1, 2. Kas svarbaus įvyko 33 m. e. metais ir kas tapo naujosios Jehovos tautos nariais? (Žiūrėk paveikslėlį puslapio viršuje.)

TIKRŲJŲ Dievo garbintojų istorijoje 33 m. e. metai labai reikšmingi. Sekminių dieną Jehova būriui savo tarnų išliejo šventosios dvasios ir įkūrė naują tautą, kurios narius siejo nebe etninė, o dvasinė giminystė. Toji tauta pavadinta „Dievo Izraeliu“ (Gal 6:16). Iki tol visiems Abraomo palikuonims vyrams turėjo būti atliktas apipjaustymas. Bet, anot apaštalo Pauliaus, tiems, kas priklauso prie naujosios tautos, apipjaustymas kūne nebereikalingas. Kiekvienas iš jų turėjo būti „apipjaustytos širdies — dvasios veikimu“ (Rom 2:29).

² Pirmaisiais naujosios Dievo tautos nariais tapo apaštalai ir dar šimtas suvirš kitų Jėzaus mokinių. Per Sekmines jie buvo susibūrę viename aukštutiniame kambaryje Jeruzalėje (Apd 1:12-15). Jehova ant jų išliejo savosios dvasios ir šitaip visi tapo dvasia atgimdytais Dievo sūnumis (Rom 8:15, 16; 2 Kor 1:21). Tai liudijo, kad įsigaliojo naujoji sandora, kurios tarpininkas Kristus ir kuriai galią suteikia pralietas jo kraujas (Lk 22:20; perskaityk Hebrajams 9:15). Šventoji dvasia įgalino šiuos  krikščionis prabilti kalbomis, kuriomis kalbėjo žydai ir prozelitai, švęsti Sekminių į Jeruzalę atkeliavę iš visos Romos imperijos. Dvasia pateptieji todėl galėjo paskelbti atvykėliams apie „didingus Dievo darbus“ (Apd 2:1-11).

3—5. a) Ką Sekminių dieną žydams pasakė apaštalas Petras? b) Kaip naujoji Dievo tauta palaipsniui augo?

³ Idant žydams ir prozelitams būtų atvertas kelias į naująją tautą, krikščionių bendruomenę, Jehova pasitelkė apaštalą Petrą. Sekminių dieną žydams jis drąsiai pareiškė, kad tą Jėzų, kurį jie nužudė prikaldami prie stulpo, Dievas „padarė ir Viešpačiu, ir Kristumi“. Kai minia ėmė klausinėti, ką jiems dabar daryti, Petras atsakė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad jums būtų atleistos nuodėmės, ir gausite šventosios dvasios dovaną“ (Apd 2:22, 23, 36-38). Tą dieną prie dvasinio Izraelio prisidėjo apie 3000 žmonių (Apd 2:41). Apaštalai toliau uoliai skelbė gerąją naujieną. Jų triūsas davė vaisių — naujoji Dievo tauta sparčiai augo (Apd 6:7).

⁴ Vėliau geroji naujiena pasiekė ir samariečius. Daugelį jų pakrikštijo evangelizuotojas Pilypas. Tačiau nauji tikintieji iškart negavo šventosios dvasios. Jeruzalėje veikianti vadovaujančioji taryba pas samariečius nusiuntė apaštalus Petrą ir Joną. „Juodu dėjo ant jų rankas ir jie gavo šventąją dvasią“ (Apd 8:5, 6, 14-17). Taigi į „Dievo Izraelį“ įsiliejo ir dvasia patepti samariečiai.

⁵ Svarbus vaidmuo Petrui teko ir 36 metais. Galimybė tapti naujosios tautos nariais tada atsivėrė dar vienai grupei žmonių. Apaštalas atvyko pas romėnų šimtininką Kornelijų. Šis buvo susikvietęs giminaičius ir artimiausius draugus (Apd 10:22, 24, 34, 35). Biblijoje rašoma: „Petrui [...] tebekalbant, ant visų, kurie klausėsi žodžio, nusileido šventoji dvasia. Su Petru atėję tikintieji, būdami iš apipjaustytųjų, labai stebėjosi, kad šventosios dvasios dovana išliejama ir ant kitataučių“ (Apd 10:44, 45). Tapo aišku: priklausyti prie dvasinio Izraelio nuo dabar gali ir neapipjaustyti kitų tautų žmonės.

6, 7. a) Ką pirmieji krikščionys turėjo daryti, kad būtų tauta Jehovos vardui? b) Kaip plačiai jie liudijo apie Jehovą ir Jėzų?

⁶ Per vieną pirmojo amžiaus krikščionių vadovaujančiosios tarybos susitikimą, surengtą 49 metais, Kristaus mokinys Jokūbas pasakė: „Simeonas [Petras] papasakojo, kaip Dievas pirmą sykį pažvelgė į kitataučius, kad  suburtų iš jų tautą savo vardui“ (Apd 15:14). Taigi į šią naują tautą Jehovos vardui galėjo įeiti tiek žydai, tiek nežydai (Rom 11:25, 26a). Vėliau Petras rašė: „Kadaise nebuvote tauta, o dabar esate Dievo tauta.“ Kokia buvo jos misija? Apaštalas paaiškino: „Jūs esate ‘išrinkta giminė, karališkoji kunigija, šventa tauta, ypatinga nuosavybe tapę žmonės, kad visur skelbtumėte dorybes’ to, kuris pašaukė jus iš tamsos į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2:9, 10). Jie turėjo būti drąsūs Jehovos, visatos Visavaldžio, liudytojai ir viešai šlovinti jo vardą.

⁷ Kaip anuomet apie etninį Izraelį, taip dabar apie dvasinio Izraelio narius Jehova galėjo pasakyti: „Jie — tauta, kurią sau sukūriau, kad skelbtų mano šlovę“ (Iz 43:21). Pirmieji krikščionys be baimės skelbė, kad Jehova yra vienintelis Dievas, visi kiti dievai — netikri (1 Tes 1:9). Apie Jehovą ir Jėzų jie liudijo „ir Jeruzalėje, ir visoje Judėjoje, ir Samarijoje, ir iki žemės pakraščių“ (Apd 1:8; Kol 1:23).

8. Apie kokį pavojų apaštalas Paulius įspėjo Dievo tautą pirmajame amžiuje?

⁸ Drąsus Jehovos liudytojas buvo apaštalas Paulius. Graikų filosofų akivaizdoje jis tvirtai pareiškė, kad Jehova „padarė pasaulį ir visa, kas jame“, ir yra vienintelis „dangaus ir žemės Viešpats“ (Apd 17:18, 23-25). Trečiajai jo misionieriškai kelionei einant į pabaigą, Paulius krikščionių bendruomenę įspėjo: „Aš žinau, kad, man pasitraukus, pas jus įsibraus grobuonių vilkų ir jie negailės kaimenės. Ir iš jūsų pačių iškils vyrų, kurie kalbės iškreiptus dalykus, norėdami patraukti mokinius paskui save“ (Apd 20:29, 30). Baigiantis pirmajam amžiui tokių atskalūnų buvo jau ne vienas (1 Jn 2:18, 19).

9. Kas nutiko su Dievo tauta po apaštalų mirties?

⁹ Mirus apaštalams atskalūnybė suvešėjo. Laikui bėgant prisirado daugybė krikščioniškų konfesijų. Nors turėjo būti tauta Jehovos vardui, vadinamieji krikščionys tą vardą pašalino iš daugelio Biblijos vertimų. Jie perėmė pagonių papročius ir šventes, ėmė mokyti dalykų, kurių Biblijoje nėra. Jie kovojo „šventuosius karus“ ir tvirtino, esą Dievas juos remia. Taip pat pagarsėjo dėl savo amoralaus elgesio. Kokia nepagarba Dievui! Nuo atskalūnybės užgimimo ilgus amžius žemėje tebuvo vienas kitas atsidavęs Jehovos garbintojas. Organizuotos tautos savo vardui Dievas kurį laiką neturėjo.

10, 11. a) Ką Jėzus išpranašavo savo palyginime apie kviečius ir piktžoles? b) Kaip po 1914-ųjų Jėzaus žodžiai išsipildė?

¹⁰ Sakydamas palyginimą apie kviečius ir piktžoles, Jėzus išpranašavo, kad įsigalėjus atskalūnybei užeis dvasinės tamsos metas. Anot jo, lauke, kur Žmogaus Sūnus pasėjo kviečius, „žmonėms miegant“ Šėtonas prisės piktžolių. Ir kviečiams, ir piktžolėms bus leista kartu augti iki „santvarkos pabaigos“. Jėzus paaiškino, kad „gera sėkla“ vaizduoja „karalystės sūnus“, o „piktžolės“ — „piktojo sūnus“. Pabaigos metu Žmogaus Sūnus pasiųs „pjovėjus“, tai yra angelus, atskirti piktžoles nuo kviečių. „Karalystės sūnūs“ bus surinkti  į šeimininko kluoną (Mt 13:24-30, 36-43). Kaip šie Jėzaus žodžiai pildėsi ir kaip jie susiję su Jehovos garbintojų tauta?

¹¹ „Santvarkos pabaiga“ stojo 1914-aisiais. Žemėje tada buvo vos keletas tūkstančių dvasia pateptųjų krikščionių, „karalystės sūnų“. Per karą, prasidėjusį tais metais, pateptieji vis dar buvo „didžiosios Babelės“ nelaisvėje. 1919-aisiais Jehova juos išvadavo, šitaip aiškiai išskirdamas iš „piktžolių“, netikrų krikščionių. „Karalystės sūnus“ jis surinko į organizuotą bendruomenę. Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: „Ar gali kraštas įsikurti per vieną dieną arba tauta gimti vienu akimirksniu? Tačiau Sionas, gimdymo skausmams vos prasidėjus, pagimdė savo vaikus!“ (Iz 66:8) Sionas, Jehovai ištikimų dvasinių esybių organizacija, galima sakyti, pagimdė savo dvasia pateptuosius sūnus ir subūrė juos į tautą.

12. Kaip pateptieji krikščionys šiandien parodo esą tauta Jehovos vardui?

¹² Kaip krikščionys pirmajame amžiuje, taip ir šiandien pateptieji „karalystės sūnūs“ yra Dievo liudytojai. (Perskaityk Izaijo 43:1, 10, 11.) Jie išsiskiria savo krikščionišku elgesiu, taip pat tuo, kad skelbia „gerąją naujieną apie karalystę [...] paliudyti visoms tautoms“ (Mt 24:14; Fil 2:15). Šitaip ir milijonams kitų jie padėjo užmegzti artimą ryšį su Jehova. (Perskaityk Danieliaus 12:3.)

13, 14. a) Ką žmonės, nepriklausantys prie dvasinio Izraelio, turi daryti, kad galėtų teisingai garbinti Jehovą? b) Kaip tai buvo išpranašauta Biblijoje?

¹³ Praeitame straipsnyje kalbėjome, kad senovėje kitataučiai, norintys garbinti Jehovą, turėjo dėtis prie jo sandoros tautos (1 Kar 8:41-43). Panašiai ir šiandien Dievo garbintojai, nepriklausantys prie dvasinio Izraelio,  turi palaikyti glaudų ryšį su „karalystės sūnumis“, dvasia pateptaisiais Jehovos liudytojais.

¹⁴ Kad pabaigos metu daugybė žmonių trokš garbinti Jehovą su jo tauta, kalbėjo du senovės laikų pranašai. Štai Izaijo žodžiai: „Daug tautų ateis ir sakys: ‘Ateikite, ir kopkime į Viešpaties kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis parodytų mums savo kelius, kad eitume jo takais.’ Iš Siono ateis mokymas ir Viešpaties žodis iš Jeruzalės“ (Iz 2:2, 3). Zacharijas irgi rašė: „Ateis daug tautų ir galingų genčių ieškoti Jeruzalėje Galybių Viešpaties ir maldauti Viešpaties malonės.“ Pranašas apie juos kalbėjo kaip apie „dešimt vyrų iš visų kalbų genčių“, kurie, vaizdžiai tariant, stvers „judėją“ — dvasinio Izraelio narius — už drabužio skverno ir sakys: „Leiskite eiti su jumis, nes mes girdėjome, kad Dievas su jumis“ (Zch 8:20-23).

15. Kaip krikščionys, vadinami „kitomis avimis“, eina su dvasiniu Izraeliu?

¹⁵ Kaip krikščionys, Biblijoje vadinami „kitomis avimis“, eina su dvasiniu Izraeliu? Kartu su pateptaisiais skelbia gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Mk 13:10). Prisidėdami prie dvasia pateptųjų, jie tampa Dievo tautos dalimi. Pateptieji ir „kitos avys“ drauge sudaro „vieną kaimenę“, kurią veda „gerasis ganytojas“ Kristus Jėzus. (Perskaityk Jono 10:14-16.)

16. Ką Jehova darys prieš Armagedoną?

¹⁶ Po „didžiosios Babelės“ sunaikinimo Jehovos tauta patirs aršų priešų puolimą. Kad išliktume gyvi, mums būtinai reikės Dievo pagalbos. Tas puolimas prives prie galutinio „didžio suspaudimo“ etapo, Armagedono, todėl metą priešų atakai nustatys pats Jehova ir įvykius pakreips pagal savo valią (Mt 24:21; Ez 38:2-4). Tada prieš „tautą, surinktą iš tautų“, — Jehovos garbintojus — pakils Gogas (Ez 38:10-12). Vos tik jis puls, Dievas stos ginti savo tautos ir Gogui bei jo pulkams įvykdys nuosprendį. Jehova pasirodys esąs Aukščiausiasis ir pašlovins savo vardą. Jis pats sako: „Apreikšiu savo didybę ir šventumą daugelio tautų akyse. Tuomet jie žinos, kad aš esu Viešpats“ (Ez 38:18-23).

17, 18. a) Kokių nurodymų gaus Jehovos tauta, kai ją užsipuls Gogas? b) Ką turime daryti, jei norime, kad Jehova mus apsaugotų?

¹⁷ Gogui pradėjus ataką, Jehova pasakys savo tarnams: „Kelkis, mano tauta, eik į savo kambarius ir užsklęsk paskui save duris. Valandėlę patūnok, kol praeis pyktis“ (Iz 26:20). Tuo lemiamu metu Jehova duos mums aiškių nurodymų, ką turime daryti, kad liktume saugūs. Minėti „kambariai“, tikėtina, bus mūsų bendruomenės.

¹⁸ Tad jei norime likti saugūs per „didį suspaudimą“, turime būti tvirtai įsitikinę, kad Jehova žemėje turi savo garbintojų tautą, suskirstytą į bendruomenes. Privalome palaikyti glaudžius saitus su savo bendruomene, remti Jehovos organizaciją. Kaip psalmininkas, iš visos širdies tarkime: „Išgelbėjimas — Viešpaties valioje; tavo palaiminimas tebūna tavo tautai!“ (Ps 3:9 [3:8, Brb])