Amžinasis gyvenimas žemėje — Dievo duota viltis

„Kūrinija buvo pajungta tuštybei [...] — su viltimi“ (ROM 8:20).

1, 2. a) Kodėl amžinojo gyvenimo žemėje viltis mums tokia svarbi? b) Kodėl daug kam mintis apie amžinąjį gyvenimą žemėje neįtikėtina?

KO GERO, atsimeni, kaip džiaugeisi pirmąkart išgirdęs, jog jau arti laikas, kai žmonės daugiau nebesens, nebemirs, bet gyvens žemėje amžinai (Jn 17:3; Apr 21:3, 4). Apie šią Biblijos teikiamą viltį turbūt mielai kalbėjai kitiems. Tikrai, amžinojo gyvenimo viltis yra vienas iš esminių mūsų skelbiamos gerosios naujienos aspektų. Ją puoselėdami, kitaip žiūrime į gyvenimą.

² Amžinojo gyvenimo žemėje viltis krikščionijos konfesijoms apskritai yra svetima. Biblija moko, kad siela miršta, o dauguma bažnyčių tvirtina priešingai, esą žmogus turi nemirtingą sielą, kuri jam mirus toliau gyvuoja dvasių pasaulyje (Ez 18:20, Brb). Todėl daug kam mintis apie nenutrūkstamą gyvenimą žemėje atrodo neįtikėtina. Dabar ir patyrinėkime, ar tikrai ta viltis paremta Biblija, ir jei taip, kada pirmiausia Dievas ją suteikė žmonėms.

„Pajungta tuštybei [...] — su viltimi“

3. Iš kur nuo pat žmonijos pradžios buvo žinoma, kas jai Dievo numatyta?

³ Tai, ką Jehova yra numatęs žmonijai, buvo žinoma nuo pat pirmų jos istorijos dienų. Dievas aiškiai leido suprasti Adomui, jog šis, jei tik bus klusnus, gyvens amžinai (Pr 2:9, 17; 3:22). Pirmieji Adomo palikuonys, be abejo, žinojo, kaip žmogus prarado tobulybę, ir matė to nuopuolio padarinius. Įėjimas į Edeno sodą buvo užtvertas, visi seno ir mirė (Pr 3:23, 24). Laikui bėgant gyvenimo trukmė trumpėjo. Adomo amžius buvo 930 metų. Semas, vienas per Tvaną išsigelbėjusių asmenų, gyveno jau mažiau, 600 metų, jo sūnus Arpachšadas — 438 metus. Abraomo tėvas Terachas mirdamas turėjo 205 metus, pats Abraomas — 175-erius, jo sūnus Izaokas — 180, o Jokūbas — 147-erius (Pr 5:5; 11:10-13, 32; 25:7; 35:28; 47:28, Brb). Daugeliui tapo aišku, ką šis trumpėjimas reiškia, — kad galimybė amžinai gyventi yra prarasta. Ar buvo pagrindo tikėtis, jog tokia viltis vėl atgims?

4. Koks buvo pagrindas ištikimiems Dievo tarnams tikėti, kad jis vėl duos tas dovanas, kurias Adomas prarado?

⁴ Dievo Žodis moko: „Kūrinija [žmonija] buvo pajungta tuštybei [...] — su viltimi“ (Rom 8:20). Kokia ta viltis? Pačioje pirmojoje Biblijos pranašystėje kalbama apie „ainiją“ (arba „palikuonis“, Skv), kuri „trupins [gyvatei] galvą“. (Perskaityk Pradžios 3:1-5, 15.) Dievo pažadas dėl minėtų palikuonių ištikimiems jo tarnams teikė viltį, jog jis neatsisakė nieko, ką buvo numatęs žmonijai. Todėl tokie vyrai kaip Abelis ir Nojus turėjo pagrindo tikėti, kad Dievas vėl duos tas dovanas, kurias Adomas išbarstė. Jie greičiausiai taip pat suprato, jog ‘gelti ainijai į kulnį’ reikš kraujo praliejimą (Pr 4:4; 8:20; Hbr 11:4).

5. Kas rodo, kad Abraomas tikėjo prikėlimu?

 ⁵ Štai prisiminkime Abraomą, kai šis buvo mėginamas. Jis „ryžosi paaukoti net viengimį sūnų“ Izaoką (Hbr 11:17). Kodėl buvo pasiruošęs tokiai aukai? (Perskaityk Hebrajams 11:19.) Kadangi tikėjo prikėlimu ir ne be pagrindo. Juk Jehova grąžino Abraomui pajėgumą turėti palikuonių ir patriarchas su savo žmona Sara jau seni susilaukė sūnaus (Pr 18:10-14; 21:1-3; Rom 4:19-21). Be to, Abraomui Jehova davė pažadą. Jis pasakė: „Per Izaoką bus tęsiami tavo palikuonys“ (Pr 21:12). Todėl Abraomas tvirtai vylėsi, jog Dievas prikels Izaoką.

6, 7. a) Kokią sandorą su Abraomu sudarė Jehova? b) Kokią viltį per pažadą, Jehovos duotą Abraomui, įgijo žmonija?

⁶ Matydamas didį Abraomo tikėjimą, Jehova sudarė su juo sandorą dėl jo palikuonių. (Perskaityk Pradžios 22:18.) Svarbiausias iš palikuonių, kaip paaiškėjo vėliau, buvo Jėzus Kristus (Gal 3:16). Jehova pasakė Abraomui, kad jo palikuonys bus gausingi „kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys“, tačiau kiek jų bus, patriarchas nežinojo (Pr 22:17). Paskiausiai jų skaičius buvo nurodytas. Jėzus Kristus ir 144000 asmenų yra tie palikuonys, kurie drauge valdys jo Karalystėje (Gal 3:29; Apr 7:4; 14:1). Būtent per Mesijiškąją Karalystę „visos tautos žemėje gaus palaiminimą“.

⁷ Abraomas greičiausiai ne iki galo suvokė prasmę tos sandoros, kurią Jehova su juo sudarė. Vis dėlto šis žmogus, kaip rašoma Biblijoje, „laukė miesto su tvirtais pamatais“ (Hbr 11:10). Tas miestas yra Dievo Karalystė. Kad pats Abraomas būtų palaimintas per Karalystę, jis vėl turės gyventi. Amžinojo gyvenimo žemėje dovaną patriarchas gaus, kai bus prikeltas. Galimybė amžinai gyventi bus suteikta ir tiems, kurie pergyvens Armagedoną, taip pat prikeltiesiems iš mirusių (Apr 7:9, 14; 20:12-14).

„Dvasia mane ragina“

8, 9. Kodėl galime tvirtinti, kad Jobo knyga nėra tik pasakojimas apie vieno vyro išmėginimus?

⁸ Laikotarpiu, kai Abraomo provaikaitis Juozapas jau buvo miręs, o Mozė pradėjęs tarnauti pranašu, gyveno vienas vyras, Jobas. Jo vardu pavadintoje Biblijos knygoje, tikriausiai parašytoje Mozės, pasakojama, kodėl Jehova leido Jobui kentėti ir kaip viskas baigėsi. Bet tai nėra tik istorija apie Jobo išmėginimus. Joje kalbama apie visuotinės reikšmės dalykus. Jobo knyga padeda suprasti, kad Jehovos visavaldystė yra teisinga. Taip pat paaiškėja, kad ir toliau, kaip kadaise Edene, išbandomas visų Dievo tarnų nepriekaištingumas ir tai turi lemiamą reikšmę jų ateičiai. Nors Jobas ir nežinojo, jog kaip tik dėl to yra mėginamas, jis nesileido trijų draugų įteigiamas, neva neišsaugojęs savo nepriekaištingumo (Job 27:5). Visa tai turi stiprinti ir mūsų tikėjimą bei įsitikinimą, jog ir patys galime išlikti nepriekaištingi ir sėkmingai remti Jehovos visuotinę valdžią.

⁹ Kai trys tariami Jobo guodėjai baigė kalbėti, prabilo „Barachelio iš Būzo genties sūnus Elihuvas“. Kas jį paskatino atverti lūpas? „Aš turiu žodžių pakankamai, o dvasia mane ragina“, — jis paaiškino (Job 32:5, 6; 32:18, Brb). Nors įkvėpti Elihuvo žodžiai išsipildė jau tada, kai Dievas išvadavo Jobą iš bėdų, mums irgi verta į juos įsiklausyti, suvokti esmę. Jie teikia vilties visiems, kurie elgiasi nepriekaištingai.

10. Iš ko akivaizdu, jog kartais tam tikra žinia, Jehovos siųsta vienam asmeniui, liečia visą žmoniją?

¹⁰ Kartais Jehova kuriam nors asmeniui siunčia tam tikrą žinią, liečiančią ne tik  jį vieną, bet visą žmoniją. Tai akivaizdu iš Danieliaus pranašystės Babilono karaliui Nebukadnecarui, sapnavusiam labai aukštą medį, kuris paskui buvo nukirstas (Dan 4:7-24 [4:10-27, Brb]). Ana vizija valdovui išsipildė, bet jos reikšmė daug platesnė. Tai buvo pranašystė, kad aukščiausioji Dievo valdžia, kuriai anksčiau atstovavo karaliaus Dovydo linijos valdovai, bus žemėje atkurta, tik turės praeiti 2520 metų skaičiuojant nuo 607-ųjų metų prieš mūsų erą. * Ir tikrai mūsų planetoje Dievo viešpatavimas prasidėjo vėl ir jau naujaip, kai 1914 metais Jėzus Kristus buvo paskirtas dangiškuoju Karaliumi. Tik pagalvok, kaip Karalystės valdžia netrukus įgyvendins visus Dievui klusnių žmonių lūkesčius!

„Išlaisvink jį, kad nenueitų į duobę“

11. Ką apie Dievą byloja Elihuvo žodžiai?

¹¹ Atsakydamas Jobui, Elihuvas kalba apie „pasiuntinį kaip tarpininką, vieną iš tūkstančio“, kuris „parodytų žmogui [jo] teisingumą“. Kas pasikeis, jeigu šis pasiuntinys „melsis Dievui, ir Tas bus maloningas jam“? Elihuvas tęsia: „[Dievas] būtų maloningas jam ir sakytų: ‘Išlaisvink jį, kad nenueitų į duobę; Aš suradau išpirką. Jo kūnas atsinaujins ir jis grįš į jaunystės dienas’“ (Job 33:23-26, Brb). Tie žodžiai byloja apie Dievo norą priimti išpirką už atgailaujančius žmones.

12. Kokią žmonijos viltį nusako Elihuvo žodžiai?

¹² Elihuvas, matyt, suvokė ne viską, ką pasakė apie išpirką, kaip vėliau ir pranašai ne iki galo suprato tai, ką patys užrašė (Dan 12:8; 1 Pt 1:10-12). Nepaisant to, Elihuvo žodžiai žadino viltį, jog ateis diena, kai Dievas priims išpirką ir išvaduos žmogų iš senatvės ir mirties. Elihuvas prakalbo apie nuostabią galimybę gyventi amžinai. Jobo knyga taip pat leidžia suprasti, jog bus prikėlimas (Job 14:14, 15).

13. Ką Elihuvo žodžiai reiškia krikščionims?

¹³ Šiandien Elihuvo žodžiai tokie pat reikšmingi milijonams krikščionių, puoselėjančių viltį pergyventi šios santvarkos  galą. Tie išgelbėtieji, kurie bus senyvo amžiaus, grįš į savo jaunystės dienas (Apr 7:9, 10, 14-17). O koks džiaugsmas laukia visų Dievo ištikimų tarnų, kad galės matyti prikeltus žmones atjaunėjusius! Aišku, pateptieji krikščionys nemarybe danguje ir Jėzaus „kitos avys“ amžinuoju gyvenimu žemėje bus apdovanoti, tik jeigu rodys tikėjimą Kristaus išperkamąja auka (Jn 10:16; Rom 6:23).

Mirtis žemėje bus sunaikinta

14. Iš kur žinoma, jog izraelitams, kad įgytų amžinojo gyvenimo viltį, reikėjo kai ko daugiau nei Mozės įstatymas?

¹⁴ Abraomo palikuonys tada, kai Dievas sudarė su jais sandorą, tapo nepriklausoma tauta. Jehova savo Įstatyme jiems nurodė: „Laikysitės mano įstatų ir įsakų; žmogus, stengdamasis juos vykdyti, yra gyvas“ (Kun 18:5). Tačiau izraelitai nesugebėjo laikytis tobulų normų, todėl buvo Įstatymo pasmerkti ir juos reikėjo išvaduoti iš tokio pasmerkimo (Gal 3:13).

15. Apie kokį ateities palaiminimą buvo įkvėptas pasakyti Dovydas?

¹⁵ Mozei mirus, Jehova įkvėpė kitus Biblijos rašytojus užsiminti apie amžinojo gyvenimo viltį (Ps 21:5 [21:4, Brb]; 37:29). Štai psalmininkas Dovydas apie tikrojo Dievo garbintojų, susibūrusių prie Siono, vienybę giedojo tokiais žodžiais: „Čia Viešpats teikia savo palaiminimą — amžinąjį gyvenimą“ (Ps 133:3).

16. Ką Jehova per Izaiją išpranašavo būsiant „visur žemėje“?

¹⁶ Jehovos įkvėptas Izaijas irgi pranašavo apie amžiną gyvenimą žemėje. (Perskaityk Izaijo 25:7, 8.) Nuodėmės ir mirties „šydas“, tarsi koks dusinantis apdangalas, sunkiai slegia žmoniją. Jehova savo tarnams duoda žodį, kad nuodėmė ir mirtis bus sunaikintos „visur žemėje“.

17. Kaip, pasak pranašystės, Mesijas turėjo atverti kelią į amžinąjį gyvenimą?

¹⁷ Prisiminkime taip pat, ką reiškė ceremonija, kurią Mozės įstatymas įpareigojo atlikti su ožiu, paskirtu Azazeliui. Kasmet Permaldavimo dieną vyriausiasis kunigas turėdavo ‘uždėti gyvajam ožiui  ant galvos abi rankas, išpažinti virš jo izraelitų kaltes, visas jų nuodėmes sudėdamas ožiui ant galvos, ir taip ožys išnešdavo ant savęs visas jų kaltes į tyrus’ (Kun 16:7-10, 21, 22). Izaijas išpranašavo, kad panašus bus ir ateisiančio Mesijo vaidmuo: jis nusineš negalias, skausmus, „daugelio nuodėmes“ ir taip atvers kelią į amžinąjį gyvenimą. (Perskaityk Izaijo 53:4-6, 12.)

18, 19. Apie kokią viltį aiškiai kalbama pranašystėse, užrašytose Izaijo 26:19 ir Danieliaus 12:13?

¹⁸ Per Izaiją izraelitams Jehova pasakė: „Tavo mirusieji gyvens, jų kūnai prisikels, nes tavo rasa — rasa, švytinti šviesa, todėl ir šešėlių šalis atiduos mirusiuosius. Pabuskite ir šaukite iš džiaugsmo, visi, kurie gulite dulkėse!“ (Iz 26:19). Biblijos hebrajiškosiose knygose aiškiai kalbama apie viltį būti prikeltiems ir gyventi žemėje. Štai ir Danieliui, jau beveik šimtamečiam, Jehova garantavo: „Prisikelsi savo atpildui dienų pabaigoje“ (Dan 12:13).

¹⁹ Kadangi buvo tikima prikėlimu, Morta apie savo mirusį brolį pasakė Jėzui taip: „Žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“ (Jn 11:24). Ar Jėzaus mokymai ir jo sekėjų užrašyti įkvėptieji žodžiai rodo, kad išliko ta pati viltis? Ar Jehova tebesiūlo žmonijai amžinojo gyvenimo žemėje dovaną? Atsakymai į šiuos klausimus — kitame straipsnyje.

[Išnaša]

Ar gali paaiškinti?

• Su kokia viltimi žmonija „buvo pajungta tuštybei“?

• Kas rodo, kad Abraomas tikėjo prikėlimu?

• Kokią žmonijos viltį nusako Elihuvo žodžiai, skirti Jobui?

• Kaip Biblijos hebrajiškosiose knygose iškeliama amžinojo gyvenimo žemėje viltis?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 5 puslapyje]

Jobui ištarti Elihuvo žodžiai teikia viltį, kad žmogus bus išvaduotas iš senatvės ir mirties

[Iliustracija 6 puslapyje]

Danieliui buvo garantuota, jog jis ‘prisikels savo atpildui dienų pabaigoje’