EUREKA! Šis žodis reiškia „radau“. Tokį šūksnį devynioliktame amžiuje, aukso karštligės Kalifornijoje laikais, buvo galima išgirsti iš rūdakasių, aptikusių aukso grynuolį. O štai Čarlzas Teizas Raselas drauge su savo vienminčiais, Biblijos tyrinėtojais, rado kai ką daug vertingesnio — Biblijos tiesą. Visi jie degė troškimu dalytis šia tiesa su kitais.

Iki 1914-ųjų vasaros milijonai didmiesčių gyventojų jau buvo matę „Kūrimo fotodramą“ — aštuonių valandų trukmės grandiozinį reginį, kurį parengė Tarptautinis Biblijos tyrinėtojų susivienijimas. Biblija pagrįsta „Fotodrama“ — įspūdingos filmuotos scenos, gražios spalvotos skaidrės, įdomus pasakojimas ir skambanti klasikinė muzika — žiūrovui perteikė žmonijos istoriją nuo kūrimo pradžios iki Jėzaus Kristaus valdymo tūkstantmečio (Apr 20:4). *

O kaip su tais, kurie gyveno mažuose miesteliuose ir kaimuose? Kad ir tenai nė vienas tiesos ištroškęs žmogus nebūtų apleistas, Biblijos tyrinėtojai 1914-ųjų rugpjūtį išleido „Eureka dramą“ — „Kūrimo fotodramos“ variantą be kino kadrų. Keletu kalbų buvo galima rinktis kurį nors iš trijų portatyvinių „Eurekos“ komplektų: „Eureką X“ sudarė pasakojimas ir muzika; „Eureką Y“ — pasakojimas ir gražiai paspalvintos skaidrės; vadinamąją „Eureką šeimai“ sudarė pasakojimų ir giesmių rinkinys, tinkamas leisti namų sąlygomis. Žmonėms taip pat buvo siūloma įsigyti nebrangų gramofoną bei projektorių.

Su tokiais komplektais, kuriems nereikėjo kino projektoriaus nei didelio ekrano, Biblijos tyrinėtojai eidavo per kaimus į vis naujas vietoves ir šitaip be jokių rinkliavų platindavo žinią apie Karalystę. Garsinį komplektą „Eureka X“ buvo galima leisti bet kada, net ir šviesiu paros metu. Projektorius komplekto „Eureka Y“ skaidrėms demonstruoti galėjo veikti naudojant ne elektros, o karbido lempą. „Tuos paveikslėlius įmanoma rodyti beveik visur“, — pasakyta viename suomiškame Sargybos bokšte. Tikrai, taip ir buvo.

Užuot nuomoję didelius teatrus, sumanūs Biblijos tyrinėtojai paprastai surasdavo nemokamas patalpas, pavyzdžiui, mokyklose, teismuose, geležinkelio stotyse, net dideliuose gyvenamuose namuose. Neretai „Eureka“ buvo rodoma lauke, kur ekraną atstodavo balta drobulė, pakabinta ant  daržinės sienos. Antonis Hambukas rašė: „Fermeriai nedidelėje savo sodo aikštelėje susėsdavo eilėmis ant rąstigalių ir sekdavo programą.“ Minėto brolio grupelė, demonstravusi „Eureką“, keliaudavo „dramos furgonu“, kuriame nakvodavo, gamindavo valgį, vežiodavosi aparatūrą ir bagažą.

Pažiūrėti „Eurekos“ vienur susirinkdavo saujelė, kitur šimtai. Viename Jungtinių Valstijų miestelyje, kuris turėjo tik 150 gyventojų, į seansus mokykloje iš viso buvo sugužėję 400 žiūrovų. Kitoje vietovėje žmonės tuo tikslu keliavo 8 kilometrus. Švedijoje Šarlotės Alberg kaimynai, susibūrę į jos mažą namelį klausytis pasakojimo ir muzikos, „buvo išties labai sujaudinti“. Australijoje, viename atokiame kalnakasių mieste, reginys pritraukė apie 1500 gyventojų. Sargybos bokštas rašė, kad vidurinėse mokyklose ir koledžuose „tiek mokytojai, tiek mokiniai buvo sužavėti vaizdais, puikiu pasakojimu ir muzika“. Savo populiarumu „Eureka“ nenusileido net tuo laiku kino teatruose rodomiems filmams.

„Eureka“ buvo labai pravarti teokratinėje veikloje. Pavyzdžiui, ja naudodavosi kalbėtojai, kuriuos Biblijos tyrinėtojų grupės ar bendruomenės siųsdavo darbuotis kitur, kad sudarytų naujas grupes. Sunku pasakyti, kiek žmonių matė „Eureką“. Kai kurie jos komplektai buvo naudojami be perstojo. Deja, 1915 metais iš 86 grupelių, populiarinusių „Eureką“, tik 14 reguliariai pateikdavo ataskaitas. Tų metų ataskaitoje, kad ir apgailestaujant dėl trūkstamų duomenų, vis dėlto nurodyta, jog dramą žiūrėjo daugiau nei milijonas žmonių. Apie 30 000 žiūrovų paprašė Biblijos tyrinėtojų platinamų leidinių.

„Eurekos“ gal ir nepavadintume istoriniu kūriniu. Bet nuo Australijos iki Argentinos, nuo Pietų Afrikos iki Britų salų, Indijos ir Karibų regiono, ją, ko gero, matė milijonai. Šitaip daugelis rado Biblijos tiesą, daug didesnę vertybę nei auksas, ir galėjo sušukti „eureka!“