1, 2. a) Ką paraidžiui reiškia hebrajų kalbos žodis, verčiamas „šlovė“, arba „garbė“? b) Kokius klausimus aptarsime šiame straipsnyje?

APIE ką pagalvoji išgirdęs žodį „garbė“, arba „šlovė“? Gal apie Dievo kūriniją, spindinčią didybe? (Ps 19:2 [19:1, Brb]) O gal apie žmones, garsius savo turtais, išmintimi, laimėjimais? Biblijoje hebrajų kalbos žodis, verčiamas „šlovė“, arba „garbė“, paraidžiui reiškia svorį. Štai senovėje, kai pinigus kaldindavo iš tauriųjų metalų, kuo sunkesnė būdavo moneta, tuo didesnę vertę ji turėdavo. Todėl žodžiais, reiškiančiais svarumą, neretai nusakoma tai, kas ypač vertinga, prakilnu, įspūdinga.

² Žmonėms paprastai imponuoja žymūs, įtakingi asmenys. Tačiau kokį žmogų gerbia Jehova? Ko mumyse jis ieško? Patarlių 22:4 (Brb) sakoma: „Nusižeminimas ir Viešpaties baimė atneša turtus, garbę ir gyvenimą.“ Jokūbas savo laiške rašė: „Nusižeminkite Jehovos akivaizdoje, ir jis jus išaukštins“ (Jok 4:10). Kokią garbę Jehova žmonėms suteikia? Kas mums gali sukliudyti ją įgyti? Ir kaip galime padėti kitiems tą garbę pasiekti?

3—5. Kokia garbe Jehova apdovanoja savo tarnus?

³ Psalmininkas buvo tvirtai įsitikinęs, kad Jehova paims jį už dešinės rankos ir ves į tikrąją garbę. (Perskaityk Psalmyno 73:23, 24.) Kaip savo nuolankius tarnus Jehova apdovanoja garbe? Rodydamas jiems visokeriopą malonę. Visų pirma padeda suvokti jo valią (1 Kor 2:7). Tuos, kurie jam paklūsta, Jehova kviečia sueiti su juo į artimą bendrystę (Jok 4:8).

⁴ Savo garbintojams Jehova patikėjo tikrą lobį — kilnią krikščionišką tarnybą (2 Kor 4:1, 7). Ši tarnyba irgi veda mus į garbę. Jehova visiems,  tarnaujantiems jo šlovei ir kitų labui, pažada: „Aš pagerbsiu tuos, kurie mane gerbia“ (1 Sam 2:30, Brb). Uoliai dirbdami evangelizacijos darbą jie įgyja gerą vardą Dievo akyse, pelno bendratikių pagarbą (Pat 11:16; 22:1).

⁵ Kas ateityje laukia tų, kurie pasitiki Jehova ir laikosi jo kelio? Jiems išsipildys žodžiai: „[Jehova] pagerbs tave, duodamas paveldėti žemę, ir tu matysi išvaromus nedorėlius“ (Ps 37:34). Galiausiai šie žmonės bus apdovanoti amžinuoju gyvenimu. Kokia neprilygstama garbė! (Ps 37:29)

6, 7. Kodėl daugelis netikėjo, kad Jėzus yra Mesijas?

⁶ Kas galėtų mums sukliudyti priimti Jehovos teikiamą garbę? Taip atsitiktų, jei, pavyzdžiui, imtume pernelyg paisyti Jehovai netarnaujančių žmonių nuomonės. Antai apie kai kuriuos Jėzaus laikų aukštus asmenis apaštalas Jonas rašė: „Įtikėjo jį netgi daugelis iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos. Mat šlovę iš žmonių jie mylėjo kur kas labiau negu šlovę iš Dievo“ (Jn 12:42, 43). Bet argi jiems vertėjo kreipti tiek dėmesio į tai, ką mano fariziejai?

⁷ Dar savo žemiškosios tarnybos pradžioje Jėzus aiškiai pasakė, kodėl daugelis jo nepriims ir juo netikės. (Perskaityk Jono 5:39-44.) Izraelio tauta ištisus šimtmečius laukė ateinant Mesijo. Kai Jėzus pradėjo mokyti, ne vienas, žinantis Danieliaus pranašystę, matyt, suprato, kad prisiartino metas pasirodyti Kristui. Jau apie Joną Krikštytoją, savo veiklą pradėjusį keliais mėnesiais anksčiau nei Jėzus, daugelis klausinėjo: „Ar tik jis ne Kristus?“ (Lk 3:15) Ir štai lauktasis Mesijas jau tarp jų! Bet Įstatymą išmanantys žydai Jėzų vis dėlto atmetė. Kodėl? Pats Jėzus nurodė priežastį: „Kaipgi jūs galite tikėti, jeigu priimate šlovę vienas iš kito, o šlovės, kuri iš vienintelio Dievo ateina, neieškote?“

8, 9. Kaip garbė iš žmonių gali užgožti šlovę iš Jehovos? Prašom pateikti iliustraciją.

⁸ Kaip šlovė iš žmonių gali užgožti šlovę iš Dievo, geriau suprasime palyginę šlovę su šviesa. Mūsų didinga Visata žėrėte žėri. Ar pameni, kada paskutinį kartą žvelgei į giedrą nakties dangų ir gėrėjaisi tūkstančiais žvaigždžių? Jų „šlovė“ tiesiog gniaužia kvapą (1 Kor 15:40, 41). O dabar įsivaizduok stovįs ryškiai apšviestoje miesto gatvėje. Ką danguje regi? Žvaigždžių net nesimato, jų spindesį nustelbia miesto šviesos. Ar taip yra todėl, kad pastatų, stadionų ir kelių šviesos ryškesnės ar įspūdingesnės už dangaus kūnų šviesą? Aišku, ne. Tiesiog miesto šviesos yra arčiau ir kliudo aiškiai matyti žvaigždžių žibėjimą. Kad galėtume džiaugtis nakties dangaus grožybėmis, turime pasitraukti kuo toliau nuo dirbtinio apšvietimo.

⁹ Panašiai galima pasakyti ir apie garbę: jei arčiau širdies mums bus garbė iš žmonių, ji, tikėtina, nustelbs troškimą įgyti tikrąją garbę — tą, kuri ateina nuo Jehovos. Daugelis nepriima žinios apie Karalystę, baimindamiesi, ką pasakys namiškiai ir draugai. Net ir pasiaukojusiems Jehovos tarnams gali kilti pagunda pirmiausia ieškoti garbės iš žmonių. Pavyzdžiui, jaunam skelbėjui paskiriama tokia teritorija, kur kone visi jį pažįsta,  tačiau nežino, kad jis Jehovos liudytojas. Ar jaunuolis pasiduos baimei? Kitas krikščionis galbūt siekia teokratinių tikslų, bet kai kas iš jo tik šaiposi. Ar jis leis, kad asmenys, kuriems Jehovos tarnyba nėra tokia brangi, darytų įtaką jo sprendimams? O gal kuris nors krikščionis sunkiai nusidėjo. Ar jis slėps savo kaltę, bijodamas prarasti gerą vardą bendruomenėje, nuvilti artimuosius? Jeigu svarbiausia jam yra išsaugoti draugystę su Jehova, jis kreipsis į vyresniuosius ir prašys pagalbos. (Perskaityk Jokūbo 5:14-16.)

10. a) Kas galėtų atsitikti, jei imtume per daug rūpintis kitų nuomone apie mus? b) Kas pažadėta nuolankiam žmogui?

¹⁰ Galbūt labai stengiamės tobulinti savo krikščionišką asmenybę, tačiau kuris nors bendratikis mums vis duoda kokią pastabą. Į nuoširdžius patarimus išties vertėtų įsiklausyti. Juk nebūtų jokios naudos, jei imtume išdidžiai gintis, save teisinti, norėdami žūtbūt išsaugoti savo reputaciją. Arba, tarkim, drauge su bendratikiu turite atlikti tam tikrą darbą. Ar norėsi, kad už gerus pasiūlymus ir didelį triūsą laurų vainikas tektų būtent tau? Tiek vienoje, tiek kitoje situacijoje svarbu atminti štai ką: „nuolankios dvasios žmogus bus pagerbtas“ (Pat 29:23).

11. Kaip turėtume reaguoti į pagyrimą ir kodėl būtent taip?

¹¹ Vyresnieji ir kiti broliai, siekiantys šių pareigų, irgi privalo saugotis, kad kartais nepradėtų trokšti garbės iš žmonių (1 Tim 3:1; 1 Tes 2:6). Kaip broliui derėtų reaguoti, kai kas nors iš širdies jį pagiria už puikiai padarytą darbą? Aišku, jis nepuls statyti sau paminklo, kaip senovėje karalius Saulius (1 Sam 15:12). Tačiau ar nuolankiai pripažins, kad viskas pavyko vien per Jehovos malonę ir kad sėkmė ateityje lydės tik jeigu Dievas toliau pagelbės ir laimins? (1 Pt 4:11) Tai, ką širdyje jauti giriamas, parodo, kokios garbės ieškai (Pat 27:21).

12. Kodėl kai kurie žydai neklausė Jėzaus skelbiamos žinios?

¹² Kas dar galėtų mums trukdyti priimti šlovę iš Jehovos? Mūsų troškimai. Užvaldyti netinkamų įgeidžių, galbūt išvis nebenorėsime girdėti tiesos. (Perskaityk Jono 8:43-47.) Kai kuriems žydams Jėzus be užuolankų pasakė, kodėl šie neklauso jo skelbiamos žinios: „Jūs esate iš savo tėvo Velnio ir norite tenkinti savo tėvo įgeidžius.“

13, 14. a) Kaip, remiantis mokslininkų tyrimais, mūsų smegenys reaguoja į žmonių šneką? b) Kas lemia, kieno balso klausysime?

¹³ Tam tikrais atvejais girdime tik tai, ką norime girdėti (2 Pt 3:5). Jehova davė mums nepaprastą gebėjimą atsiriboti nuo nepageidaujamų garsų. Trumpam stabtelėk ir įsiklausyk, kiek skirtingų garsų šiuo momentu pasiekia tavo ausis. Prieš kelias akimirkas į daugelį jų, galimas dalykas, nė nekreipei dėmesio. Nors tavo smegenys fiksavo įvairius garsus, savaime buvai susikoncentravęs į viena. Tačiau mokslininkai nustatė, kad šis uždavinys smegenims daug sunkesnis, kai girdime žmonių šneką. Jei išsyk girdime, tarkim, du balsus, turime sąmoningai pasirinkti, kurio klausytis. Na, o rinksimės tą, kurį norime girdėti. Minėti žydai troško tenkinti savo tėvo Šėtono įgeidžius, todėl Jėzaus ir nesiklausė.

 ¹⁴ Biblijoje sakoma, kad mus palenkti į savo pusę stengiasi ir išmintis, ir kvailybė, vaizdžiai tariant, abi kviečiasi pas save (Pat 9:1-5, 13-17). Tad turime rinktis, katros iš jų kvietimą priimsime. Mūsų pasirinkimas priklausys nuo to, kuriai norėsime įtikti. Jėzaus avys klauso jo balso ir seka paskui savo Ganytoją (Jn 10:16, 27). Joms svarbi tiesa (Jn 18:37). Šitos avys „nepažįsta svetimųjų balso“ (Jn 10:5). Tokie nuolankūs žmonės ir įgis tikrąją garbę (Pat 3:13, 16; 8:1, 18).

15. Kokia prasme Pauliaus suspaudimai buvo efeziečių šlovė?

¹⁵ Kaip galime padėti ir kitiems įgyti šlovę iš Jehovos? Ištvermingai eidami dievatarnystę. Efezo bendruomenei apaštalas Paulius rašė: „Prašau jūsų nenusiminti dėl mano suspaudimų jūsų labui, nes jie yra jūsų šlovė“ (Ef 3:13). Kaip suprasti, kad Pauliaus suspaudimai buvo efeziečių šlovė? Apaštalo ryžtas tarnauti savo broliams, nepaisant visų negandų, efeziečiams bylojo, kokia garbinga yra ir jų pačių tarnystė ir kaip svarbu ją branginti. Kas galėjo atsitikti, jei Paulius, sunkumų slegiamas, būtų sugniužęs? Argi bendratikių akyse tuomet nebūtų sumenkusios dvasinės vertybės: jų ryšys su Jehova, tarnyba, krikščioniška viltis? Visa ištverdamas Paulius parodė, koks prakilnus krikščionio kelias ir kad jokia auka dėl garbės vadintis Kristaus mokiniu nėra per didelė.

16. Kas Pauliui nutiko Listroje?

¹⁶ Kaip bendratikius turėjo įkvėpti Pauliaus uolumas ir ištvermė! Apaštalų darbų 14:19, 20 rašoma: „Iš Antiochijos ir Ikonijaus atvyko žydų. Perkalbėję minią, jie apmėtė Paulių akmenimis ir išvilko už miesto manydami, kad jau miręs. Mokinių apsuptas, Paulius atsikėlė ir grįžo į miestą, o rytojaus dieną su Barnabu išvyko į Derbę.“ Tik pagalvok: vieną dieną jis vos gyvas, o kitą jau leidžiasi į 100 kilometrų kelionę — ir dar pėsčiomis!

17, 18. a) Kodėl galime teigti, kad Timotiejus žinojo, kas Pauliui nutiko Listroje? b) Kaip Timotiejų paveikė Pauliaus ištvermė?

¹⁷ Ar tarp mokinių, atskubėjusių Pauliui į pagalbą, buvo ir Timotiejus? Galimas daiktas. Apaštalų darbų knygoje apie tai tiesiai nepasakyta. Tačiau antrajame Pauliaus laiške Timotiejui skaitome: „Tu rūpestingai sekei mano mokymu, gyvenimo būdu, [...] persekiojimais ir kentėjimais, kokie mane  ištiko Antiochijoje [kai jį išvijo iš miesto], Ikonijuje [kai rengėsi užmėtyti akmenimis], Listroje [kai jį apmėtė akmenimis]. Visokių persekiojimų teko ištverti, ir iš jų visų mane išvadavo Viešpats“ (2 Tim 3:10, 11; Apd 13:50; 14:5, 19).

¹⁸ Timotiejus rūpestingai sekė visus tuos įvykius ir matė, kaip ištvermingai Paulius laikėsi. Tai iš tiesų padarė jam stiprų įspūdį. Kai Paulius apsilankė Listroje, pamatė, kad Timotiejus yra pavyzdingas krikščionis, girdėjo, kaip gražiai apie jį kalba Listros ir Ikonijaus broliai (Apd 16:1, 2). Per laiką Timotiejus dvasiškai subrendo ir galėjo prisiimti atsakingas užduotis (Fil 2:19, 20; 1 Tim 1:3).

19. Kaip mūsų ištvermė gali paveikti bendratikius?

¹⁹ Ištvermingai tarnaudami Jehovai mes irgi galime paskatinti savo bendratikius. Mūsų pavyzdys ypač vertingas jauniems krikščionims. Stebėdami mus tarnyboje, jie mokosi kuo veiksmingiau pateikti Karalystės žinią. Bet ne mažiau svarbu jiems yra matyti, kaip elgiamės, kai užgula sunkumai. Semdamiesi patirties iš mūsų jie taps dar geresniais Jehovos tarnais. Paulius sakė viską ištvėręs dėl bendratikių, „kad ir jie įgytų išgelbėjimą [...] kartu su amžina šlove“ (2 Tim 2:10).

20. Kodėl turime nenustoti ieškoti garbės, kuri ateina iš Dievo?

²⁰ Tad ir toliau nenustokime ieškoję šlovės, kuri ateina iš Dievo (Jn 5:44; 7:18). Tiems, kurie siekia tikrosios šlovės, Jehova atmokės amžinuoju gyvenimu. (Perskaityk Romiečiams 2:6, 7.) Be to, „ištvermingai darydami gera“ skatiname ir kitus likti ištikimus Dievui, neišleisti iš akių amžinojo gyvenimo dovanos. Niekas tegu nesukliudo tau įgyti tikrąją garbę, kurią teikia pats Jehova.