„SU SVEIKATOS problemomis susiduriu vis dažniau ir dažniau“, – atsidūsta septintą dešimtį perkopęs Ernstas. * Gal panaši ir tavo situacija. Su amžiumi silpnėja sveikata, mąžta jėgos, tad galbūt ir tau tinka žodžiai, užrašyti Mokytojo knygos 12-ame skyriuje. Pirmoje eilutėje senatvės metai pavadinti „skausmo dienomis“. Vis dėlto tu nesi pasmerktas gyventi apgailėtiną gyvenimą. Ir toliau gali jaustis visaverčiu žmogumi, su džiaugsmu tarnauti Jehovai.

Mūsų brangūs pagyvenę broliai ir sesės, nepamirškite, jog metų našta slėgė ir kitus Dievo garbintojus. Štai Izaokas, Jokūbas ir Ahija senatvėje neteko regėjimo (Pr 27:1; 48:10; 1 Kar 14:4). Karalius Dovydas savo dienų pabaigoje nebegalėdavo sušilti (1 Kar 1:1). Turtingas senolis Barzilajas nebejautė maisto skonio, nebegirdėjo muzikos garsų (2 Sam 19:33–36 [19:32–35, Brb]). Abraomas ir Noomė patyrė našlystės liūdesį (Pr 23:1, 2; Rūt 1:3, 12).

Kas jiems padėjo išsaugoti ištikimybę Jehovai ir neprarasti džiaugsmo? Abraomas, kad ir garbaus amžiaus, neabejojo Dievo pažadu ir buvo „savo tikėjimo sustiprintas“ (Rom 4:19, 20). Mums irgi reikia tvirto tikėjimo. Nesvarbu, koks mūsų amžius, fizinis pajėgumas, kokios aplinkybės, tokį tikėjimą vis tiek galime puoselėti. Pavyzdžiui, patriarchas Jokūbas net tada, kai jau buvo silpnas, prikaustytas prie patalo ir praradęs regėjimą, tvirtai tikėjo, kad Dievas duotą žodį ištesės (Pr 48:1–4, 10; Hbr 11:21). Mūsų sesė Inesa, kuriai 93-eji, kenčia dėl sunkios raumenų ligos, bet nenusimena. Ji sako: „Kiekvieną dieną jaučiu, kaip dosniai Jehova mane laimina. Kasdien mąstau apie rojų. Tai teikia man vilties.“ Koks puikus požiūris!

Savo tikėjimą stipriname melsdamiesi, studijuodami Bibliją, lankydami bendruomenės sueigas. Antai senyvas pranašas Danielius buvo įpratęs kasdien melstis tris kartus ir nuolat tyrinėti Dievo Žodį (Dan 6:11 [6:10, Brb]; 9:2). Pagyvenusi našlė Ona „nesitraukdavo iš šventyklos“ (Lk 2:36, 37). Tu irgi būdamas sueigose, kai tik gali, ir dalyvaudamas programoje, kiek leidžia jėgos, ne tik pats jausi dvasinę atgaivą, bet padrąsinsi ir kitus. Net jeigu mažai ką bepajėgi, visada gali atsidėti maldoms – jos tikrai džiugina Jehovą (Pat 15:8).

Kam iš jūsų, ištikimų Dievo tarnų, nebūtų smagu turėti gerą regėjimą ir be vargo skaityti, pajėgti nukeliauti į sueigas? Deja, tai daryti vis sunkiau, gal net nebeįmanoma. Ko imtis? Naudokis viskuo, kas tau prieinama. Pavyzdžiui, daugelis negalinčių lankyti sueigas klausosi programos telefonu. 79-erių Ingė blogai mato, todėl sueigoms ruošiasi skaitydama stambaus šrifto tekstą, kurį jai atspausdina vienas bendruomenės brolis.

Galbūt turi tai, ko kitiems labai trūksta, – laiko. Tad kodėl gi nepasiklausyti mūsų įgarsintų leidinių: Biblijos ir ją aiškinančių straipsnių, kalbų, audiospektaklių? Taip pat galėtum paskambinti kam nors iš bendratikių ir pasidalyti dvasinėmis dovanomis, vienas kitą padrąsinti (Rom 1:11, 12).

„Baisu, kai nebegali nuveikti tiek, kiek anksčiau“, – guodžiasi Krista, įpusėjusi devintą dešimtį. Kas padėtų garbaus amžiaus žmogui nepulti į nusiminimą? „Reikia į viską žiūrėti optimistiškai, –  tvirtina Pėteris, sulaukęs 75 metų. – Neverta nuolat galvoti apie tai, ko nebegali, verčiau džiaugtis tuo, ką dar gali.“

Štai pagalvok, kiek yra įvairių liudijimo būdų, kurie tinka ir tau. Haidi nepajėgia vaikščioti per namus, vis dėlto ji, būdama gerokai per aštuoniasdešimt, išmoko naudotis kompiuteriu ir rašo laiškus. Kai kurie pagyvenę skelbėjai užveda su žmonėmis pokalbius Biblijos temomis ant suolelio parke arba autobusų stotelėje. Jei esi slaugos namuose, gal galėtum liudyti personalui arba tenai gyvenantiems žmonėms.

Karalius Dovydas, būdamas nebejaunas, toliau rėmė tyrą Jehovos garbinimą. Jis daug ką paruošė šventyklos statybai, paaukojo šiam darbui apsčiai medžiagų ir lėšų (1 Met 28:11–29:5). Tu irgi stenkis domėtis, kaip visoje žemėje plėtojama Karalystės veikla. Savo bendruomenės pionierius ir kitus uolius skelbėjus gali padrąsinti geru žodžiu, pamaloninti maža dovanėle, pasiūlyti jiems kuklių vaišių. Maldose paminėk mūsų jaunuolius, šeimas, visalaikius tarnus, ligonius, taip pat brolius, kurie organizacijoje eina atsakingas pareigas.

Ir tave, ir tavo tarnystę dangiškasis Tėvas labai vertina. Nors ir pagyvenęs, Jehovai vis tiek esi reikalingas (Ps 71:9). Tave jis tikrai myli. Jau greitai ateis laikas, kai nė vieno iš mūsų, kad ir kiek ilgai būtume pragyvenę, senatvės vargai nebekamuos. Kupini jėgų, trykštantys sveikata visi tarnausime mus mylinčiam Dievui Jehovai ištisą amžinybę.