Pasitikėk Jehova, jis tikrai tau padės

Papasakojo Edmundas Šmitas

1943-iųjų spalį, stodamas prieš teismą Niujorko valstijoje, prisiminiau šį patarimą. Sulaukęs 25-erių, dėl krikščioniško neutralumo jau buvau praleidęs kalėjime beveik ketverius metus. Kaip ir pirmieji Jėzaus sekėjai, buvau pasiryžęs „Dievo klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbų 5:29). Tačiau iš pradžių norėčiau papasakoti, kas man padėjo išsiugdyti tvirtą tikėjimą Dievu.

GIMIAU 1922-ųjų balandžio 23 dieną Klivlande (Ohajo valstija, JAV), tiesiai virš tėvo kepyklėlės įrengtame bute. Po keturių mėnesių mano tėvas, vardu Edmundas, apsilankė Biblijos tyrinėtojų (taip tuo metu vadinosi Jehovos liudytojai) kongrese, kuris vyko Sidar Pointe, netoli Sanduskio, apie 150 kilometrų nuo mūsų namų.

Kongreso dalyviai buvo paskatinti: „Skelbkite, skelbkite, skelbkite apie [Dievo paskirtą] Karalių ir jo karalystę.“ Jau kitą sekmadienį tėvas ėmėsi skelbimo darbo. Šios veiklos jis neapleido ištisus 66 metus, iki pat savo mirties 1988-ųjų liepos 4 dieną. Mano mama, vardu Meri, irgi ištikimai tarnavo Dievui. Ji mirė 1981-aisiais.

Lankau sueigas su tėvais

Mūsų šeima lankė lenkiškai kalbančiųjų bendruomenę Klivlande. Šeštadienio popietėmis mes, vaikai, suaugusiųjų lydimi, skelbdavome gerąją naujieną po namus. Sekmadieniais visi eidavome į sueigą. Tėvai pagrindinėje salėje klausydavosi Biblija pagrįstos kalbos, o tuo tarpu mes, apie trisdešimt vaikų, įsitaisydavome kitoje patalpoje, kur patyręs mokytojas mums vesdavo Biblijos studijas pagal knygą Arpa Dievo (Dievo arfa) *. Netrukus pats ėmiau vesti Biblijos studijas.

1931-ųjų liepą mūsų šeima (tuo metu jau buvo gimęs mano jaunesnysis brolis Frankas) dalyvavo kitame Biblijos tyrinėtojų kongrese. Tąkart jis vyko Kolambuse, apie 150 kilometrų į pietus nuo namų. Būtent tame kongrese Biblijos tyrinėtojai vieningai nutarė pasivadinti Biblija pagrįstu vardu — Jehovos liudytojai (Izaijo 43:10-12). Ta proga dalyvavau viešoje tarnyboje ir kviečiau žmones  pasiklausyti Džozefo Rezerfordo (tuomet vadovavusio Jehovos liudytojų veiklai) kalbos. Nuo tada jau daugiau kaip 79 metus ištikimai tarnauju Jehovai su jo tauta.

Tarnauju sunkiu metu

1933-iaisiais Didžioji depresija jau buvo apėmusi visą pasaulį. Jungtinėse Valstijose darbo neturėjo daugiau kaip 15 milijonų gyventojų, arba ketvirtadalis darbingo amžiaus žmonių. Bankrutavo ištisi miestai, beturčiams nebuvo suteikiamos jokios socialinės garantijos. Tačiau Jehovos liudytojai padėdavo vieni kitiems. Sekmadieniais drauge su tėvais eidami į sueigą paimdavome iš kepyklėlės duonos, pyragaičių ir ten pasidalydavome su bendratikiais. Mėnesio gale tėvas padengdavo visas išlaidas ir, jei būdavo kokio pelno, išsiųsdavo tas lėšas į pagrindinį Jehovos liudytojų biurą Brukline, Niujorko mieste. Jis žinojo, kad už šiuos pinigus bus spausdinama biblinė literatūra.

Anuomet skelbimo tarnyboje mums labai pravertė radijo transliacijos. Kongresuose sakomas Biblija pagrįstas kalbas perduodavo daugiau kaip 400 radijo stočių. Ketvirtajame dešimtmetyje Jehovos liudytojų biure Brukline buvo gaminami gramofonai bei plokštelės su biblinių kalbų įrašais. Šias priemones naudodavome skelbimo tarnyboje, o mėnesio pabaigoje ataskaitoje įrašydavome, kiek kartų susidomėjusiems žmonėms leidome kalbų įrašus ir kiek žmonių klausėsi.

1933 metais Vokietijoje į valdžią atėjo Adolfas Hitleris ir jo nacistų partija. Kadangi Jehovos liudytojai laikėsi krikščioniško neutralumo, juos aršiai persekiojo (Jono 15:19; 17:14). Atsisakę dalyvauti politikoje ir saliutuoti Hitleriui, daugelis Vokietijos liudytojų atsidūrė kalėjimuose ar net koncentracijos stovyklose. Kai kuriems buvo įvykdyta mirties bausmė, nemažai numarinta darbo stovyklose. Su jais buvo elgiamasi taip žiauriai, kad net atgavę laisvę daugelis jų ilgai neišgyvendavo. Tačiau mažai kas žino, ką liudytojams teko iškęsti kitose šalyse, tarp jų ir Jungtinėse Valstijose.

1940-aisiais mūsų šeima dalyvavo kongrese Detroite (Mičigano valstija). Ten liepos 28 dieną buvau pakrikštytas — taip parodžiau pasiaukojimą Jehovai Dievui. Prieš mėnesį Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas buvo išleidęs įstatymą, kad atsisakymas saliutuoti vėliavai laikytinas federaliniu nusikaltimu ir už jį mokinys turi būti pašalintas iš mokyklos. Ką tada darė Jehovos liudytojai? Daugelis įsteigė mokyklas savo ir kitų liudytojų vaikams. Tokios mokyklos buvo vadinamos Karalystės mokyklomis.

 1939 metais Europoje prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas Jungtinėse Valstijose sukėlė didžiulę nacionalizmo bangą. Suklaidinti jaunuoliai ir net suaugusieji mušdavo ir visaip užkabinėdavo jaunus Jehovos liudytojus. Pasak pranešimo, 1940—1944 metais Jungtinėse Valstijose įniršusi minia Jehovos liudytojus užpuolė daugiau nei 2500 kartų. Persekiojimas dar sustiprėjo 1941-ųjų gruodžio 7 dieną japonams subombardavus Perl Harborą. Vos keletą savaičių prieš tai ėmiau tarnauti pionieriumi (visalaikiu evangelizuotoju). Susitaupęs pinigų nusipirkau 7 metrų ilgio namelį ant ratų, ir keletas pionierių išvykome skelbti gerosios naujienos į Luizianą.

Persekiojimas šalies pietuose

Dženereto miestelio gyventojai leido mums pasistatyti savo namelį netoliese, pekaninių karijų giraitėje. Vieną šeštadienį nusprendėme skelbti gatvėje, tačiau policijos viršininkas pakvietęs savo vyrus suėmė mus ir nuvedė į miesto savivaldybę. Lauke susirinko apie 200 žmonių ir tuomet policininkai mus išleido be jokios apsaugos. Mūsų nuostabai, minia prasiskyrė ir leido mums eiti. Kitą dieną nuvykome į netoli esantį didesnį miestą, Baton Ružą. Norėjome papasakoti bendratikiams, kas nutiko.

Grįžę į Dženeretą ant namelio durų radome raštelį: „Prašau apsilankyti pas mane naftininkų gyvenvietėje.“ Žinutę pasirašė E. Vonas. Taigi susiradome poną Voną, ir jis su žmona pakvietė mus pietų. Vyriškis sakė, kad šeštadienį su savo vyrais buvo minioje ir prireikus būtų mus gynęs. Jautėmės dėkingi už šį padrąsinimą ir paramą.

Kitą dieną ginkluoti šerifo žmonės mus suėmė ir atėmė literatūrą. Pareigūnai pasiėmė namelio raktus ir kalino mane 17 dienų vienutėje, beveik be jokio maisto. Ponas Vonas stengėsi mums padėti, tačiau mažai ką tepasiekė. Kol kalėjome, minia išgrobstė ir sudegino viską, ką turėjome, taip pat ir namelį ant ratų. Tuo metu nesuvokiau, kad Jehova ruošia mane kai kam, ką netrukus turėjau patirti.

Įkalintas šalies šiaurėje

Prabėgus vos mėnesiui po to, kai išvykau iš Luizianos, mane paskyrė tarnauti specialiuoju pionieriumi Oliane (Niujorko valstija) ir padėti vietiniams liudytojams. Gyvendamas ten gavau šaukimą užsiregistruoti dėl karinės tarnybos. Man buvo suteiktas asmens, atsisakančio atlikti karinę tarnybą dėl religinių įsitikinimų, statusas, tačiau po sveikatos patikrinimo ant mano dokumentų buvo uždėtas antspaudas „Tinkamas mokytis karininkų mokykloje“.

Pionieriumi tarnavau dar maždaug metus. Tačiau 1943-iaisiais, atsisakęs nutraukti šią tarnybą ir prisistatyti į karininkų mokyklą, buvau FTB areštuotas. Man liepta kitą savaitę atvykti į federalinį teismą Sirakjuse (Niujorko valstija). Ten buvo pareikšti kaltinimai, o po dviejų dienų įvyko teismas.

Teisme gyniausi pats. Krikščionių sueigose jaunuoliai buvo mokomi, kaip teisme ginti savo konstitucines teises ir kaip tinkamai elgtis teismo metu. Gerai įsiminiau ir straipsnio pradžioje minėtą patarimą. Kai kas iš kaltintojų netgi nusiskundė, kad liudytojai teisę išmano geriau nei jie! Tačiau prisiekusieji mane vis vien pripažino kaltu. Teisėjui paklausus, ar turiu dar ką nors pasakyti, tariau: „Šiandien Dievas teisia visą tautą už tai, kaip ji elgiasi su jo tarnais.“

Mane nuteisė kalėti ketverius metus federaliniame Čilikotės kalėjime Ohajo valstijoje. Ten buvau paskirtas vieno kalėjimo pareigūno sekretoriumi. Po kelių savaičių mūsų skyriuje apsilankė specialusis tyrėjas iš Vašingtono. Jis pranešė renkąs informaciją apie Heideną Kovingtoną, Jehovos liudytojų advokatą, kuris garsėjo kaip vienas geriausių  konstitucinės teisės specialistų Jungtinėse Valstijose.

Tyrėjas pasakė norintis gauti dviejų kalinių, Denio Hurtado bei Edmundo Šmito, bylas. „Koks sutapimas, — specialiajam tyrėjui atsakė mano viršininkas, — štai čia ponas Šmitas.“ Tyrėjas buvo atvykęs su slaptu pavedimu, tačiau staiga suprato, jog viskas iškilo aikštėn. Tuojau po šio įvykio mane paskyrė dirbti į virtuvę.

Tarnauju pionieriumi, Betelyje, paskui sukuriu šeimą

1946-ųjų rugsėjo 26 dieną buvau paleistas lygtinai ir vėl ėmiausi pionieriaus tarnybos, šį kartą Hailand Parko bendruomenėje, Kalifornijos valstijoje. 1948-ųjų rugsėjį išsipildė mano svajonė. Mane pakvietė tarnauti kepėju pagrindiniame Jehovos liudytojų biure (Betelyje) Brukline, kur spausdinama biblinė literatūra, naudojama pasauliniam gerosios naujienos skelbimo darbui. Nedvejodamas mečiau pyragaičių kepėjo darbą restorane Glendeilyje ir išvykau į Betelį.

Po septynerių metų, 1955-aisiais, Europoje vyko keletas tarptautinių Jehovos liudytojų kongresų. Tėvai man padovanojo kelionę į tuos kongresus. Džiaugiausi galėdamas dalyvauti kongresuose Londone, Paryžiuje, Romoje, o ypač Niurnberge (Vokietija). Čia, milžiniškame stadione, kuriame kadaise Hitleris didžiuodamasis žvelgė į savo karius, dabar buvo susirinkę daugiau kaip 107000 kongreso dalyvių. Tarp jų buvo ir tų, kuriuos Hitleris buvo prisiekęs išnaikinti. Kaip džiaugiausi būdamas kartu su tais žmonėmis!

Niurnbergo kongrese sutikau ir pamilau jauną bendratikę vokietę Brigitą Gervin. Mažiau nei po metų susituokėme ir apsigyvenome Glendeile, netoli mano tėvų. 1957-aisiais mums gimė sūnus Tomas, 1958-aisiais susilaukėme Dono, o 1960 metais — Sabinos.

Prasmingas, kupinas pasitenkinimo gyvenimas

Kartais manęs klausia, ar neapgailestauju, kad tarnaudamas Dievui turėjau kentėti minios išpuolius, buvau įkalintas. Jokiu būdu! Esu dėkingas Jehovai už galimybę tarnauti jam kartu su šitiek ištikimų tarnų. Viliuosi, kad mano patirtis paskatins ir kitus artintis prie Dievo ir niekada jo nepalikti.

Daugeliui Dievo tarnų teko baisiai kentėti. Betgi ar nebuvome dėl to perspėti? „Visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“, — rašoma Biblijoje (2 Timotiejui 3:12). Tačiau pats patyriau, kokie teisingi Psalmyno 34:20 [34:19, Brb] užrašyti žodžiai: „Daugel vargų ištinka teisųjį, bet Viešpats išgelbsti iš jų visų.“

[Išnaša]

[Iliustracija 27 puslapyje]

Penktojo dešimtmečio pradžioje tarnauju Luizianoje

[Iliustracija 29 puslapyje]

Pagrindiniame Jehovos liudytojų biure dirbu kepėju

[Iliustracija 29 puslapyje]

Su žmona Brigita