Gimiau 1956-aisiais su įskilu stuburu. Kadangi dėl to nugaros smegenų nervai pažeisti, man sunku vaikščioti, vargina kiti rimti sveikatos sutrikimai.

Dar iki man gimstant, tėvai su misionieriais Jehovos liudytojais pradėjo studijuoti Bibliją. Liudytojų gimtajame Usakoso miestelyje Namibijoje buvo vos keletas. Pamenu, jog tada, vaikystėje, sueigoms skirtą medžiagą aptardavome su šeima. Kai sulaukiau septynerių, man atliko operaciją — pilve suformavo angą (urostomą) šlapimui iš organizmo šalinti. Kai suėjo keturiolika, ėmė reikštis epilepsijos priepuoliai. Kadangi mokykla buvo toli, be to, man reikėjo ypatingos tėvų priežiūros, vidurinės baigti negalėjau.

Vis dėlto stengiausi nuolat stiprinti savo dvasingumą. Krikščioniškų leidinių gimtąja afrikanų kalba turėjome labai nedaug, todėl išmokau skaityti angliškai ir išstudijavau keletą mūsų bendrijos knygų. Tapau Karalystės žinios skelbėja ir būdama devyniolikos pasikrikštijau. Per tolesnius ketverius metus sveikata dar suprastėjo, kamavo emocinės problemos. Gyvendama miestelyje, kur visi vienas kitą pažįsta ir artimai bendrauja, varžiausi aktyviai skelbti gerąją naujieną, kaustė žmonių baimė.

Kai man buvo dvidešimt suvirš, iš Namibijos persikėlėme į Pietų Afrikos Respubliką. Pagaliau įsiliejau į bendruomenės veiklą. Kaip džiaugiausi! Deja, netrukus vėl teko iškęsti operaciją — šįkart kolostomiją.

Netrukus bendruomenėje lankėsi rajono prižiūrėtojas. Jis kalbėjo ir apie pionieriaus tarnybą. Tie žodžiai palietė man širdį. Kad ir labai silpnos sveikatos, norėjau tarnauti pioniere ir užpildžiau paraišką. Jau ne sykį buvau patyrusi, kaip Jehova mane globoja ir palaiko. Tiesa, vyresnieji žinodami, kokia mano sveikatos būklė, paraiškos tvirtinti nesiryžo.

Vis dėlto nutariau, kiek leidžia jėgos, atsidėti skelbimo tarnybai. Mamos ir kitų padedama, įstengiau pusę metų kas mėnesį įvykdyti pionieriaus valandų normą. Pamačiau, kad net būdama sunki ligonė, pioniere tarnauti įstengiu. Vėl parašiau paraišką ir šįkart ji buvo patvirtinta. Taip 1988 rugsėjo pirmąją tapau reguliariąja pioniere.

Jehova mane nuolatos remia, teikia jėgų. Mokydama žmones tiesos mažiau galvoju apie savo negalę, įgaunu dvasinės stiprybės. Ne vienas mano studijuotojas pasiaukojo Jehovai ir pasikrikštijo. Tikrai turiu kuo džiaugtis.

Nors esu varginama didelės negalės, Jehovai nesunku kasdien nešti mano naštas (Ps 68:20 [68:19, Brb]). Dievas ne tik palengvina man gyvenimo skausmus — jis teikia gyvenimo džiaugsmą.