1. Kodėl Sirijos ir Izraelio karalių planas buvo pasmerktas žlugti?

KAŽKURIUO laiku tarp 762 ir 759 metų prieš mūsų erą Izraelio ir Sirijos karaliai paskelbė karą Judo karalystei. Jie norėjo nuversti karalių Ahazą ir vietoje jo į sostą pasodinti savo statytinį, net ne iš Dovydo linijos (Iz 7:5, 6). Tačiau kaip smarkiai Izraelio karalius apsigavo! Jehova juk buvo pažadėjęs, kad savo sostą amžiams atiduos vienam iš Dovydo palikuonių. O Jehovos žodis visada išsipildo (Joz 23:14; 2 Sam 7:16).

2—4. Prašom paaiškinti, kaip pranašystė iš Izaijo 7:14, 16 išsipildė a) aštuntajame amžiuje prieš mūsų erą ir b) Jėzaus laikais.

² Iš pradžių atrodė, kad sėkmė lydi sirų ir šiaurinės Izraelio karalystės aljansą: vos per vieną mūšį Ahazas neteko 120 000 narsių karių, žuvo net paties karaliaus sūnus Maasėjas (2 Met 28:6, 7). Tačiau Jehova nepamiršo savo tarnui Dovydui duoto žodžio. Tautos padrąsinti jis siuntė Izaiją.

³ Pranašas sakė: „Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis. [...] Anksčiau nei tas berniukas išmoks atmesti, kas pikta, ir rinktis, kas gera, kraštas anų dviejų karalių, kurie tau kelia siaubą, bus nuniokotas“ (Iz 7:14, 16). Tiesa, pirmoji šios pranašystės dalis dažnai taikoma Mesijui (Mt 1:23). Tačiau čia minimi „du karaliai“, Sirijos ir Izraelio, Jėzaus dienomis Judui grėsmės nebekėlė. Todėl logiška manyti, kad ir žodžiai apie Emanuelį pirmąkart turėjo išsipildyti dar Izaijo laikais.

 ⁴ Netrukus po to, kai Izaijas ištarė šią pranašystę, jo žmona pastojo ir pagimdė sūnų. Jis gavo vardą Maher Šalal Haš Bazas. Galimas dalykas, kad šis berniukas ir buvo tas Emanuelis, apie kurį kalbėjo Izaijas. * Tokią prielaidą patvirtintų vienas biblinių laikų paprotys. Neretai būdavo taip, kad vaikui gimus jam duodavo vieną vardą, galbūt kokiam svarbiam įvykiui atminti, bet tėvai ir giminaičiai jį vadindavo visai kitu vardu (2 Sam 12:24, 25). Yra ir kitas argumentas. Niekur nepaminėta, kad Jėzus, galutinai išpildęs Izaijo pranašystę apie Emanuelį, buvo šiuo vardu vadinamas. Panašiai galėjo būti ir su Maher Šalal Haš Bazu. (Perskaityk Izaijo 7:14; 8:3, 4.)

5. Kokį neprotingą sprendimą priėmė karalius Ahazas?

⁵ Izraeliui ir Sirijai rezgant planus pulti Judą, į šiuos kraštus nusitaikė dar viena karinė galybė — Asirija. Politinėje pasaulio scenoje ji darėsi vis įtakingesnė. Prieš Asirijai užgrobiant pietinę Judo karalystę, ji dar turėjo, kaip išpranašauta Izaijo 8:3, 4, išplėšti „Damasko turtus ir Samarijos grobius“. Užuot pasitikėjęs Jehovos žodžiu, ištartu per pranašą Izaiją, neištikimasis karalius Ahazas sudarė sąjungą su asirais. Koks pražūtingas sprendimas! Anie sąjungininkai galiausiai tapo žiauriais engėjais (2 Kar 16:7-10). Ahazas, Judo žmonių ganytojas, savo tautą turėjo saugoti ir ginti. Bet tik įstūmė į bėdą. Pamąstykime: kai prireikia dėl ko nors svarbaus apsispręsti, ar visiškai kliaujuosi Jehova? O gal labiau paisau žmonių nuomonės? (Pat 3:5, 6)

6. Kuo karalius Ezekijas skyrėsi nuo savo tėvo?

⁶ Karalius Ahazas mirė 746 metais prieš mūsų erą. Sostą paveldėjo jo sūnus Ezekijas. Judo karalystė buvo nualinta ir materialiai, ir dvasiškai. Ko jaunasis valdovas imsis pirmiausia? Gal bandys gaivinti krašto ekonomiką? Ne. Ezekijas buvo dvasingas žmogus, geras savo tautos ganytojas. Visų pirma jis siekė vėl įtvirtinti teisingąjį tikėjimą, grąžinti svyruojančius tautiečius prie Jehovos. Supratęs, ko Dievas iš jo tikisi, Ezekijas nedelsdamas ėmėsi veikti. Koks puikus pavyzdys! (2 Met 29:1-19)

7. Kodėl levitams reikėjo naujojo karaliaus paramos?

⁷ Atkuriant tyrą Jehovos garbinimą, svarbus vaidmuo teks levitams. Todėl Ezekijas susitiko su šiais vyrais ir patikino visada juos remsiąs. Nesunku įsivaizduoti, kaip levitų skruostais ima riedėti džiaugsmo ašaros girdint karaliaus žodžius: „Jus Viešpats išsirinko būti savo Artume, kad jam tarnautumėte“ (2 Met 29:11). Šie ištikimi Dievo tarnai buvo įpareigoti rūpintis, kad krašte vėl suklestėtų teisingasis tikėjimas.

8. Ką dar Ezekijas darė, kad sustiprintų tautos ryžtą tarnauti Jehovai, ir ko ėmėsi žmonės?

⁸ Ezekijas sukvietė visą Judą ir Izraelį švęsti Paschos. Po jos prasidėjo Neraugintos duonos šventė, trukusi septynias dienas. Žmonėms šventė taip patiko, kad ją pratęsė dar septynioms dienoms. Biblijoje rašoma: „Jeruzalėje buvo daug džiaugsmo, nes  nuo Izraelio karaliaus Dovydo sūnaus Saliamono dienų nieko panašaus nebuvo įvykę Jeruzalėje“ (2 Met 30:25, 26). Ši dvasinė puota įkvėpė tautai daug ryžto. 2 Metraščių 31:1 skaitome: „Kai visa tai buvo atlikta, visi dalyvaujantys izraelitai [...] sudaužė visus paminklinius akmenis, iškirto šventuosius stulpus, išgriovė aukštumų alkus ir aukurus.“ Tvirtais žingsniais žmonės vėl pasuko prie Jehovos. Šitoks apvalymas padėjo jiems pasiruošti būsimiems sunkumams.

9. a) Kaip žlugo Izraelio karaliaus užmačios? b) Kaip iš pradžių klostėsi Sanheribo žygis į Judą?

⁹ Kaip Izaijas ir pranašavo, Asirija užkariavo šiaurinę dešimties giminių karalystę ir ištrėmė jos gyventojus. Izraelio karaliaus užmačios uzurpuoti Dovydo sostą žlugo. O ko siekė asirai? Dabar jie nusitaikė į Judą. „Keturioliktais karaliaus Ezekijo metais Asirijos karalius Sanheribas išsirengė į žygį prieš visus Judo įtvirtintus miestus ir paėmė juos.“ Priešas okupavo 46 Judo miestus. Tik pagalvok, kaip turėjo sunerimti Jeruzalės gyventojai! Asirai skynė vieną pergalę po kitos ir grėsmingai artėjo prie sostinės (2 Kar 18:13).

10. Kodėl karalių Ezekiją turėjo padrąsinti Michėjo pranašystė?

¹⁰ Ezekijas, aišku, puikiai suvokė, koks pavojus gresia. Bet savo atsimetėlio tėvo Ahazo pėdomis jis nesekė — ieškoti pagalbos stabmeldžių tautose nepuolė. Visas viltis karalius sudėjo į Jehovą (2 Met 28:20, 21). Ezekijas, tikėtina, žinojo, ką apie Asiriją pranašavo jo amžininkas Michėjas: „Jei Asirija ateis į mūsų kraštą ir ims trypti mūsų žemę, išrikiuosime prieš ją septynetą ganytojų, aštuonetą karališkų vadų. Jie valdys Asirijos kraštą kalaviju“ (Mch 5:4, 5 [5:5, 6, Brb]). Tie šventosios dvasios įkvėpimu užrašyti žodžiai turėjo labai padrąsinti Ezekiją. Jehova, kad sustabdytų asirų invaziją, išrikiuos ypatingas pajėgas.

11. Kada pamatysime reikšmingiausią pranašystės apie septynetą ganytojų ir aštuonetą karališkų vadų išsipildymą?

¹¹ Michėjo pranašystės apie septynetą ganytojų ir aštuonetą karališkų vadų  reikšmingiausias išsipildymas laukė ateityje. Turėjo praeiti daugelis amžių po Izraelio valdovo, kurio „kilmė siekia tolimą senovę“, tai yra Jėzaus, gimimo. (Perskaityk Michėjo 4:14; 5:1 [5:1, 2, Brb].) Šio išsipildymo vis dar reikia laukti — iki tada, kai Jehovos tarnus užsimos išnaikinti šiandieniniai „asirai“. Kaip Jehova šįkart gins savo tautą? Kokią armiją su savo karaliaujančiu Sūnumi priešaky jis pasiųs atremti priešo puolimo? Apie tai pakalbėsime kiek vėliau. Pirma pažiūrėkime, ko Ezekijas ėmėsi artėjant asirų kariaunai.

12. Ko ėmėsi Ezekijas ir jo rėmėjai, kad apsaugotų Dievo tautą?

¹² Jei kokia problema mums rodosi per sunki, Jehova visada pasirengęs ištiesti pagalbos ranką. Tačiau jis tikisi, kad ir patys darysime, ką galime. Štai Ezekijas „tarėsi su savo didžiūnais bei galiūnais dėl uždarymo šaltinių, esančių už miesto sienų. Jie tam pritarė. [...] Ryžtingai ėmęsis darbo, Ezekijas atstatė visą išgriuvusią sieną, sustiprino bokštais ir iš lauko pusės pastatė kitą sieną. Be to, [...] įsakė padirbti daugybę ginklų bei skydų“ (2 Met 32:3-5). Jehova dabar ganė ir saugojo savo tautą pasitelkęs narsius vyrus — karalių Ezekiją, jo didžiūnus ir ištikimus pranašus.

13. Ko ypač svarbaus Ezekijas nepamiršo, kai tautai iškilo grėsmė?

¹³ Ezekijas buvo išties rūpestingas ganytojas. Jis suprato, jog reikia padaryti kai ką svarbesnio nei vien uždaryti šaltinius ir sutvirtinti miesto sienas — būtina tautiečius padrąsinti. Surinkęs žmones, karalius jiems kalbėjo: „Nebijokite ir nedrebėkite prieš Asirijos karalių [...], nes mūsų daugiau negu jų. Jo — tik trapus petys, o su mumis — Viešpats, mūsų Dievas, padedantis mums ir kovojantis mūsų kovas.“ Ezekijas priminė, kad už tautą kovos pats Jehova. Kaip šie žodžiai sustiprino visų tikėjimą, uždegė širdis! Karalius, jo didžiūnai ir galiūnai, taip pat pranašai Michėjas ir Izaijas iš tikrųjų pasirodė esą puikūs ganytojai, kaip Jehova ir buvo išpranašavęs (2 Met 32:7, 8; perskaityk Michėjo 5:4, 5 [5:5, 6, Brb]).

14. Ką kalbėjo rab šakė ir kaip reagavo žydai?

¹⁴ Asirijos karalius įsirengė stovyklą Lachiše, į pietvakarius nuo Jeruzalės. Iš tenai jo nurodymu trys pasiuntiniai nuvyko prie Jeruzalės sienų ir išdėstė miestui reikalavimą pasiduoti. Vienas tų pasiuntinių, tituluojamas rab šake, griebėsi visokiausių gudrybių. Kreipdamasis į žmones hebrajiškai, skatino juos nebepaklusti savo karaliui ir pereiti asirų pusėn. Žadėjo, atseit visi bus perkelti į kraštą, pilną gėrybių, kur galės ramiai gyventi. (Perskaityk 2 Karalių 18:31, 32.) Paskui rab šakė pareiškė, kad jokie tautų dievai nesugebėjo išvaduoti savo garbintojų iš asirų rankų, todėl ir žydų Dievas, Jehova, čia bejėgis. Žmonės suprato, jog išmintingiausia bus tylėti ir nė žodžiu neatsiliepti į tokią apgaulingą propagandą. Šitaip Jehovos tarnai dažniausiai elgiasi ir šiandien. (Perskaityk 2 Karalių 18:35, 36.)

15. Ką turėjo daryti Jeruzalės gyventojai ir kaip Jehova miestą apsaugojo?

¹⁵ Ezekiją, aišku, tai prislėgė. Tačiau užuot ieškojęs sąjungininkų kitose tautose, kreipėsi pagalbos į Jehovą — siuntė pakviesti pranašą Izaiją. Pranašas  karaliui pasakė: „Į šį miestą jis [Sanheribas] neįsiverš, nė vienos strėlės į jį nepaleis“ (2 Kar 19:32). Ką turėjo daryti Jeruzalės gyventojai? Laikytis tvirtai ir neišsigąsti. Juk už juos kovos Jehova! Taip ir įvyko. „Tą pačią naktį Viešpaties angelas, atėjęs į asirų stovyklą, užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius vyrų“ (2 Kar 19:35). Jeruzalė buvo išgelbėta ne dėl to, kad Ezekijas užvertė vandens šaltinius ar sutvirtino miesto sienas, — savo tarnus apsaugojo Jehova.

16. Kas šiandien yra a) Jeruzalės gyventojai, b) „asirai“ ir c) „septynetas ganytojų, aštuonetas karališkų vadų“?

¹⁶ Reikšmingiausią pranašystės apie septynetą ganytojų ir aštuonetą karališkų vadų išsipildymą išvysime mūsų laikais. Kaip senovėje asirai puolė Jeruzalę, taip ir dabartinius Jehovos tarnus, iš pažiūros lengvą grobį, netrukus užsipuls šių dienų „asirai“. Priešai sieks visiškai sunaikinti Dievo tautą. Šventajame Rašte, be šio antpuolio, dar minima Gogo iš Magogo krašto, „šiaurės karaliaus“, taip pat „žemės karalių“ ataka (Ez 38:2, 10-13; Dan 11:40, 44, 45; Apr 17:14; 19:19). Ar tai bus atskiri antpuoliai? Tiksliai nežinome. Gali būti, kad Biblija kalba apie tą pačią ataką, tik skirtingais žodžiais. Kokį „slaptą ginklą“ Jehova panaudos prieš tą nenumaldomą priešą, „asirus“? Ogi patį neįprasčiausią — Dievas, anot Michėjo pranašystės, išrikiuos „septynetą ganytojų, aštuonetą karališkų vadų“ (Mch 5:4 [5:5, Brb]). Kas jie tokie? Tai bendruomenių vyresnieji (1 Pt 5:2). Jehova pasirūpino, kad būtų apsčiai dvasingų vyrų, galinčių ganyti jo brangią kaimenę, stiprinti jo tarnus, ruošti juos būsimam šiuolaikinių „asirų“ antpuoliui. * Michėjas pranašavo, kad jie „valdys Asirijos kraštą kalaviju“ (Mch 5:5 [5:6, Brb]). Vienas jų kovos ginklų yra „dvasios kalavijas“, Dievo Žodis (2 Kor 10:4; Ef 6:17).

17. Kokius keturis dalykus vyresniesiems verta įsidėmėti?

¹⁷ Vyresnieji, iš to, ką dabar aptarėme, jums verta įsidėmėti keletą dalykų: 1) artėjančiam „asirų“ antpuoliui geriausiai pasirengsite, jei stiprinsite savo ir bendratikių tikėjimą; 2) kai „asirai“ galiausiai puls, jūs turėsite būti visiškai tikri, kad Jehova savo tautą apsaugos; 3) nurodymai, kuriuos tuo laiku gausime iš Dievo organizacijos, žmogišku požiūriu gali atrodyti nepraktiški, tačiau visi privalome būti pasiruošę besąlygiškai jų laikytis, — tik šitaip išsaugosime savo gyvybę; 4) tiems, kas deda viltis į pasaulio siūlomą išsilavinimą, materialinius dalykus ar žmonių institucijas, dabar laikas pataisyti savo mąstymą. Būkite pasiruošę padėti kiekvienam, kurio tikėjimas svyruoja.

18. Kuo mums ateityje bus naudinga apmąstyti, kas dėjosi Jeruzalėje karaliaus Ezekijo dienomis?

¹⁸ Ateis laikas, kada Dievo tarnai atsidurs panašioje padėtyje, kaip Jeruzalės gyventojai Ezekijo dienomis. Iš pirmo žvilgsnio galbūt atrodysime bejėgiai. Tačiau drąsos įkvėps karaliaus Ezekijo žodžiai. Atminkime, kad užpuolikų „tik trapus petys, o su mumis — Viešpats, mūsų Dievas, padedantis mums ir kovojantis mūsų kovas“ (2 Met 32:8).