Jono Krikštytojo dienomis „žmonės buvo apimti lūkesčių ir visi širdyje apie Joną svarstė: ‘Ar tik jis ne Kristus?’“ (Lk 3:15) Kodėl žydai tuo metu tikėjosi Mesijo atėjimo? Yra keletas priežasčių.

Gimus Jėzui, Jehovos angelas pasirodė piemenims, netoli Betliejaus saugojantiems savo bandas. Šis Dievo pasiuntinys jiems pranešė: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas, kuris yra Kristus, Viešpats“ (Lk 2:8-11). Prie angelo tada „atsirado gausi dangaus kareivija. Ji liaupsino Dievą: ‘Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė žmonėms, kuriems jis palankus’“ (Lk 2:13, 14). *

Anuos nuolankius piemenis ši nepaprasta žinia labai sujaudino. Jie tuojau pat išskubėjo į Betliejų. Radę Juozapą, Mariją ir kūdikėlį Jėzų, „papasakojo, kas jiems buvo apie tą vaikelį pasakyta. Ir visi, kurie girdėjo, stebėjosi tuo, ką piemenys jiems pasakojo“ (Lk 2:17, 18). Žodžiai „visi, kurie girdėjo“ rodo, kad apie tai, kas įvyko, piemenys kalbėjo ne vien Juozapui ir Marijai. Namo jie grįžo „šlovindami ir liaupsindami Dievą už visa, ką girdėjo ir matė, kaip jiems buvo pasakyta“ (Lk 2:20). Vadinasi, tie vyrai geros naujienos apie Kristų nepasilaikė vien sau.

Kai Marija atnešė savo pirmagimį Jehovos akivaizdon į Jeruzalę, kaip reikalavo Mozės įstatymas, pranašė Ona „ėmė dėkoti Dievui ir kalbėti apie vaikelį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“ (Lk 2:36-38; Iš 13:12). Taigi žinia apie Mesijo pasirodymą plito toliau.

Paskui „į Jeruzalę atkeliavo žvaigždininkai iš rytų ir sakė: ‘Kur yra gimusysis žydų karalius? Rytuose mes matėme jo žvaigždę ir atėjome jam nusilenkti.’ Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o drauge su juo ir visa Jeruzalė. Sukvietęs visus tautos aukštuosius kunigus ir Raštų žinovus ėmė jų klausinėti, kur turėjęs gimti Kristus“ (Mt 2:1-4). Taip  didi daugybė žmonių išgirdo, kad būsimasis Mesijas jau atėjo. *

Jau cituoti žodžiai iš Luko 3:15 byloja, jog kai kurie žydai manė, kad Mesijas galbūt yra Jonas Krikštytojas. Bet pats Jonas tokias spėliones paneigė: „Tas, kuris ateina įkandin manęs, galingesnis už mane. Aš nevertas nė sandalų jam nuauti. Jis krikštys jus šventojoje dvasioje ir ugnyje“ (Mt 3:11). Nuolankūs Jono žodžiai įžiebė žmonėms dar stipresnį Mesijo lūkestį.

Gal žydai, gyvenantys pirmajame amžiuje, apskaičiavo Mesijo pasirodymo laiką, remdamiesi Danieliaus 9:24-27 užrašyta pranašyste apie 70 savaičių? Tokia prielaida galima, tačiau ar ji teisinga, nustatyti negalime. Tik žinome, kad Jėzaus dienomis buvo daug prieštaringų pranašystės apie 70 savaičių interpretacijų ir nė viena neatitiko dabartinio mūsų supratimo. *

Pavyzdžiui, esėjai (daugelio manymu, tai buvo judėjų vienuolių atskala) mokė, kad baigiantis 490 metų laikotarpiui pasirodys du mesijai, tačiau ar jie savo skaičiavimus grindė Danieliaus pranašyste, nežinome. Net jei ir bandė remtis šiuo pranašu, vargu ar tų atsiskyrėlių idėjos turėjo įtakos daugumai žydų.

Antrajame amžiuje kai kurie žydai manė, kad 70 savaičių periodas truko nuo 607 m. p. m. e., kai buvo sugriauta Jeruzalės šventykla, iki 70 m. e. m., kai nebeliko ir antrosios šventyklos. Kiti tvirtino, esą pranašystės žodžiai išsipildė Makabiejų laikais, antrame amžiuje prieš mūsų erą. Akivaizdu, jog žydų nuomonės, kaip reikia apskaičiuoti 70 savaičių, skyrėsi.

Jeigu pranašystė apie 70 savaičių būtų buvusi teisingai suprasta jau pirmajame amžiuje, reikia manyti, kad apaštalai ir kiti pirmojo amžiaus krikščionys būtų minėję ją kaip argumentą, kad pažadėtasis Mesijas yra Jėzus ir kad jis atėjo nustatytu metu. Bet įrodymų, kad pirmieji krikščionys taip ir darė, nesama.

Vertas dėmesio ir kitas faktas. Evangelijose ne sykį pabrėžiama, kokios pranašystės, užrašytos Biblijos hebrajiškuosiuose raštuose, išsipildė Jėzui (Mt 1:22, 23; 2:13-15; 4:13-16). Bet nė vienas evangelistas pranašystės apie 70 savaičių su Jėzumi nesusiejo.

Išvada tokia: nesame tikri, ar Jėzaus amžininkai galėjo teisingai suprasti pranašystę apie 70 savaičių. Vis dėlto iš Evangelijų pasakojimų aišku, kad žydai tuo laiku turėjo pagrindo laukti Mesijo pasirodymo.