, ar ištikimai remiame savo artimuosius, ar ištiesiame pagalbos ranką, kai jiems to reikia. Jehovai tokios ištikimos meilės apraiškos pro akis niekada nepraslysta.

O gal Noomė ir Rūta nebuvo tikra šeima? Kai kur įprasta manyti, jog tikra šeima yra tiktai tokia, kuri susideda iš vyro, žmonos, vaikų, senelių. Tačiau Noomės ir Rūtos atvejis rodo, kad kai Jehovos tarnai puoselėja širdingus santykius, net mažos, nepilnos šeimos spinduliuoja šiluma, gerumu ir meile. Ar brangini savo šeimą tokią, kokią turi? Jėzus savo sekėjams pasakė, kad krikščionių bendruomenė gali tapti šeima tiems, kas jos neturi (Morkaus 10:29, 30).

Boazo laukuose Rūta varpas rankiojosi nuo miežiapjūtės, vykdavusios maždaug balandį, iki pat kviečių pjūties, apie birželio mėnesį. Visą tą laiką Noomė, be abejo, nenustojo galvojusi, ką ji galėtų padaryti dėl savo brangios marčios. Dar tada, kai buvo Moabe, Noomė buvo įsitikinusi, kad niekada negalės padėti Rūtai susirasti kitą vyrą (Rūtos 1:11-13). Tačiau dabar padėtis pasikeitė. Kartą priėjusi prie Rūtos Noomė tarė: „Mano dukterie, argi neturėčiau paieškoti židinio, kuriame būtumei laiminga?“ (Rūtos 3:1) Tais laikais sutuoktinius savo vaikams paprastai surasdavo tėvai, o Rūta Noomei buvo kaip tikra dukra. Ji norėjo rasti Rūtai „židinį“ — vyro namus, kur ji jaustųsi saugi ir viskuo aprūpinta. Tačiau kaip Noomė tai padarys?

 Kai Rūta pirmąkart užsiminė apie Boazą, Noomė pasakė: „Tas žmogus [. . .] yra mūsų giminaitis, vienas mūsų atpirkėjų“ (Rūtos 2:20). Ką tai reiškė? Izraeliui duotame Dievo Įstatyme buvo numatyta meilinga priemonė, kaip pasirūpinti šeimomis, kurias dėl skurdo ar artimųjų netekties užgriūdavo sunkumai. Jeigu moteris tapdavo našle neturėdama vaikų, jos padėtis būdavo ypač liūdna, nes vyro giminės linija galėjo nutrūkti ir jo vardas būtų užmirštas. Tačiau Dievo Įstatymas leido tokią moterį vesti vyro broliui, kad ji galėtų pagimdyti palikuonį, kuris paveldėtų mirusiojo vardą ir nuosavybę * (Pakartoto Įstatymo 25:5-7).

Noomė išdėstė savąjį veiksmų planą. Galime tik įsivaizduoti, kaip nustebo jaunoji moteris išgirdusi, ką sumąstė jos anyta. Dievo Įstatymas jai vis dar tebebuvo kažkas nauja, daugelis izraelitų papročių — vis dar svetimi. Tačiau Rūta labai gerbė Noomę, tad gaudė kiekvieną jos žodį. Tai, ką Noomė jai patarė daryti, galėjo pasirodyti keista, nepatogu, o gal net žema, tačiau Rūta vis tiek sutiko. Ji nuolankiai pasakė: „Visa, ką sakai, padarysiu!“ (Rūtos 3:5)

Jaunuoliams paklausyti vyresnio amžiaus, daugiau patirties turinčių žmonių patarimo kartais būna sunku. Gal jiems atrodo, jog šie nesupranta, ką šiandien patiria jaunimas. Tačiau Rūtos nuolankumas yra puikus pavyzdys, primenantis mums visiems, kad paklausyti mus mylinčių ir iš  visos širdies linkinčių mums gero senesnių žmonių išmintingų žodžių gali būti labai naudinga. Tad ką tokio Noomė patarė Rūtai ir ar tai tikrai išėjo į gera?

Tą vakarą Rūta atėjo į klojimą, arba grendymą. Tai buvo lygi, kietai suplūkta aikštelė, kur ūkininkai atsigabendavo javus, kad juos iškultų ir išvėtytų. Grendymai dažniausiai būdavo ant kalvos šlaito arba viršūnės, kur vakarop pūsdavo stiproki vėjai. Kad atskirtų grūdus nuo pelų ir šiaudų, darbininkai pasiimdavo didelį semtuvą arba vėtyklę ir mėtydavo javus į orą. Kadangi pelai yra lengvesni, vėjas juos nupūsdavo, o patys grūdai nukrisdavo ant aslos.

Rūta slapčiomis stebėjo, kaip vakarui nusileidus pamažu rimo visi darbai. Boazas, klojime prižiūrėjęs miežių vėtymą, sočiai pavalgė ir atsigulė prie didelės iškultų grūdų krūvos. Pasilikti nakčiai prie savo javų, matyt, buvo įprasta. Šitaip surinktas derlius buvo apsaugomas nuo plėšikų ir vagių. Pamačiusi, kad Boazas įsitaisė nakties miegui, Rūta suprato: atėjo metas įgyvendinti Noomės sumanymą.

Rūtai pamažu sėlinant vis arčiau, jos širdis plakė vis stipriau. Vyras buvo giliai įmigęs. Rūta, kaip Noomė ją pamokė, priėjo prie jo kojų, nuklojo jas, atsigulė prie jų ir laukė. Laikas slinko taip lėtai, kad Rūtai tikriausiai atrodė, jog praėjo kone visa amžinybė. Tačiau galų gale, maždaug vidurnaktį, Boazas krustelėjo. Drebėdamas iš šalčio, ėmė apgraibomis ieškoti antklodės, kad apsiklotų kojas, ir pajuto, jog ten kažkas yra! Kaip rašoma Biblijoje, staiga pamatė — „prie jo kojų guli moteris“ (Rūtos 3:8).

„Kas tu?“ — paklausė jis. Rūta iš susijaudinimo virpančiu balsu atsakė: „Aš tavo tarnaitė Rūta, [. . .] uždenk drabužiu savo tarnaitę, nes esi atpirkėjas!“ (Rūtos 3:9) Kai kurie šiuolaikiniai biblistai teigia, kad Rūtos žodžiuose ir veiksmuose galima įžvelgti seksualinę potekstę. Tačiau šitaip būtų ignoruojami keli faktai. Visų pirma, ji elgėsi pagal tų dienų papročius, o daugelis jų mums šiandien gali būti nesuprantami. Todėl nederėtų į Rūtos veiksmus žvelgti per nūdienos iškreiptos moralės prizmę. Antra, iš Boazo atsakymo akivaizdu, jog jis Rūtos elgesyje nematė nieko amoralaus ar smerktino, netgi atvirkščiai.

Boazo švelnus, ramus tonas tikriausiai išsklaidė Rūtos nerimą. Jis sakė: „Būk Viešpaties palaiminta, mano dukterie! Antrasis tavo ištikimybės darbas viršija pirmąjį, nes tu nebėgiojai paskui jaunesnius vyrus, ar jie būtų vargšai, ar turtingi“ (Rūtos 3:10). Pirmasis Rūtos „ištikimybės darbas“ buvo tas, kad ji atlydėjo Noomę iš Moabo į Izraelį ir ja rūpinosi. Antrasis „ištikimybės darbas“ — tai pastarasis jos poelgis. Boazas suvokė, kad tokia jauna moteris kaip Rūta būtų galėjusi žvalgytis sutuoktinio tarp jaunesnių už jį vyrų, turtingų ar neturtingų. Tačiau Rūta galvojo ne apie save. Ji norėjo parodyti tikrą gerumą ne tik Noomei, bet ir jos mirusiam vyrui, todėl ir sutiko pratęsti jo giminę. Taigi nenuostabu, kad Boazas buvo taip susižavėjęs šios jaunos moters pasiaukojama dvasia.

Boazas tęsė: „Tad dabar, mano dukterie, nesibaimink! Visa, ką sakai, padarysiu, nes visa miesto taryba žino, kad esi kilni moteris“ (Rūtos 3:11). Jis džiaugėsi galimybe vesti Rūtą, ir siūlymas atlikti atpirkėjo pareigas, ko gero, nebuvo jam visiškai netikėtas. Tačiau Boazui, teisiam vyrui, rūpėjo ne tik jo paties interesai, todėl jis pasakė Rūtai, kad yra dar artimesnis už jį Noomės mirusio vyro giminaitis, turintis teisę tapti atpirkėju. Taigi Boazas nutarė pirmiau susitikti su tuo vyru ir suteikti jam galimybę vesti Rūtą.

 Boazas patarė Rūtai pasilikti klojime iki paryčio, o tada, dar su tamsa, ji galėtų išeiti niekieno nepastebėta. Šitaip Boazas siekė apsaugoti tiek jaunos moters, tiek savo gerą vardą — jis nenorėjo duoti pagrindo kitiems galvoti, kad jie padarė ką nors amoralaus. Taigi Rūta vėl atsigulė prie Boazo kojų, tik šįkart, reikia manyti, daug lengvesne širdimi. Po to, dar prieš aušrą, Boazas dosniai pripylė jai į apsiaustą miežių ir ji su savo ryšuliu pasuko atgal į Betliejų.

Kaip malonu turėjo būti Rūtai mąstyti apie tai, ką pasakė Boazas, — kad žmonės ją laiko „kilnia moterimi“! Be abejo, jos nuoširdus troškimas pažinti Jehovą ir jam tarnauti labai prisidėjo prie tokios reputacijos. Ji taip pat buvo labai gera, dėmesinga Noomei ir rodė pagarbą jos tautai stengdamasi prisitaikyti prie jai neįprastų, gal net keistų, papročių. Jeigu kaip Rūta gerbiame kitus žmones bei jų papročius, ir mes tikriausiai įgysime kilnių žmonių vardą.

Kai Rūta grįžo namo, Noomė paklausė: „Kaip tau sekasi, mano dukterie?“ Galbūt Noomei rūpėjo, ar Rūta vis dar vieniša našlė, o gal jau nusimato jos vestuvės. Taigi Rūta greitai papasakojo viską, kas vyko klojime. Ji taip pat atidavė Noomei miežius, kuriuos dosniai joms dovanojo Boazas (Rūtos 3:16, 17). *

 Išmintinga Noomė patarė Rūtai tą dieną verčiau pasilikti namie, užuot ėjus į laukus rinkti varpų. Ji patikino: „Tas žmogus nieku būdu nenurims, kol šiandien pat neužbaigs reikalo“ (Rūtos 3:18).

Noomė buvo visiškai teisi dėl Boazo. Jis nuėjo prie miesto vartų, kur paprastai sėdėdavo miesto vyresnieji, ir palaukė, kol atėjo vyras, kuris buvo artimesnis giminaitis. Liudininkų akivaizdoje jis pasiūlė tam vyrui atlikti išpirkėjo pareigą ir vesti Rūtą. Tačiau tas atsisakė pasiteisindamas, kad tai pakenktų jo paties paveldui. Tuomet Boazas viešai pareiškė, kad jis prisiims išpirkėjo pareigą — supirks Noomės mirusio vyro Elimelecho žemes ir ves Elimelecho sūnaus Machlono našlę Rūtą. Jis taip pat išreiškė viltį, kad tokiu būdu bus ‘įamžintas mirusiojo vardas jo pavelde’ (Rūtos 4:1-10). Boazas išties pasirodė esąs doras ir nesavanaudiškas žmogus.

Boazas vedė Rūtą. Toliau skaitome: „Viešpats leido jai tapti nėščiai, ir ji pagimdė sūnų.“ Betliejaus moterys laimino Noomę ir gyrė Rūtą, sakydamos, kad ji geresnė nei septyni sūnūs. Vėliau, kaip žinia, Rūtos sūnus tapo karaliaus Dovydo protėviu (Rūtos 4:11-22). O Dovydas savo ruožtu buvo Jėzaus Kristaus protėvis (Mato 1:1). *

Rūta tikrai buvo palaiminta. Palaiminta buvo ir Noomė — ji padėjo užauginti vaikelį, rūpindamasi juo tarsi savo pačios sūnumi! Šių dviejų moterų istorija aiškiai parodo, kad Jehova Dievas pastebi visus, kurie nuolankia širdimi sunkiai triūsia, kad pragyventų, ir ištikimai jam tarnauja su jo tauta. Jis niekada nepamiršta atlyginti tiems, kurie, kaip ir Rūta, pelno kilnaus žmogaus vardą jo akyse.