1, 2. a) Kas yra „ištikimasis ir tikrasis liudytojas“? b) Ką reiškia Jėzaus vardas ir kaip Dievo Sūnus savo darbais parodė, jog jam pritinka šis vardas?

„AŠ TAM esu gimęs ir tam atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą.“ (Perskaityk Jono 18:33-37.) Tokius žodžius Poncijui Pilotui, Romos vietininkui Judėjoje, prieš pat nuteisiamas mirti pasakė Jėzus Kristus. Po daugelio metų šį gražų drąsos pavyzdį paminėjo apaštalas Paulius, rašydamas, kad Jėzus „paliudijo Poncijui Pilotui puikiu išpažinimu“ (1 Tim 6:13). Išties, norint būti „ištikimuoju ir tikruoju liudytoju“ šiame neapykantos kupiname Šėtono valdomame pasaulyje, reikia nemažai drąsos (Apr 3:14).

² Jėzus, žydų tautos narys, turėjo prigimtinę pareigą būti Jehovos liudytoju (Iz 43:10). Ir jis tikrai buvo didis liudytojas — tiesą apie Dievą garsino kaip niekas kitas. Jėzus gerai suprato, kad jo vardas, duotas paties Jehovos, yra įpareigojantis. Angelas, pranešęs Jėzaus įtėviui Juozapui, kad Marija kūdikio laukiasi iš šventosios dvasios, pridūrė: „Ji pagimdys sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1:20, 21; išnaša). Biblistai iš esmės sutinka, kad Jėzaus vardas yra Dievo vardo trumpinį turintis sudurtinis žodis (hebrajiškai tariamas „Ješūva“), kuris išvertus reiškia „Jehova yra išgelbėjimas“. Dievas per savo  Sūnų numatė išvaduoti žmones iš nuodėmės ir mirties. Jėzus pirma ėmė gelbėti „prapuolusias Izraelio namų avis“: padėjo žydams suvokti, jog norint pelnyti Jehovos malonę privalu atgailauti dėl savo nuodėmių (Mt 10:6; 15:24; Lk 19:10). Sykiu jis uoliai liudijo apie Dievo Karalystę. Evangelistas Morkus rašė: „Jėzus nukeliavo į Galilėją, skelbdamas Dievo gerąją naujieną ir sakydamas: ‘Skirtas laikas jau atėjo ir Dievo karalystė prisiartino. Atgailaukite ir tikėkite gerąja naujiena’“ (Mk 1:14, 15). Jėzus taip pat drąsiai demaskavo žydų religinius vadovus, vėliau daug prisidėjusius prie to, kad jis būtų nužudytas ant kančių stulpo (Mk 11:17, 18; 15:1-15).

3. Kas įvyko trečią dieną po Jėzaus mirties?

³ Bet štai trečią dieną po žiauraus susidorojimo su Jėzumi įvyko stebuklų stebuklas! Jehova prikėlė savo brangų Sūnų, tik ne žmogišku kūnu, o nemirtinga dvasine esybe (1 Pt 3:18). Tai patvirtino pats Viešpats Jėzus: prisiėmęs materialų kūną, jau prikėlimo dieną jis bent penketą kartų pasirodė savo sekėjams (Mt 28:8-10; Lk 24:13-16, 30-36; Jn 20:11-18).

4. Ką Jėzus prikėlimo dieną aiškino savo mokiniams ir ką jiems nurodė daryti?

⁴ Prikėlimo dieną penktąjį kartą Jėzus pasirodė draugėn susirinkusiems apaštalams ir kitiems sekėjams ir ėmė aiškinti Dievo Žodį. Jėzus „atvėrė jiems protus, kad suvoktų Raštų prasmę“ ir žinotų, jog apie jo mirtį nuo Dievo priešų rankų ir stebuklingą prikėlimą buvo seniai išpranašauta. Šio svarbaus susitikimo pabaigoje Jėzus paaiškino, ką mokiniai turės daryti. Pasakė, kad pradedant nuo Jeruzalės „jo vardu visose tautose bus skelbiama atgaila nuodėmėms atleisti“. Dar pridūrė: „Jūs liudysite apie šiuos dalykus“ (Lk 24:44-48).

5, 6. a) Kodėl Jėzus pasakė: „Būsite mano liudytojai“? b) Ką nauja apie Jehovos sumanymus skelbė Jėzaus mokiniai?

⁵ Tad kai po keturiasdešimt dienų Jėzus paskutinį kartą pasirodė apaštalams, šie gerai suprato, ką reiškia jo paprasti, bet įsakmūs žodžiai: „Būsite mano liudytojai ir Jeruzalėje, ir visoje Judėjoje, ir Samarijoje, ir iki žemės pakraščių“ (Apd 1:8). Tačiau kodėl Jėzus pasakė: „Būsite mano liudytojai“? Kodėl ne Jehovos? Ogi todėl, kad visi jie, izraelitai, jau buvo Jehovos liudytojai.

⁶ Kristaus mokiniai turėjo garsinti kai ką nauja apie Jehovos sumanymus. Jiems reikėjo liudyti, kad Dievas, pasitelkęs Jėzų, veda į didingesnį išvadavimą nei tuomet, kai gelbėjo izraelitus iš Egipto vergijos, o vėliau iš Babilono nelaisvės. Jėzaus Kristaus mirtis ir prikėlimas atvėrė kelią žmonėms atsikratyti sunkiausių — nuodėmės ir mirties — pančių. Per 33 m. e. m. Sekmines šventąja dvasia patepti Jėzaus mokiniai ėmė visiems skelbti apie „didingus Dievo darbus“ ir daugelis pakluso jų žodžiams. Sėdėdamas savo Tėvo dešinėje, Jėzus galėjo tądien matyti, kaip dar labiau pasitvirtina jo vardo prasmė: tūkstančiai žydų ir prozelitų atgailauja ir įtiki, kad jis yra Dievo siųstas gelbėtojas (Apd 2:5, 11, 37-41).

7. Ką liudijo 33 m. e. m. Sekminių dienos įvykiai?

⁷ Tai, kas vyko per 33 m. e. m. Sekmines, liudijo, kad Jehova pripažino  Jėzaus, tobulo žmogaus, paaukotą gyvybę kaip išpirką už žmonijos nuodėmes (Hbr 9:11, 12, 24). Pats Jėzus sakė atėjęs „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo sielos atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20:28). Ar ši išpirka pateikta tik už žydus? Ne, „už daugelį“. Dievas nori, kad „visi žmonės būtų išgelbėti“, juk išpirka „naikina pasaulio nuodėmę“ (1 Tim 2:4-6; Jn 1:29).

8. Iš kur Jėzaus mokiniams užteko ryžto ir jėgų apie jį liudyti ir ką jie nuveikė?

⁸ Ar liudyti apie Jėzų jo mokiniams reikėjo ryžto? Tikrai reikėjo. Vis dėlto šį darbą jie darė ne savo pačių jėgomis. Jehova per šventąją dvasią įkvėpė juos ir įgalino be paliovos vykdyti pavestą užduotį. (Perskaityk Apaštalų darbų 5:30-32.) Praėjus maždaug 27 metams po minėtos Sekminių šventės, buvo galima patvirtinti, kad „gerosios naujienos tiesos žodis“ paskelbtas tiek žydams, tiek kitataučiams — „visai kūrinijai po dangumi“ (Kol 1:5, 23).

9. Kas, anot pranašystės, atsitiko pirmųjų krikščionių bendruomenėje?

⁹ Deja, laikui bėgant pirmųjų krikščionių bendruomenę palaipsniui suteršė klaidingi mokymai (Apd 20:29, 30; 2 Pt 2:2, 3; Jud 3, 4). Jėzus buvo išpranašavęs, kad krikščionis į tokią atskalūnybę įstums „piktasis“ — Šėtonas ir kad tokia padėtis tęsis iki „šios santvarkos pabaigos“ (Mt 13:37-43). 1914-ųjų spalį Jehova pasodino Jėzų į žmonijos Karaliaus sostą. Stojo Šėtono sukurtos ydingos sistemos „paskutinės dienos“ (2 Tim 3:1).

10. a) Kokią svarbią dabartinių laikų datą iš anksto nurodė pateptieji krikščionys? b) Kas įvyko 1914-ųjų spalį ir kas aiškiai byloja apie tą įvykį?

¹⁰ Dabartinių laikų dvasia pateptieji krikščionys iš anksto nurodė 1914 metų spalį kaip svarbią datą. Jie rėmėsi Danieliaus pranašyste apie didžiulį medį, kuris buvo nukirstas ir kuriam vėl buvo leista augti praėjus „septyniems laikotarpiams“ (Dan 4:13 [4:16, Brb]). Jėzus tą patį periodą pavadino „skirtaisiais tautų laikais“, kai nupasakojo, koks „ženklas“ liudys, kad prasidėjo jo paruzija ir kad „ši santvarka baigiasi“. Pasaulio įvykiai, kurie klostosi nuo  1914-ųjų, visiems aiškiai byloja, jog būtent tais metais naujuoju žemės Karaliumi tapo Kristus (Mt 24:3, išnaša; 24:7, 14; Lk 21:24). Šiandien vienas iš „didingų Dievo darbų“, apie kuriuos skelbiame, yra tas faktas, kad Jehova paskyrė Jėzų visos žmonijos Karaliumi.

11, 12. a) Ko ėmėsi naujasis žemės Karalius pokariniais 1919 metais? b) Kas paaiškėjo ketvirto dešimtmečio viduryje? (Žiūrėk nuotrauką straipsnio pradžioje.)

¹¹ Jėzus Kristus, naujasis žemės Karalius, gana greitai ėmė vaduoti dvasia pateptuosius savo sekėjus iš „didžiosios Babelės“ nelaisvės (Apr 18:2, 4). Praūžus Pirmajam pasauliniam karui, 1919 metais, pateptiesiems atsivėrė galimybė plačiai pasaulyje skelbti, kad dėl Dievo parūpintos išpirkos žmonės gali būti išgelbėti ir kad danguje jau įkurta jo Karalystė. Šio darbo vaisiai — dar tūkstančiai pateptųjų, išrinktų valdyti drauge su Kristumi.

¹² Nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio tapo aišku, kad Kristus pradėjo rinkti milijonus savo „kitų avių“, sudarančių daugiatautę „milžinišką minią“. Sykiu su pateptaisiais krikščionimis milžiniškos minios nariai semiasi drąsos iš Jėzaus pavyzdžio ir liudija visiems apie dangiškąjį Tėvą ir jo Sūnų. Šie krikščionys irgi tvirtai tiki, kad žmogus gali būti išgelbėtas tik dėl Kristaus pateiktos išpirkos. Jie žino, kad būdami ištikimi Dievui ir nepaliaujamai triūsdami evangelizacijos darbe, išliks saugūs per „didijį suspaudimą“, kai Šėtono valdomai santvarkai ateis galas (Jn 10:16; Apr 7:9, 10, 14).

13. Ką daryti yra tvirtai pasiryžęs kiekvienas Jehovos liudytojas ir kaip gali būti tikras, jog nepristigs jėgų?

¹³ Branginkime garbę skelbti apie jau padarytus „didingus Dievo darbus“ ir apie tai, ką padaryti jis žada ateityje. Aišku, tarnyboje ne visada būna lengva. Vienur žmonės Biblijos žiniai abejingi, kitur gal mus išjuokia ar net persekioja. Semkimės patirties iš apaštalo Pauliaus ir jo bendražygių. Apaštalas sakė: „Mes savo Dievo padedami įsidrąsinome kalbėti jums apie Dievo gerąją naujieną nepaisydami didelio priešiškumo“ (1 Tes 2:2). Tegu ir mums nestinga drąsos. Tvirtai laikykimės savo įžado tarnauti Dievui iki pat tol, kol Šėtono sukurpta santvarka bus sugriauta (Iz 6:11). Aišku, šiai užduočiai vykdyti mūsų jėgos per menkos. Todėl, kaip pirmojo amžiaus krikščionys, turime melsti Jehovą, kad duotų savo šventosios dvasios  ir taip sustiprintų „neįprastai didele galia“. (Perskaityk 2 Korintiečiams 4:1, 7; Lk 11:13.)

14, 15. a) Kaip pirmajame amžiuje kiti žiūrėjo į krikščionis ir ką apaštalas Petras pasakė apie savo bendratikius? b) Ką dera atminti, kai mus tarnyboje įžeidžia?

¹⁴ Šiandien milijonai tvirtina esą krikščionys, tačiau „savo darbais [Dievo] išsižada. Jie pasibjaurėtini, neklusnūs, netikę jokiam geram darbui“ (Tit 1:16). Nepamirškime, jog pirmajame amžiuje daugelis, gal net dauguma, nekentė tikrųjų krikščionių. Bet verta įsidėmėti, ką apie tai rašė apaštalas Petras: „Jeigu jus užgaulioja dėl Kristaus vardo, esate laimingi, nes [...] paties Dievo dvasia ilsisi ant jūsų“ (1 Pt 4:14).

¹⁵ Ar šie šventosios dvasios įkvėpimu užrašyti žodžiai tinka Jehovos liudytojams šiandien? Taip, visiškai tinka, nes liudijame ne tik apie Jehovą, bet ir apie Jėzų, dangiškosios Karalystės Karalių. Nepakanta, rodoma mums dėl Jehovos vardo, tolygi užgauliojimams dėl Kristaus vardo. Kadaise Jėzus savo priešams pasakė: „Aš atėjau savo Tėvo vardu, bet jūs manęs nepriimate“ (Jn 5:43). Tad jei kas nors tarnyboje tave vėl įžeis, nesutrik ir nenuliūsk. Atmink, kad Jehova į tave žiūri su pritarimo šypsena ir ant tavęs ilsisi jo dvasia.

16, 17. a) Ką Jehovos tarnai mano apie savo krikščionišką tarnybą? b) Ką tu esi pasiryžęs daryti?

¹⁶ Dar pagalvok, kaip visame pasaulyje didėja mūsų organizacijos gretos. Net tokioje teritorijoje, kur skelbėjai jau seniai ir kruopščiai darbuojasi, vis dar galima rasti žmonių, mielai nusiteikusių klausytis puikios žinios apie išgelbėjimą. Nepalikime nė vieno susidomėjusiojo, lankykime juos, stenkimės užmegzti Biblijos studijas, padėkime stoti į gyvenimo kelią — pasiaukoti Dievui ir krikštytis. Atlikdami šią tarnystę, ko gero, jausitės kaip sesė Sari, gyvenanti Pietų Afrikos Respublikoje ir jau šešiasdešimt suvirš metų uoliai skelbianti Biblijos tiesą. Štai jos žodžiai: „Kokia aš laiminga, kad dėl Jėzaus paaukotos gyvybės galiu turėti artimą ryšį su Jehova, visatos Valdovu, ir garsinti jo didį vardą!“ Sesė drauge su vyru Martinu padėjo savo trims atžaloms ir daugeliui kitų tapti Jehovos garbintojais. Sari sako: „Jokia kita veikla neteikia tokio didžiulio pasitenkinimo. Jehova per savo šventąją dvasią suteikia mums jėgų, kad galėtume nepaliaujamai triūsti šiame gyvybes gelbstinčiame darbe.“

¹⁷ Visi, tiek pasikrikštiję Jėzaus sekėjai, tiek tie, kurie šiam žingsniui dar tik ruošiasi, būkime dėkingi Jehovai, kad esame jo pasaulinėje organizacijoje ir vadinamės jo didingu vardu. Toliau uoliai skleiskime gerąją naujieną ir likime tyri, nesusiteršę Šėtono valdomo pasaulio nedorybėmis. Šitaip teiksime šlovę savo brangiam dangiškajam Tėvui.