Ko reikia, kad būtum pasirengęs krikštytis

„Kas gi kliudo man pasikrikštyti?“ (APAŠTALŲ DARBŲ 8:36).

1, 2. Kaip Pilypas pradėjo pokalbį su Etiopijos pareigūnu ir kas rodo, kad šiam rūpėjo dvasiniai dalykai?

JAU yra praėję metai ar net dveji nuo Jėzaus mirties. Keliu iš Jeruzalės į Gazą važiuoja vienas pareigūnas. Priešaky — varginanti apie pusantro tūkstančio kilometrų kelionė į pietus. Šis nuoširdus vyras buvo atvykęs iš Etiopijos pagarbinti Jehovos. Ilgoje kelionėje jis laiką leidžia ne tuščiai, o skaito Dievo Žodį. Tai liudija apie didelį jo tikėjimą. Etiopo uolumas nelieka nepastebėtas Jehovos. Jis per savo angelą pašaukia Jėzaus mokinį Pilypą paskelbti šiam pareigūnui gerąją naujieną (Apaštalų darbų 8:26-28).

² Pilypui nesunku pradėti pokalbį, nes girdi, ką etiopas balsiai, kaip įprasta tomis dienomis, skaito. Keleivio rankose Izaijo raštų ritinys. Pilypas sudomina vyrą paprastu klausimu: „Ar ir supranti, ką skaitąs?“ Jiedu įsikalba apie tai, kas rašoma Izaijo 53:7, 8. Galiausiai Pilypas „jam paskelbė gerąją naujieną apie Jėzų“ (Apaštalų darbų 8:29-35).

3, 4. a) Kodėl Pilypas neatidėliodamas pakrikštijo etiopą? b) Kokius klausimus aptarsime?

³ Etiopas iškart perpranta, koks yra Jėzaus vaidmuo įgyvendinant Dievo tikslą ir kodėl Kristaus mokiniui reikia krikštytis. Pamatęs vandenį, jis Pilypui taria: „Kas gi kliudo man pasikrikštyti?“ Aišku, šis atsitikimas ypatingas. Juk tas vyras buvo žydų prozelitas, garbino Jehovą. Kita proga pasikrikštyti galėjo pasitaikyti negreit. Svarbiausia, žmogus suprato, ko Dievas iš  jo reikalauja, ir buvo pasiryžęs besąlygiškai jam paklusti. Pilypas laimingas pritarė etiopo sprendimui, pakrikštijo jį ir šis „džiūgaudamas traukė savo keliais“. Parvykęs į tėvynę, jis tikriausiai su entuziazmu skelbė gerąją naujieną (Apaštalų darbų 8:36-39).

⁴ Nuspręsti pasiaukoti Dievui ir pasikrikštyti nedera paskubomis, rimtai neapgalvojus, bet atsitikimas su Etiopijos pareigūnu rodo buvus atvejų, kai žmogus žengdavo tokį žingsnį gan greit, sužinojęs Dievo Žodžio tiesą. * Tad aptarkime keletą klausimų. Kaip pasirengti krikštui? Ką čia lemia amžius? Kokia dvasinė pažanga jau turi būti akivaizdi? Svarbiausia, kodėl Jehova reikalauja savo tarnų krikštytis?

Svarbus pasižadėjimas

5, 6. a) Kaip senovėje Dievo tauta atsiliepė į jo meilę? b) Kokiais artimais santykiais su Jehova galime džiaugtis, kai pasikrikštijame?

⁵ Išvadavęs izraelitus iš Egipto, Jehova buvo pasirengęs mylėti juos ir saugoti, pripažinti savo ‘ypatinga nuosavybe’, „šventa tauta“. Tačiau to sulaukti jie galėjo tada, jeigu atsilieps į Dievo meilę. Izraelitai taip ir pasielgė — sutiko daryti ‘visa, ką tik Viešpats kalbėjo’, ir sudarė su juo sandorą (Išėjimo 19:4-9; Brb). Pirmajame amžiuje Jėzus įsakė savo sekėjams ruošti mokinius iš visų tautų ir tie, kurie priėmė jo mokymus, buvo krikštijami. Vadinasi, kad žmogus turėtų gerus santykius su Dievu, privalo parodyti tikėjimą Jėzumi Kristumi ir krikštytis (Mato 28:19, 20; Apaštalų darbų 2:38, 41).

⁶ Šie Biblijos pasakojimai byloja, kad Jehova laimina visus, kurie duoda rimtą pažadą jam tarnauti ir savo žodžio laikosi. Jeigu krikščionis nori pelnyti Dievo malonę, turi jam pasiaukoti ir pasikrikštyti. Mes pasiryžę gyventi jo mokomi ir vadovaujami (Psalmyno 48:15 [48:14, Brb]). Tuomet Jehova, vaizdžiai tariant, ima mus už rankos ir veda tuo keliu, kuriuo reikia eiti (Psalmyno 73:23; Izaijo 30:21; 41:10, 13).

7. Kodėl patys privalome apsispręsti pasiaukoti ir pasikrikštyti?

⁷ Pasiaukoti Jehovai ir pasikrikštyti turime skatinami meilės ir troškimo jam tarnauti. Nedera žengti šių žingsnių kam nors patarus, jog pats laikas tai daryti, nes jau gan ilgai studijavome Bibliją, arba todėl, kad ruošiasi krikštytis draugai. Aišku, tėvai ir kiti brandūs krikščionys gali paskatinti galvoti apie pasiaukojimą ir krikštą. Juk apaštalas Petras per Sekmines irgi ragino savo klausytojus pasikrikštyti (Apaštalų darbų 2:38). Tačiau pasiaukojimas — sprendimas, kurio niekas kitas už mus nepadarys. Tad pasiryžti vykdyti Dievo valią turime patys (Psalmyno 40:9 [40:8, Brb]).

Kas būtina ruošiantis krikštui

8, 9. a) Kodėl kūdikių krikštas nesiderina su Biblijos mokymais? b) Kokią dvasinę pažangą turi būti padaręs norintis krikštytis jaunuolis?

⁸ Ar vaikai geba patys deramai apsispręsti pasiaukoti Dievui? Šventajame Rašte nenurodyti amžiaus apribojimai norinčiam krikštytis. Tačiau aišku, kad įtikėti, apsispręsti ir pasiaukoti Dievui negali kūdikiai (Apaštalų darbų 8:12). Knygoje General History of the Christian Religion and Church istorikas Augustas Neanderis rašo,  kad pirmojo amžiaus krikščionys „iš pradžių krikštijo tik suaugusius, nes visiems buvo aišku, kad krikštas glaudžiai susijęs su tikėjimu“.

⁹ Vieni jaunuoliai anksti išsiugdo dvasingumą, kitiems reikia ilgesnio laiko. Vis dėlto iš norinčio krikštytis jaunuolio reikalaujama to paties kaip iš suaugusiojo: jis jau turi būti užmezgęs santykius su Jehova, gerai žinoti pagrindinius Biblijos mokymus, aiškiai suprasti, ką reiškia pasiaukoti.

10. Kokie žingsniai veda į pasiaukojimą ir krikštą?

¹⁰ Jėzus savo sekėjams liepė mokyti pradėjusius eiti tiesos keliu žmones visko, ką yra įsakęs (Mato 28:20). Todėl pirmiausia jie turi įgyti aiškų tiesos pažinimą, kad gebėtų išsiugdyti tikėjimą Jehova ir jo Žodžiu (Romiečiams 10:17; 1 Timotiejui 2:4, NW; Hebrajams 11:6). Ilgainiui Šventojo Rašto tiesa sujaudina širdį ir paskatina atgailauti, taip pat atsižadėti ankstesnės gyvensenos (Apaštalų darbų 3:19). Paskui ateina metas, kai žmogus jau trokšte trokšta pasiaukoti Jehovai ir pasikrikštyti, kaip Jėzus ir įsakė.

11. Kodėl svarbu prieš krikštą reguliariai dalyvauti lauko tarnyboje?

¹¹ Prieš krikštą būtina žengti dar vieną svarbų žingsnį — skelbti gerąją Karalystės naujieną. Šiomis paskutinėmis dienomis tai pagrindinis darbas, kurį Jehova yra paskyręs savo tarnams (Mato 24:14). Kalbėdami kitiems apie savo įsitikinimus, nekrikštyti skelbėjai patiria džiaugsmą. Be to, jie pasirengia ateityje, po krikšto, reguliariai dalyvauti lauko tarnyboje ir uoliai garsinti žinią (Romiečiams 10:9, 10, 14, 15).

Ar kas nors kliudo tau krikštytis?

12. Kodėl kai kas nesiryžta krikštytis?

¹² Kai kas galbūt nesikrikštija todėl, kad nenusiteikęs prisiimti būtinų įsipareigojimų. Pavyzdžiui, žino, jog norėdamas laikytis Jehovos normų turės gerokai pakeisti gyvenseną. O gal nuogąstauja, ar gebės po krikšto elgtis, kaip reikalauja Dievas. Kiti net mano ateityje galį nusižengti ir būti atskirti nuo bendruomenės.

13. Kodėl Jėzaus dienomis kai kurie netapo jo sekėjais?

¹³ Jėzaus dienomis kai kurie netapo jo mokiniais todėl, kad asmeniniai reikalai ar šeimos ryšiai jiems buvo svarbesni. Štai vienas Rašto aiškintojas pareiškė visur eisiąs paskui Jėzų. Bet Kristus pasakė, jog dažnai neturi vietos, kur apsistoti nakčiai. Kai Jėzus pakvietė būti sekėju kitą savo klausytoją, šis paaiškino pirmiau privaląs palaidoti tėvą. Tas vyras tikriausiai norėjo pasilikti namuose iki tėvo mirties, o ne būti drauge su Jėzumi, ir tėvo laidotuvėmis pasirūpinti tik šiam užmerkus akis. Trečiasis tarė, kad prieš sekdamas Jėzų turi atsisveikinti su namiškiais. Toks atidėliojimas, pasak Kristaus, yra ‘žvalgymasis  atgal’. Akivaizdu, kad tie, kurie nenusiteikę imtis krikščioniškų pareigų, visada ras priežastį pasiteisinti (Luko 9:57-62).

14. a) Kaip reagavo Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas, kai Jėzus jiems pasiūlė tapti žmonių žvejais? b) Kodėl nereikia bijoti užsidėti Jėzaus jungą?

¹⁴ Visiškai kitokie buvo Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas. Biblijoje rašoma, kad Jėzui pakvietus juos paskui save ir pasiūlius tapti žmonių žvejais visi „tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo“ (Mato 4:19-22). Šie izraelitai iškart apsisprendė ir patys įsitikino, kokie teisingi Jėzaus vėliau pasakyti žodžiai: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mato 11:29, 30). Nors krikštydamiesi užsidedame atsakomybės naštą, Jėzus patikina, kad ji švelni, pakeliama ir teikia didelę atgaivą.

15. Kaip Mozės ir Jeremijo pavyzdžiai rodo, jog galime nedvejoti gausią Dievo paramą?

¹⁵ Nenuostabu, jog kai kas jaučiasi nepajėgus imtis krikščioniškų įsipareigojimų. Štai Mozė ir Jeremijas iš pradžių irgi nuogąstavo negalėsią įvykdyti Jehovos užduočių (Išėjimo 3:11; Jeremijo 1:6). Kaip Dievas juos nuramino? „Aš būsiu su tavimi!“ — pasakė Mozei. „Tave apsaugosiu“, — pažadėjo Jeremijui (Išėjimo 3:12; Jeremijo 1:8). Tad ir mes turime kliautis Dievo parama. Mylėdami Jehovą ir juo pasitikėdami, pernelyg nedvejojame, ar gebėsime gyventi taip, kaip pasižadėjome. „Nebėra meilėje baimės, — rašė apaštalas Jonas, — bet tobula meilė išveja baimę“ (1 Jono 4:18). Juk ir mažylis nesijaučia tvirtas žengti vienas, bet laikydamasis tėvo rankos įgyja drąsos. Tad jeigu ir mes visa širdimi pasikliaujame Jehova, jis ‘ištiesins mūsų kelius’ (Patarlių 3:5, 6).

Kilni ceremonija

16. Kodėl per krikštą žmogus turi būti panardintas į vandenį?

¹⁶ Paprastai prieš krikštą sakoma Šventuoju Raštu pagrįsta kalba, kurioje paaiškinama, koks svarbus šis žingsnis krikščionio gyvenime. Pabaigoje kalbėtojas pakviečia pasirengusius krikštytis viešai išpažinti savo tikėjimą — atsakyti į du klausimus (Romiečiams 10:10; žiūrėk rėmelį 22 puslapyje). Paskui žmogus  panardinamas į vandenį — kaip kitados Jėzus. Biblijoje rašoma, kad po krikšto Jėzus „išbrido iš vandens“ (Mato 3:16; Morkaus 1:10). Vadinasi, Jonas Krikštytojas jį buvo panardinęs. * Visiškas panardinimas simbolizuoja įspūdingą permainą: mes tarsi mirštame ir prisikeliame — nebegyvensime kaip anksčiau, bet atsidėsime Jehovos tarnybai.

17. Kaip parodyti, kad krikštas yra kilni ceremonija, gali tiek jam pasirengę, tiek visi kiti?

¹⁷ Krikštas — rimta ir džiugi ceremonija. Biblijoje rašoma, kad Jėzus, Jonui jį pakrikštijus Jordane, meldėsi (Luko 3:21, 22). Sekdami Jėzumi, tie, kurie krikštijasi, turi atrodyti ir laikytis kilniai. Jeigu Biblija skatina mus kasdien rengtis taip, kad neperžengtume padorumo ribų, juolab reikia paisyti šio patarimo krikšto dieną (1 Timotiejui 2:9). Visi kiti susirinkusieji irgi turi laikytis pagarbiai: atidžiai klausyti krikšto kalbos ir tvarkingai stebėti panardinimą į vandenį (1 Korintiečiams 14:40).

Ką gera suteikia krikštas

18, 19. Ką gera suteikia krikštas?

¹⁸ Pasiaukoję Dievui ir pasikrikštiję, įsiliejame į nuostabią šeimą. Pirmiausia Jehova tampa mūsų Tėvu ir Draugu. Prieš krikštą buvome toli nuo Dievo, o dabar esame su juo sutaikyti (2 Korintiečiams 5:19; Kolosiečiams 1:20). Jehova artinasi prie mūsų, jeigu mes artinamės prie jo tikėdami Kristaus auka (Jokūbo 4:8). Pranašas Malachijas sako, kad Jehova stebi tuos, kurie vadinasi jo vardu, klausosi jų ir užrašo jų vardus atminimo knygoje. „Jie bus mano [...], — sako Dievas. — Pasigailėsiu jų, kaip pasigaili tėvai vaikų, kurie jiems tarnauja“ (Malachijo 3:16-18).

¹⁹ Pasikrikštiję tampame pasaulinės brolijos nariais. Jėzus, apaštalo Petro paklaustas, ką už savo pasiaukojimą pelnys Jo mokiniai, pažadėjo: „Kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“ (Mato 19:29). Po daugelio metų Petras pats rašė apie viso pasaulio broliją. Kaip anuomet apaštalą, taip dabar mus ši brolija remia ir džiugina savo meile (1 Petro 2:17; 5:9).

20. Kokios puikios ateities gali laukti pasikrikštijęs žmogus?

²⁰ Be kita ko, Jėzus pabrėžė, kad tie, kurie juo seka, „paveldės amžinąjį gyvenimą“. Per pasiaukojimą ir krikštą išties įgyjame viltį ‘pasiekti tikrąjį gyvenimą’ — džiaugtis amžinybe naujajame Dievo pasaulyje (1 Timotiejui 6:19). Argi tai nėra puikiausia ateitis, kurios galime laukti drauge su artimaisiais? Ši brangi viltis skatina mus ‘vaikščioti Jehovos, savo Dievo, vardu visados ir per amžius’ (Michėjo 4:5, NW).

[Išnašos]

Ar gali paaiškinti?

• Kaip ir kodėl turime atsiliepti į Jehovos meilę?

• Kokia dvasinė pažanga turi būti akivaizdi prieš krikštą?

• Kodėl turime neleisti, kad krikštytis sutrukdytų nuogąstavimai, jog nepavyks laikytis tiesos kelio, arba nenoras prisiimti įsipareigojimų?

• Ką itin gera suteikia krikštas Jėzaus Kristaus mokiniams?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 26 puslapyje]

„Kas gi kliudo man pasikrikštyti?“

[Iliustracijos 29 puslapyje]

Krikštas — rimta ir džiugi ceremonija