Jehovos Tarnas „sužalotas dėl mūsų nusižengimų“

„Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. [...] Mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (IZ 53:5).

1. Apie ką turėtume pamąstyti susirinkę į Minėjimą ir kokia pranašystė mus tam nuteiks?

SUSIRINKĘ į Minėjimą, mes pažymime Kristaus mirtį ir prisimename visa, kas jo mirtimi ir prikėlimu laimėta. Šis laikotarpis nuteikia mus pamąstyti apie Jehovos visavaldystės apgynimą, jo vardo pašlovinimą, jo sumanymų įgyvendinimą, taigi sykiu ir žmonijos išgelbėjimą. O Kristaus auka ir jos vaisiai, ko gero, aiškiausiai yra nušviesti pranašystėje, užrašytoje Izaijo 53:3-12. Čia pranašas iš anksto nupasakoja Tarno kančias, pamini kai kurias Kristaus mirties aplinkybes, pasako, kiek daug jo auka reikš pateptiesiems broliams ir „kitoms avims“ (Jn 10:16).

2. Ką aiškiai rodo Izaijo pranašystės ir kuo mums bus naudinga į jas pasigilinti?

² Prieš septynis šimtmečius iki Jėzui gimstant žemėje Jehova įkvėpė Izaiją išpranašauti, kad jo išrinktasis Tarnas liks ištikimas, net iki kraštutinumo mėginamas nepalūš. Jau vien tai rodo, kad Jehova savo Sūnumi visiškai pasitiki. Gilindamiesi į šias pranašystes, širdyje pajusime  dar didesnį dėkingumą, sustiprinsime savo tikėjimą.

„Paniekintas“ ir laikomas „nieku“

3. Kodėl žydai Jėzų turėjo maloniai sutikti ir kaip iš tikrųjų jį priėmė?

³ Perskaityk Izaijo 53:3. Tik pagalvok, ką išgyveno viengimis Dievo Sūnus, atsisakęs džiugios tarnystės greta Tėvo ir atėjęs į žemę atiduoti savo gyvybės, kad išvaduotų žmoniją iš nuodėmės ir mirties! (Fil 2:5-8) Pagal Mozės įstatymą atnašaujamos gyvulių aukos tebuvo įvaizdis jo aukos, leidžiančios pelnyti tikrą nuodėmių atleidimą (Hbr 10:1-4). Argi jis neturėjo būti maloniai sutiktas ir gerbiamas, bent jau žydų, laukiančių žadėtojo Mesijo? (Jn 6:14) Bet, kaip Izaijo ir išpranašauta, viskas klojosi atvirkščiai: žydai Kristų ‘paniekino ir laikė nieku’. Apaštalas Jonas rašė: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1:11). Ir apaštalas Petras žydams pasakė: „Mūsų protėvių Dievas pašlovino savo tarną Jėzų, kurį jūs išdavėte ir kurio išsigynėte Pilotui, kai tas buvo benusprendžiąs jį paleisti. Jūs išsižadėjote šventojo ir teisiojo“ (Apd 3:13, 14).

4. Kaip Jėzus ‘apsiprato su negalia’?

⁴ Izaijas taip pat pranašavo, kad Jėzus bus „apsipratęs su negalia“. Savo tarnystės metais Jėzus išties kartais nuvargdavo, bet nėra pagrindo manyti, kad būtų sirgęs (Jn 4:6). Negalė, su kuria apsiprato, buvo ne jo paties, o žmonių, kuriems jis skelbė gerąją naujieną. Ligonių jis gailėjo ir daugelį išgydė (Mk 1:32-34). Taip Jėzui išsipildė pranašystė: „Jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus“ (Iz 53:4a; Mt 8:16, 17).

Tarsi „Dievo nubaustas“

5. Ką daugelis žydų manė apie mirti pasmerktą Jėzų ir kodėl tai dar padidino jo kančią?

⁵ Perskaityk Izaijo 53:4b. Daugelis Jėzaus amžininkų nesuprato, dėl ko jis turi kentėti ir mirti. Jiems atrodė, kad Dievas jį nubaudė, tarytum užtraukė kokią bjaurią ligą (Mt 27:38-44). Žydai apkaltino Jėzų piktžodžiavimu (Mk 14:61-64; Jn 10:33). Suprantama, Jėzus jokios nuodėmės nepadarė, juolab nepiktžodžiavo. Bet jis labai mylėjo Tėvą, todėl pati mintis, kad turės mirti apkaltintas piktžodžiavimu, jo kančią dar padidino. Vis dėlto kaip Tarnas, jis atsidavė Jehovos valiai (Mt 26:39).

6, 7. Kaip suprasti, kad Jehova ‘sutriuškino’ savo ištikimą Tarną, ir kodėl Dievas šito „panorėjo“?

⁶ Izaijo pranašystėje pasakyta, kad žmonės Kristų laikys „Dievo nubaustu“, ir čia nėra nieko nuostabaus. Bet keistai gali nuskambėti kiti pranašystės žodžiai: „Viešpats panorėjo jį sutriuškinti“ (Iz 53:10, Jr). Jehova juk buvo pasakęs: „Štai mano tarnas, [...] mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi“ (Iz 42:1). Kaip tad Jehova užsinorėjo „jį sutriuškinti“? Ir kodėl galima sakyti, kad toks buvo Jehovos noras?

 ⁷ Aiškindamiesi šiuos pranašystės žodžius, prisiminkime, kad Šėtonas, ginčydamas Jehovos teisę į aukščiausią valdžią, kartu iškėlė abejonę dėl Dievo tarnų ištikimybės, ir šis klausimas lietė visus Jehovos garbintojus danguje ir žemėje (Job 1:9-11; 2:3-5). O Jėzus liko ištikimas Tėvui iki mirties ir kuo tvirčiausiai atrėmė Šėtono kaltinimą. Tad nors Jehova leido, kad priešai Kristų nužudytų, be abejo, didžiai sielvartavo matydamas, kaip jo išrinktasis Tarnas miršta. Bet visiškas Sūnaus atsidavimas Jehovai glostė širdį (Pat 27:11). Ir dar Jehova džiaugėsi, kad jo Sūnaus mirtis bus neįkainojama dovana žmonėms, kurie dėl savo nuodėmių atgailauja (Lk 15:7).

„Sužalotas dėl mūsų nusižengimų“

8, 9. a) Kaip Jėzus buvo „sužalotas dėl mūsų nusižengimų“? b) Kaip tai patvirtino Petras?

⁸ Perskaityk Izaijo 53:6. Nuodėmingi žmonės, pakrikę lyg avys, ieško, kas išvaduotų nuo ligų ir mirties, Adomo paveldo (1 Pt 2:25). Mes, jo palikuonys, esame netobuli, todėl nė vienas neįstengtume atpirkti, ką anas protėvis prarado (Ps 49:8 [49:7, Brb]). Bet Jehova, didžios meilės Dievas, „užkrovė“ savo brangiam Sūnui, išrinktajam Tarnui, „mūsų visų kaltę“. Kristus leidosi ‘sužalojamas dėl mūsų nusižengimų’ ir prisiėmė „kirčius už mūsų kaltes“ — užnešė mūsų nuodėmes ant stulpo ir už mus numirė.

⁹ Apaštalas Petras rašė: „Jūs tam pašaukti, nes ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui.“ Paskui, atkartodamas Izaijo pranašystės žodžius, Petras pridūrė: „Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1 Pt 2:21, 24, išnaša; Iz 53:5). Šitaip atsivėrė kelias nusidėjėliams susitaikinti su Dievu, kaip kad toliau Petras sako: „Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą“ (1 Pt 3:18).

„Ėriukas, vedamas pjauti“

10. a) Kaip Jonas Krikštytojas apibūdino Jėzų? b) Kodėl Jono žodžiai buvo taiklūs?

¹⁰ Perskaityk Izaijo 53:7, 8. Jonas Krikštytojas, pamatęs ateinant Jėzų, sušuko: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1:29). Jėzų pavadindamas Avinėliu, Jonas galbūt turėjo mintyje Izaijo žodžius apie „ėriuką, vedamą pjauti“ (Iz 53:7). „Jis [...] atidavė save mirčiai“, — rašo pranašas Izaijas (Iz 53:12). Įsidėmėtina, kad Jėzus tą vakarą, kai įsteigė savo mirties minėjimą, padavė vienuolikai ištikimų apaštalų vyno taurę ir pasakė: „Tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26:28).

11, 12. a) Kokią Kristaus aukos ypatybę pailiustruoja tai, kad Izaokas noriai leidosi guldomas ant aukuro? b) Ką turėtume prisiminti apie Jehovą, Didesnįjį Abraomą, kai susirenkame paminėti Kristaus mirties?

¹¹ Kaip kadaise Izaokas, taip Jėzus noriai sutiko būti paaukotas ant Jehovos valios aukuro (Pr 22:1, 2, 9-13; Hbr 10:5-10). Izaokas, žinia, tik leidosi aukojamas, o atnašauti auką rengėsi pats Abraomas (Hbr 11:17). Jėzus irgi noriai atsidavė mirčiai. Išpirkos aktas vis dėlto buvo sumanytas paties Jehovos. Per Sūnaus auką pasireiškė didžiulė Dievo meilė žmonijai.

¹² Jėzus štai pasakė: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų,  bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3:16). Ir apaštalas Paulius rašė: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5:8). Taigi kai susirenkame paminėti Sūnaus mirties ir šitaip pagerbiame Kristų, sykiu turėkime omenyje, jog išpirką parūpino Didesnysis Abraomas, Jehova. Minėjimą rengiame jo šlovei.

Tarnas „nuteisins daugelį“

13, 14. Kaip Jehovos Tarnas ‘nuteisino daugelį’?

¹³ Perskaityk Izaijo 53:11, 12. Jehova apie savo išrinktąjį Tarną pasakė, kad jis „nuteisins daugelį“. Tačiau kaip? Atsakymą randame dvyliktos eilutės pabaigoje: „Jis [...] užsistojo už nusidėjėlius.“ Visi Adomo palikuonys iš prigimties yra nusidėjėliai, todėl gauna „atpildą už nuodėmę“ — miršta (Rom 5:12; 6:23). Nuodėmingiems žmonėms reikia, kad juos kas sutaikintų su Jehova. O Izaijo pranašystės 53 skyriuje ir yra vaizdžiai aprašyta, kaip Jėzus „užsistojo“ už nuodėmingą žmoniją. Štai skaitome: „Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53:5).

¹⁴ Prisiimdamas mūsų nuodėmes ir mirdamas už mus, Kristus ‘nuteisino daugelį’. Paulius rašo: „Dievas panorėjo jame [Kristuje] apgyvendinti visą pilnatvę ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikinti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje“ (Kol 1:19, 20).

15. a) Kas, Pauliaus žodžiais tariant, yra „visa, kas [...] danguje“? b) Kas turi teisę ragauti Minėjimo simbolius ir kodėl tiktai jie?

¹⁵ Pralietu Kristaus krauju su Jehova sutaikinama „visa, kas [...] danguje“, tai yra pateptieji krikščionys, pašaukti valdyti danguje su Kristumi. Tie krikščionys, „dangiškojo pašaukimo dalininkai“, pelno „nuteisinimą, kad gyventų“ (Hbr 3:1; Rom 5:1, 18). Tada Jehova pripažįsta juos dvasiniais sūnumis. Šventoji dvasia jiems liudija, kad jie yra „paveldėtojai drauge su Kristumi“, tapsiantys karaliais ir kunigais jo dangiškojoje Karalystėje (Rom 8:15-17; Apr 5:9, 10). Jie — dvasinio Izraelio, kitaip dar vadinamo „Dievo Izraeliu“, nariai ir „naujos sandoros“ dalininkai (Jer 31:31-34; Gal 6:16). Kadangi su jais sudaryta naujoji sandora, jie turi teisę ragauti Minėjimo simbolius, taigi ir gerti iš raudonojo vyno taurės, apie kurią Jėzus pasakė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22:20).

16. Kas yra „visa, kas [...] žemėje“, ir kaip tie žmonės Jehovos akivaizdoje nuteisinami?

¹⁶ „Visa, kas yra žemėje“, — tai Kristui priklausančios kitos avys, tikriau tariant, žmonės, puoselėjantys viltį gyventi žemėje amžinai. Išrinktasis Tarnas juos irgi Jehovos akivaizdoje nuteisina. Kadangi jie tiki Kristaus išperkamąja auka ir šitaip  yra ‘išplovę savo drabužius ir juos išbalinę Avinėlio krauju’, Jehova pripažįsta juos teisiais, — ne kaip dvasinius sūnus, o kaip draugus, — ir ateityje leis jiems pergyventi „didį sielvartą“ (Apr 7:9, 10, 14; Jok 2:23). Šie krikščionys, kitos avys, nėra naujosios sandoros dalininkai ir nepuoselėja vilties gyventi danguje, todėl Minėjime dalyvauja tiktai kaip pagarbūs stebėtojai. Simbolių jie neragauja.

Dėkui Jehovai ir Tarnui, kuriuo jis gėrisi!

17. Kaip Izaijo pranašysčių apie Tarną tyrinėjimas padėjo mums nusiteikti Minėjimui?

¹⁷ Įdėmiai apžvelgę Izaijo pranašystes apie Tarną, deramai nusiteikėme Kristaus mirties minėjimui. Dar geriau įsižiūrėjome „į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“ (Hbr 12:2). Dievo Sūnus, kaip matėme, nemaištauja. Priešingai nei Šėtonas, jis džiaugiasi galėdamas mokytis iš Jehovos, pripažįsta jį Visavaldžiu Viešpačiu. Taip pat minėjome, jog tarnaudamas žemėje Jėzus tuos žmones, kuriems skelbė gerąją naujieną, atjausdavo: daugelį pagydė nuo visokių ligų, grąžino jiems dvasinę sveikatą. Šitaip jis parodė, ką darys, kaip Mesijas ir Karalius, naujojoje santvarkoje, kai ‘kurs žemėje teisingumą’ (Iz 42:4). O su kokiu užsidegimu jis, „tautų šviesa“, garsino žinią apie Karalystę! Tai pavyzdys jo sekėjams, kaip uoliai turime skelbti gerąją naujieną visoje žemėje (Iz 42:6).

18. Kodėl, aptarus Izaijo pranašystes, širdis yra kupina dėkingumo Jehovai ir jo ištikimam Tarnui?

¹⁸ Izaijo pranašystės, be to, padeda mums geriau suvokti didžią paties Jehovos auką, kai jis siuntė savo brangų Sūnų į žemę kentėti ir už mus numirti. Jehova džiaugėsi ne Sūnaus kančiomis, o tuo, kad Jėzus iki pat mirties liko jam ištikimas. Mes irgi turėtume džiaugtis ir vertinti visa, ką Jėzus nuveikė, įrodydamas Šėtoną esant melagį ir pašlovindamas Jehovos vardą. Juk šitaip jis apgynė Tėvo teisę į visavaldystę. Ir dar Kristus prisiėmė mūsų nuodėmes, už mus guldė gyvybę. Todėl jo pateptųjų brolių mažoji kaimenė ir kitos avys Jehovos akivaizdoje yra nuteisinti. Kai susieisime į Minėjimą, tegul širdis bus kupina dėkingumo Jehovai ir jo ištikimam Tarnui.

Apžvalga

• Kodėl sakoma, kad Jehova panorėjo savo Sūnų „sutriuškinti“?

• Kaip Jėzus buvo „sužalotas dėl mūsų nusižengimų“?

• Kaip Tarnas ‘nuteisino daugelį’?

• Kaip šių pranašysčių apie Tarną gvildenimas padėjo mums protu ir širdimi nusiteikti Minėjimui?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 26 puslapyje]

„Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku“

[Iliustracija 28 puslapyje]

„Jis [...] atidavė save mirčiai“

[Iliustracija 29 puslapyje]

„Kitos avys“ dalyvauja Minėjime kaip pagarbūs stebėtojai