1, 2. a) Kas privalu, kad žmogus galėtų puoselėti artimą bendrystę su Jehova? b) Kodėl mums pravartu aptarti Biblijos pasakojimus, kaip žmonės reagavo į Dievo drausminimą?

„MAN gera būti arti Dievo; prisiglaudžiau pas Viešpatį Dievą“ (Ps 73:28). Psalmininkas šitaip išreiškė savo tvirtą pasitikėjimą Jehova. Kas paskatino jį ištarti tokius žodžius? Matydamas, kokia gerove mėgaujasi nedorėliai, iš pradžių jis jautė kartėlį ir aimanavo: „Argi ne veltui laikiau savo širdį tyrą ir ploviausi rankas, parodydamas, kad esu nekaltas?“ (Ps 73:2, 3, 13, 21) Bet įžengęs į „Dievo šventovę“ psalmininkas pakeitė požiūrį ir jo ryšys su Jehova liko glaudus (Ps 73:16-18). Šis dievobaimingas vyras suprato kai ką labai svarbaus: kad puoselėtų artimą bendrystę su Jehova, žmogus privalo būti Dievo tautoje, klausyti pamokymo ir jo laikytis (Ps 73:24).

² Mes irgi trokštame gyvojo Dievo draugystės. Todėl turime leistis jo drausminami ir formuojami — šitaip tapsime jam mielais žmonėmis. Praeityje Jehova iš savo gailestingumo tokią galimybę suteikdavo tiek pavieniams asmenims, tiek tautoms. Kaip jie reagavo į Dievo drausminimą, Biblijoje užrašyta pamokyti ir „įspėti mums, sulaukusiems santvarkų galo“ (Rom 15:4; 1 Kor 10:11). Šiame straipsnyje galėsime atidžiau patyrinėti keletą tokių pavyzdžių. Aiškiau suvoksime, koks Jehovos požiūris, ir sužinosime, ką turime daryti jo drausminami, kad viskas išeitų į gera.

3. Kaip Izaijo 64:7 (64:8, Brb) ir Jeremijo 18:1-6 apibūdinama Jehovos valdžia? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

³ Biblijoje, Izaijo 64:7 (64:8, Brb), Jehovos valdžia vaizdžiai apibūdinama taip: „Viešpatie, tu —  mūsų Tėvas. Mes — molis, o tu — mūsų puodžius; visi mes — tavo rankų darbas.“ Puodžius iš molio gabalo gali nulipdyti ką tik panorėjęs. Molis juk neįsakinės puodžiui, ką daryti, kokį indą iš jo nužiesti. Panašiai ir žmogus neturi jokios teisės nurodinėti Dievui, Didžiajam Puodžiui, ką jo rankos turėtų suformuoti. (Perskaityk Jeremijo 18:1-6.)

4. Ar Jehova verčia žmones jam paklusti? Prašom paaiškinti.

⁴ Kadaise tarsi molis Jehovos rankose buvo Izraelio tauta. Tačiau Jehova yra kitoks puodžius nei žmogus. Visiems, ir paskiriems asmenims, ir tautoms, jis davė ypatingą dovaną — valios laisvę. Nors yra visatos Viešpats, Jehova nenusprendžia už žmogų, koks šis bus: geras ar blogas. Ir nė vieno neverčia jam paklusti. Žmogus turi pats pasirinkti, leisis savo Kūrėjo formuojamas ar ne. (Perskaityk Jeremijo 18:7-10.)

5. Ką daro visavaldis Jehova, kai žmogus nesileidžia jo formuojamas?

⁵ O jei kas nors užsispiria ir nenori būti Didžiojo Puodžiaus formuojamas? Ką visavaldis Jehova tada daro? Na, o ką daro puodžius, jei molis nebetinka tam gaminiui, kurį buvo sumanęs? Galbūt imasi lipdyti kitokį indą arba minkalą tiesiog išmeta. Tokiu atveju darbas nueina perniek dažniausiai dėl kokios puodžiaus klaidos. Tačiau Didysis Puodžius niekada neklysta (Įst 32:4). Jeigu žmogus yra it kietas molis ir jį formuoti sunku, čia jo paties, ne Dievo, kaltė. Jehova visuomet atsižvelgia į tai, ar lipdinys paklūsta jo rankai. Tie, kurie leidžiasi Jehovos formuojami, jo akyse tampa labai vertingi. Štai pateptieji krikščionys yra „gailestingumo indai“, kuriuos Jehova nulipdė garbingam reikalui. O tie, kurie Dievui priešinasi, virsta niekam nenaudingais „rūstybės indais“, prirengtais sunaikinti (Rom 9:19-23).

6, 7. Kaip į Jehovos drausminimą reagavo Dovydas, o kaip Saulius?

 ⁶ Viena, kaip Jehova formuoja žmogų, — taiso jį ir drausmina. Prisiminkime, kaip Dievas drausmino Saulių ir Dovydą, du pirmuosius Izraelio karalius. Dovydui nusidėjus su Batšeba, sunkius nuodėmės padarinius kentė tiek jis pats, tiek kiti. Nors Dovydas buvo karalius, Jehova nepaliko jo nesudraudęs. Dievas siuntė pranašą Nataną tarti jam griežto žodžio (2 Sam 12:1-12). Kaip Dovydas reagavo? Pamokymą karalius priėmė į širdį ir atgailavo. Už tai sulaukė Jehovos gailestingumo. (Perskaityk 2 Samuelio 12:13.)

 ⁷ O štai Saulius, Dovydo pirmtakas, elgėsi visai kitaip — Jehovos žodį atmetė. Dievas per pranašą Samuelį buvo jam įsakęs sunaikinti visus iki vieno amalekiečius ir jų galvijus. Bet Saulius nepakluso: pasigailėjo Amaleko karaliaus Agago, pasilaikė ir geriausius gyvulius. Kodėl? Galbūt dėl to, kad norėjo išsiaukštinti (1 Sam 15:1-3, 7-9, 12). Taigi Jehova siuntė Samuelį karaliaus paprotinti. Sauliaus širdis, deja, liko kieta, jis nesileido Didžiojo Puodžiaus formuojamas. Savo veiksmus net ėmė teisinti: atseit gyvulius atnašausiąs Jehovai kaip dovaną. Į Samuelio pamokymą jis nekreipė dėmesio. Jehova atmetė karalių ir šis visam laikui prarado artimą ryšį su tikruoju Dievu. (Perskaityk 1 Samuelio 15:13-15, 20-23.)

8. Ko pasimokome iš to, kaip izraelitai elgėsi Jehovos formuojami?

⁸ Jehova auklėja ne tik pavienius asmenis, bet ir tautas. 1513 m. p. m. e. izraelitai, išlaisvinti iš Egipto vergijos, susisaistė su Dievu sandoros ryšiais ir tapo jo išrinktąja tauta. Kokia garbė — Izraelį ant savo žiestuvo ėmėsi formuoti Didysis Puodžius! Tačiau žmonės darė, kas pikta Jehovos akyse, netgi lenkėsi aplinkinių tautų dievams. Jehova vis siuntė savo pranašus, kad atvestų juos į protą, bet Izraelis įspėjimų nepaisė (Jer 35:12-15). Galiausiai jie pasidarė panašūs į niekam nebetinkamą molinį indą, kurį lieka tik sudaužyti. Už neklusnumą izraelitai buvo griežtai sudrausminti: šiaurinę dešimties giminių karalystę nuniokojo asirai, o pietinę dviejų giminių karalystę vėliau nukariavo babiloniečiai. Čia pasimokome kai ko svarbaus — Jehovos drausminimas mums duos naudos tik tada, jei nuolankiai jį priimsime.

9, 10. Kaip nineviečiai reagavo į Jehovos perspėjimą?

⁹ Jehova taip pat perspėjo Asirijos sostinės Ninevės gyventojus ir davė jiems galimybę pasitaisyti. Dievas liepė pranašui Jonai: „Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir pašauk jį į teismą, nes jų nedorumas pasiekė mane.“ Jehovos akimis, Ninevė buvo nusipelniusi pražūties (Jon 1:1, 2; 3:1-4).

 ¹⁰ Tačiau kai Jona pranešė miestui Jehovos nuosprendį, „Ninevės žmonės patikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir visi, dideli bei maži, apsivilko ašutinėmis“. Jų karalius „pakilo nuo sosto, nusivilko drabužius, apsisiautė ašutine ir sėdosi į pelenus“. Nineviečiai leidosi Jehovos pataisomi ir atgailavo. Dievas, tai matydamas, nesiuntė jiems žadėtos bausmės (Jon 3:5-10).

11. Ką apie Jehovą byloja tai, kaip jis pasielgė su izraelitais ir su nineviečiais?

¹¹ Izraelitai, nors buvo Dievo išrinktoji tauta, neatsivertė, todėl Jehova juos griežtai nubaudė. O nineviečiai jokių sandoros ryšių su Dievu neturėjo, tačiau išgirdę nuosprendį pasidarė kaip minkštas molis, leidosi formuojami ir susilaukė Jehovos gailestingumo. Tai aiškiai byloja, koks Dievas nešališkas (Įst 10:17).

12, 13. a) Ką apie Dievą atskleidžia tai, kad atsižvelgdamas į žmonių elgesį jis gali pakeisti savo sprendimą? b) Kaip suprasti, kad Jehova gailisi dėl tam tikrų savo sprendimų, ir kaip tai paliudija istorija apie Saulių ir apie nineviečius?

¹² Didysis Puodžius, mus formuodamas, yra labai supratingas ir lankstus. Jis atsižvelgia į tai, ar žmonės jo pamokymą priima ar ne, ir savo sprendimą gali atitinkamai pakeisti. Pavyzdžiui, Biblijoje sakoma, kad Jehova gailėjosi padaręs Saulių karaliumi (1 Sam 15:11). O pamatęs, kad nineviečiai atgailauja ir nuo blogo kelio nusigręžė, „Dievas pasigailėjo ir nenubaudė nelaime, kuria buvo jiems grasinęs“ (Jon 3:10).

¹³ Hebrajiškas žodis, verčiamas „gailėtis“ arba „pasigailėti“, vartojamas kalbant apie nuomonės ar ketinimų pasikeitimą. Jehovos požiūris į Saulių kardinaliai pasikeitė: iš pradžių laikė jį vertu būti karaliumi, o vėliau atmetė. Ar pasakytume, kad Jehova suklydo paskirdamas Saulių valdovu? Ne. Laikui bėgant šiam vyrui tiesiog ėmė stigti tikėjimo ir jis tapo neklusnus. Jehova pakeitė nuomonę ir apie Ninevės gyventojus, nes jie atsivertė. Dievas gailėjosi ketinęs juos nubausti ir savo nuosprendį atšaukė. Išties gera žinoti, kad Jehova, mūsų Puodžius, yra supratingas, lankstus, maloningas ir gailestingas, visada pasirengęs pakeisti savo sprendimą, jei tik suklydėlis paklūsta jo valiai ir pasitaiso.

14. a) Kaip šiandien Jehova mus formuoja? b) Kaip turėtume reaguoti į Jehovos drausminimą?

¹⁴ Jehova, mus formuodamas, dažniausiai naudojasi savo Žodžiu, Biblija, ir savo organizacija (2 Tim 3:16, 17). Kiekvienas pamąstykime: ar visada priimu Dievo pamokymą ir sudrausminimą? Kad ir kiek metų jau būtų praėję nuo mūsų krikšto, kad ir kokių atsakingų užduočių būtume gavę, privalome noriai klausyti Jehovos ir leistis jo formuojami. Šitaip palaipsniui tapsime nelyginant dailūs, garbingos paskirties indai.

15, 16. a) Kokios neigiamos emocijos žmogui gali sukilti, kai jis sudrausminamas ir netenka pareigų bendruomenėje? Prašom pateikti pavyzdį. b) Kas padėtų mums kovoti su slogiais jausmais, kai esame drausminami?

¹⁵ Kaip Jehova mus auklėja? Moko, kaip dera gyventi, ir prireikus pataiso. Tačiau kartais už tai, kad elgėmės  neteisiai, nusipelnome ir griežtesnio sudrausminimo. Galime net prarasti kai kurias pareigas bendruomenėje. Antai mūsų brolis Denisas * tarnavo vyresniuoju. Tačiau tvarkydamas savo verslą nusižengė Biblijos principams ir buvo teisminio komiteto sudrausmintas. Kaip Denisas jautėsi tą vakarą, kai bendruomenei buvo pranešta, kad jis nebėra vyresnysis? Brolis sako: „Jaučiausi visiškai niekam tikęs. Per paskutinius trisdešimt metų turėjau įvairių teokratinių užduočių: tarnavau reguliariuoju pionieriumi, dirbau Betelyje, buvau paskirtas bendruomenės patarnautoju, vėliau vyresniuoju. Visai neseniai buvau pasakęs pirmąją savo kalbą kongrese. Ir staiga viskas dingo. Iš gėdos norėjosi skradžiai žemę prasmegti. Maniau, Dievo organizacijoje man nebėra vietos.“

¹⁶ Denisas turėjo mesti blogus darbus, dėl kurių buvo sudrausmintas, ir pasikeisti. Tačiau iš kur jis sėmėsi jėgų kovoti su juodomis mintimis? Brolis pasakoja: „Buvau tvirtai nusistatęs laikytis gero dvasinės veiklos tvarkaraščio. Stiprybės įkvėpė ir bendratikių parama, taip pat mūsų krikščioniški leidiniai. 2009 metų rugpjūčio 15 dienos Sargybos bokšto straipsnis „Ar esi tarnavęs bendruomenei? Gal vėl galėtum?“ buvo atsakymas į mano maldas, lyg laiškas, parašytas būtent man. Labiausiai įsiminė toks patarimas: „Šiuo metu, kol neturi atsakingų pareigų bendruomenėje, stiprink savo dvasinę sveikatą.“ Sudrausminimas Denisui tikrai išėjo į gera. Dabar, po keleto metų, jis sako: „Džiaugiuosi, kad Jehova mane palaimino ir vėl galiu būti bendruomenės patarnautoju.“

17. Kaip nusidėjėliui gali padėti atskyrimas nuo bendruomenės? Prašom pateikti pavyzdį.

¹⁷ Kai kada nuodėmiautoją Jehova drausmina dar kitaip — jis būna atskiriamas nuo bendruomenės. Kiti krikščionys šitaip apsaugojami nuo žalingos įtakos, o nusidėjėlį toks sprendimas gali paskatinti taisytis (1 Kor 5:6, 7, 11). Robertas buvo atskirtas beveik prieš šešiolika metų. Per visą tą laiką tiek jo tėvai, tiek keturi broliai ryžtingai laikėsi Dievo Žodyje užrašyto nurodymo su atskirtuoju nebendrauti ir net nesisveikinti. Dabar Robertas jau sugrąžintas į bendruomenę ir daro dvasinę pažangą. Paklaustas, kas paskatino po tiek laiko vėl artintis prie Jehovos ir grįžti į jo organizaciją, brolis atsakė, kad susiprotėti jam padėjo tvirta šeimos pozicija. „Jei šeimyniškiai būtų nevengę persimesti su manimi vienu kitu žodeliu ar bent pasiteirauti, kaip einasi, net ir tokio trumpo šnektelėjimo būtų buvę gana, kad patenkinčiau bendravimo troškulį. O tas troškulys buvo viena iš paskatų grįžti prie Dievo.“

18. Kokiu moliu Didžiojo Puodžiaus rankose norime būti?

¹⁸ Mums tokio griežto drausminimo galbūt ir neprireiks. Bet verta pamąstyti: koks molis Didžiojo Puodžiaus rankose esu — minkštas ar kietas? Kaip reaguoju Dievo drausminamas? Ar esu kaip Dovydas ar kaip Saulius? Jehova, Didysis Puodžius, yra ir mūsų Tėvas. Nepamirškime: „ką myli, tą Viešpats sudraudžia kaip tėvas mylimą sūnų“. Tad neatmeskime jo drausmės, visad leiskimės jo formuojami (Pat 3:11, 12).