„Kai pamatysite Jeruzalę apsuptą karo stovyklų, žinokite, kad jos nuniokojimas prisiartino. Tuomet tie, kurie bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kurie mieste, iš jo tepasitraukia“ (Luko 21:20, 21). Šitokį paliepimą dėl artėjančio Jeruzalės nuniokojimo Jėzus davė savo mokiniams. Ar esama įrodymų, kad mokiniai paklausė šio Jėzaus perspėjimo?

Praėjus keliems dešimtmečiams po Jėzaus mirties romėnų kariuomenė, vadovaujama Cestijaus Galo, atžygiavo į Palestiną malšinti čia kilusio maišto. Šį faktą patvirtina anais laikais gyvenęs žydų istorikas Juozapas Flavijus. Legionieriai apsupo Jeruzalę ir atrodė, jog bemat ją užims. Bet netikėtai Galas įsakė trauktis. Pasak Bažnyčios istoriko Eusebijo, Judėjoje gyvenę krikščionys pasinaudojo šia proga ir pabėgo į Pelą — miestą kalnuotoje Dekapolio srityje.

Vos po kelerių metų, 70 m. e. m., romėnų kariuomenė, vadovaujama karvedžio Tito, sugrįžo ir vėl apgulė žydų sostinę. Šį kartą romėnų kariai užbaigė Galo pradėtą darbą ir nusiaubė miestą. Šimtai tūkstančių tuo metu Jeruzalėje buvusių žmonių atsidūrė spąstuose ir žuvo.

Biblijos pasakojimuose apie pranašus Samuelį, Eliją ir Eliziejų minimi „pranašų sūnūs“ (Brb). Štai, kai Eliziejus paskyrė Jehuvą Izraelio karaliumi, vienas iš „pranašų sūnų“ buvo nusiųstas Jehuvą patepti (2 Karalių 9:1-4).

Biblistai mano, kad čia turimi omenyje asmenys, priklausantys pranašų mokyklai arba draugijai, o ne palikuonys. Pasak žurnalo Journal of Biblical Literature, šių grupių nariai veikiausiai buvo vyrai, „pasiaukoję tarnauti Jahvei [Jehovai], vadovaujami pranašo, [. . .] kurį laikė savo dvasiniu tėvu“. (Palyginkite 2 Karalių 2:12.) Pasakojime apie Jehuvo patepimą Eliziejaus pasiuntinys, be to, pavadintas „pranašo tarnu“ (2 Karalių 9:4).

Iš visko sprendžiant, „pranašų sūnūs“ gyveno kukliai. Apie vieną jų grupę Eliziejaus laikais rašoma, kad jie statėsi sau pastogę ir darbavosi pasiskolinę kirvį (2 Karalių 6:1-5). Kai kurie iš tų vyrų turėjo žmonas, kaip matyti iš pasakojimo apie „vieno pranašų mokinių“ našlę (2 Karalių 4:1). Dievui ištikimi izraelitai, matyt, vertino pranašų sūnų tarnystę ir, kaip liudija vienas Rašte paminėtas atvejis, dalijosi su jais maistu (2 Karalių 4:38, 42).