Esame išvaduoti „brangiuoju krauju“
„Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“
Esame išvaduoti „brangiuoju krauju“
DIDŽIAUSIĄ meilę Jehova parodė atsiųsdamas į žemę viengimį Sūnų, kad šis paaukotų savąją tobulo žmogaus gyvybę kaip išpirką. Esame nuodėmingi, ir labai reikia, kad mus kas išvaduotų iš tokios būklės. Netobulas žmogus pats „negali savęs atpirkti ar mokėti Dievui savo išpirkos [...], kad sulaikytų jį nuo kapo ir leistų jam amžinai gyventi“ (Psalmyno 49:7-10 [49:6-9, Brb]). Mūsų laimei, Dievas „atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16).
Iš ko Jėzaus išperkamoji auka mus išvaduoja? Kaip mums padeda atgauti laisvę ta didžiausia Jehovos dovana, liudijanti apie jo meilę žmonėms? Aptarsime keturis punktus.
Kaip išperkamoji auka mus išlaisvina
Pirmiausia Jėzaus auka gali išvaduoti mus iš paveldėtos nuodėmės. Visi gimstame nuodėmingi. Taip, dar nespėję nusižengti Jehovos įstatymui, jau esame paženklinti nuodėme. Kodėl? Romiečiams 5:12 sakoma: „Per vieną žmogų [Adomą] nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis.“ Esame kilę iš Adomo, kuris nusidėjo. Taigi jis perdavė mums netobulumą. Tačiau iš paveldėtos nuodėmės gniaužtų galime išsilaisvinti, nes už mus yra sumokėta išpirka (Romiečiams 5:16). Jėzus ‘už kiekvieną paragavo mirties’ — vietoje Adomo palikuonių pats prisiėmė sumokėti nuodėmės kainą (Hebrajams 2:9; 2 Korintiečiams 5:21; 1 Petro 2:24).
Antra, išpirka gali išvaduoti mus iš mirties, kurią nuodėmė užtraukia. „Atpildas už nuodėmę — mirtis“ (Romiečiams 6:23). O Dievo Sūnus pasiaukojama mirtimi atvėrė savo sekėjams kelią į amžinąjį gyvenimą. Iš tikrųjų, „kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti — gyvenimo nematys“ (Jono 3:36).
Įsidėmėkime, kad mirties pasmerkimo išvengti galime tik jeigu tikime Dievo Sūnų. Tikėjimas skatina pasikeisti ir viską daryti, kaip Dievui patinka. Turime atsisakyti, kas bloga, ir imtis darbų, kurie Dievą džiugina. Apaštalas Petras sakė, jog privalome ‘atgailauti ir atsiversti, kad būtų išdildytos mūsų nuodėmės’ (Apaštalų darbų 3:19).
Trečia, Jėzaus auka apvalo mūsų sąžinę, taigi išgelbsti nuo vidinės graužaties. Visi, kurie pasiaukoja Jehovai ir pasikrikštija, kaip dera jo Sūnaus mokiniams, jaučiasi, lyg kokią sunkią naštą nuo pečių nusimetę (Mato 11:28-30). Nors ir netobuli, tarnaujame Dievui tyra sąžine, o tai be galo didelis džiaugsmas (1 Timotiejui 3:9; 1 Petro 3:21). Kada išpažįstame nuodėmes ir nebedarome blogų darbų, susilaukiame gailestingumo ir mūsų sąžinė yra švari (Patarlių 28:13).
Turime Užtarėją, puoselėjame nuostabią viltį
Galiausiai, tikėdami išpirka išsivaduojame iš baimės — nebenuogąstaujame, kad Dievas mus pasmerks. Apaštalas Jonas rašė: „Jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų“ (1 Jono 2:1). Apie Jėzų, kaip Užtarėją, apaštalas Paulius aiškino: „Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Hebrajams 7:25). Kol esame nuodėmingi, gerą vardą Dievo akyse įgyti galime tiktai pasinaudoję Vyriausiojo Kunigo, Jėzaus Kristaus, patarnavimais. O ką Jėzus, kaip Vyriausiasis Kunigas, yra dėl mūsų padaręs?
33 m. e. m. prisikėlęs iš numirusių Jėzus po keturiasdešimt dienų pakilo į dangų ir prisistatė Dievui, kad būtų pripažinta išpirka, kurią sumokėjo savo „brangiuoju krauju“. Todėl Jėzus gali išvaduoti dievobaimingus žmones iš nuodėmės bei mirties, ir šito jau nereikės ilgai laukti * (1 Petro 1:18, 19). Argi jis nenusipelno mūsų meilės ir atsidavimo?
Aišku, meilės bei atsidavimo ypač vertas Jehova Dievas. Jis meilingai pasirūpino mus atpirkti (1 Korintiečiams 1:30). Jam esame dėkingi ne vien už gyvybę, bet ir už amžinojo gyvenimo viltį. Viską apsvarsčius, nėra abejonių, kad „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbų 5:29).
[Išnaša]
^ pstr. 12 Žiūrėk 2006 metų Jehovos liudytojų kalendorių, kovo—balandžio puslapius.
[Rėmelis/iliustracijos 9 puslapyje]
AR ŽINOJAI?
• Jėzus į dangų pakilo nuo Alyvų kalno (Apaštalų darbų 1:9, 12).
• Tiktai ištikimi Jėzaus apaštalai matė jį pakylant į dangų (Apaštalų darbų 1:2, 11-13).