Skaitytojų klausimai

Ar tada, kai išsiuntė dvylika apaštalų skelbti gerosios naujienos, Jėzus Kristus liepė jiems pasiimti lazdą ir apsiauti sandalais?

Tą epizodą, kai Jėzus išsiuntė apaštalus skelbti gerosios naujienos, yra aprašę trys evangelistai, ir kartais gali atrodyti, kad čia jie prieštarauja vienas kitam. Tačiau Evangelijų pasakojimus atidžiai palyginus, viskas nušvinta naujaip. Pirmiausia sugretinkime, ką rašė Morkus ir ką Lukas. Evangelijoje pagal Morkų skaitome: „[Jėzus] liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę — nei duonos, nei krepšio, nei variokų dirže, tik apsiauti sandalais, bet nesusivilkti dviejų palaidinių“ (Mk 6:7-9). O štai kaip Jėzaus žodžius perteikia Lukas: „Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų palaidinių“ (Lk 9:1-3). Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šios dvi ištraukos prieštaringos: anot Morkaus, apaštalams buvo nurodyta neštis lazdą ir apsiauti sandalais, o Lukas sako, jog jie neturėjo imti nieko, net lazdos. Skirtingai nei Morkus, sandalų jis visai nemini.

Kad suprastume, ką gi iš tikrųjų Jėzus norėjo tąkart pasakyti, atkreipkime dėmesį į vieną dalyką, kurį paminėjo visi trys evangelistai. Tiek jau pacituotose ištraukose, tiek ir Evangelijoje pagal Matą, 10 skyriaus 5—10 eilutėse, apaštalams liepiama neturėti ir nevilkėti „dviejų palaidinių“ (ar „dvejų marškinių“). Kiekvienas apaštalas tikriausiai jau vilkėjo palaidinę, taigi šie žodžiai reiškė, jog į kelionę nereikia imtis antros. Sandalus apaštalai irgi jau avėjo — jiems tik nereikėjo imti atsarginės poros. O kaip dėl lazdos? Veikale The Jewish Encyclopedia aiškinama: „Senovės hebrajams, regis, buvo įprastas dalykas kelionėje turėti lazdą.“ (Palygink Pradžios 32:11 [32:10, Brb].) Štai Morkus rašo, jog apaštalams buvo prisakyta „nieko neimti į kelionę“, tik lazdą, — reikia manyti, tą lazdą, kurią, Jėzui duodant nurodymų dėl tarnybos, jau laikė rankoje. Vadinasi, evangelistai pabrėžia vieną ir tą patį: Jėzus liepė į kelionę leistis nedelsiant ir nesitrukdyti — neieškoti, ką čia dar pasiėmus.

Tai ypač gerai išryškėja apaštalo Mato pasakojime. Jis pats girdėjo, ką tądien Jėzus apaštalams nurodė. Ir štai kokie buvo Jėzaus žodžiai: „Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšams prikimšti; nei kelionmaišio, nei dvejų marškinių, nei apavo, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio“ (Mt 10:9, 10). O ką apaštalai turėjo daryti su sandalais, kuriuos jau avėjo, ir lazdomis, kurias laikė rankose? Jėzus sakė ne kad šiuos daiktus reikia mesti šalin, o kad daugiau tokių nereikia įsigyti. Kodėl gi? Todėl, kad „darbininkas vertas savo valgio“. Tokia buvo Jėzaus žodžių esmė. Panašų raginimą žmonės išgirdo ir susirinkę pasiklausyti Kalno pamokslo, būtent: per daug nesirūpink, ką valgysi, gersi, kuo vilkėsi (Mt 6:25-32).

Evangelistų pasakojimai, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti prieštaringi, išsako tą pačią mintį: apaštalai turėjo leistis į kelionę kaip stovi, negaišti laiko mėgindami įsigyti dar kokių daiktų. Kodėl? Nes Jehova jų poreikiais pasirūpins.

 Kas buvo tos „moterys“, kurias Saliamonas mini Mokytojo 2:8 (Jr)?

Šito tiksliai nežinome, bet galima manyti, kad tai buvo įžymios moterys, kurios lankydavosi karaliaus Saliamono rūmuose.

Mokytojo knygos 2-ame skyriuje skaitome, jog Saliamonas ėmėsi didelių statybų, nuveikė daug visokių darbų. Pats karalius pasakoja: „Prisirinkau ir sidabro bei aukso ir turto, kokį turi tik karaliai ir provincijos. Pasirūpinau giesmininkų bei giesmininkių ir to, kuo gėrisi žmonės: daug moterų“ (Mok 2:8, Jr).

Kai kurie žinovai daro prielaidą, kad čia minimos „moterys“ buvo Saliamono svetimtautės žmonos ir sugulovės, kurių jis daug turėjo vėlesniais gyvenimo metais ir kurios jo širdį palenkė į stabmeldystę (1 Kar 11:1-4). Tačiau toks aiškinimas nėra visiškai pagrįstas. Rašydamas minėtus žodžius, Saliamonas tebebuvo Jehovai ištikimas, — juk kaip kitaip Dievas būtų įkvėpęs jį parašyti kelias Biblijos knygas. Paskesniais gyvenimo metais, kai turėjo šimtus kitataučių žmonų bei sugulovių ir garbino svetimus dievus, Jehovos malonės jis jau buvo netekęs.

Mokytojo knygoje taip pat teigiama, jog Saliamonas „stengėsi surasti tinkamus pasakymus ir tiksliai užrašyti tiesos žodžius“ (Mok 12:10, Brb). Savo įkvėptuosiuose raštuose jis pavartojo ir žodžius „žmona“, „karalienė“, „sugulovė“ — jų reikšmę, be abejo, gerai žinojo (Pat 5:18; 12:4; 18:22; Mok 9:9; Gg 6:8, 9). Tačiau Mokytojo knygos 2 skyriaus 8 eilutėje originalo kalba randame ne kurį nors iš šių įprastų žodžių, o visai kitą.

Iš tikrųjų šioje eilutėje pavartotas toks hebrajiškas žodis, kuris Biblijoje niekur daugiau nepasikartoja. Žinovai pripažįsta, kad jo reikšmė ne visai aiški. Daugelis vertėjų pasakymą interpretuoja panašiai kaip pradžioje citavome — esą čia kalbama apie moteris, ir mintį galima perteikti maždaug taip: „moteris, moterys“, arba „ponia, ponios“, mat sąvoka pirmiau pasakoma vienaskaitos, paskui daugiskaitos forma (tai gali būti ir didybės daugiskaita).

Saliamonas buvo toks garsus žmogus, kad, apie jį išgirdusi, į Jeruzalę atkeliavo net turtingosios Šebos karalienė. Visa didybė ir išmintis, kurią čia pamatė, ją labai nustebino (1 Kar 10:1, 2). Rašydamas apie „ponią, ponias“, Saliamonas, galimas dalykas, turėjo mintyje ir tą valdovę. Apskritai „ponios“ galėjo būti įžymios moterys, viešėjusios jo rūmuose tuo netrumpu laikotarpiu, kol karalius dar buvo Jehovos laiminamas.