Ar tavo tikėjimas skatina veikti?

ŠIMTININKAS nė kiek neabejojo, kad Jėzus gali išgydyti paralyžiuotą jo tarną. Bet į namus Jėzaus nepakvietė. Galbūt jautėsi nevertas priimti arba tiesiog neišdrįso, nes pats buvo kitatautis. Todėl pas Jėzų pasiuntė kelis žydų kilminguosius ir prašė jam pasakyti: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.“ Jėzus, matydamas, jog šimtininkas įsitikinęs jį turint galią pagydyti net per nuotolį, tarė susirinkusiai miniai: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!“ (Mato 8:5-10; Luko 7:1-10)

Šis pavyzdys gali padėti mums sutelkti dėmesį į tai, kas tikėjime svarbiausia. Tikrasis tikėjimas visada susijęs su darbais. Jėzaus mokinys Jokūbas savo laiške rašė: „Tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs.“ (Jokūbo 2:17) Dar geriau tai suprasime aptarę konkretų pavyzdį, rodantį, kas gali atsitikti, jei tikėjimas neveiklus.

1513 m. p. m. e. Izraelio tauta per Įstatymo sandorą susisaistė su Jehova Dievu. Sandoros tarpininkas Mozė Izraelio sūnums persakė Dievo žodžius: „Jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano Sandoros, jūs būsite... šventa tauta.“  (Išėjimo 19:3-6) Vadinasi, ar Izraelis bus šventas, priklausė nuo jo klusnumo.

Praėjus keletui šimtmečių žydai pradėjo daugiau dėmesio skirti Įstatymo tyrinėjimui, o ne jo principų taikymui. Knygoje The Life and Times of Jesus the Messiah Alfredas Endershaimas rašė: „[Rabinai] — ‘pasaulio išminčiai’ — buvo seniai nusprendę, jog tyrinėjimas svarbesnis už darbus.“

Tiesa, senovės izraelitams buvo liepta kruopščiai analizuoti, kokie yra Dievo reikalavimai. Pats Jehova kalbėjo: „Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.“ (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7) Bet ar Dievas siekė, kad būtų svarbiau Įstatymą studijuoti, o ne pagal jį gyventi? Pažiūrėkime.

Moksliniai tyrinėjimai

Pagal žydų tradiciją buvo tikima, jog kasdien po trejetą valandų Įstatymą tyrinėja pats Dievas, todėl izraelitams atrodė, kad ir jiems tai daryti labai svarbu. Taigi suprantama, kodėl kai kurie žydai galbūt samprotavo: „Jei Įstatymą nuolat studijuoja Dievas, argi jo žemiškieji kūriniai neturėtų tam atsidėti visiškai?“

Pirmajame amžiuje rabinai taip puolė į kraštutinumą smulkiai analizuoti bei savaip aiškinti Įstatymą, kad tai visiškai iškreipė jų mąstymą. „Rašto aiškintojai ir fariziejai... kalba, bet nedaro, — sakė Jėzus. — Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.“ (Mato  23:2-4) Tie religiniai vadai paprastiems žmonėms primetė begalę taisyklių bei nurodymų, o patys veidmainiškai ieškojo būdų, kaip įstatymus apeiti. Be to, pasinėrę į studijas, šie vyrai ‘pamiršo, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę’. (Mato 23:16-24)

Kaip nesuderinama, kad stengdamiesi nustatyti savas teisingumo normas Rašto aiškintojai ir fariziejai galiausiai patys ėmė laužyti Įstatymą, nors tvirtino jo besilaikantys! Šimtmečius trukusios diskusijos apie atskirus Įstatymo žodžius bei kitas detales jų nepriartino prie Dievo, o priešingai, nukreipė nuo tiesos. Panašiai, pasak apaštalo Pauliaus, tiesą iškraipo „tuščiažodžiavimas“ ir „tariamojo pažinimo prieštaringi teigimai“. (1 Timotiejui 6:20, 21) Begaliniai tyrinėjimai šitiems žmonėms tik pakenkė — jie neišsiugdė tikėjimo, skatinančio daryti, kas teisinga.

Aukštas intelektas, netikinti širdis

Žydų religiniai vadovai mąstė visai kitaip nei Dievas. Prieš pat izraelitams įeinant į Pažadėtąją žemę, Mozė jiems pasakė: „Dėkitės į širdį visus žodžius, kuriuos šiandien duodu kaip liudijimą prieš jus. Liepkite savo vaikams ištikimai laikytis visų šio Įstatymo žodžių.“ (Pakartoto Įstatymo 32:46) Akivaizdu, jog Dievo tauta turėjo ne tik uoliai tyrinėti Įstatymą, bet ir jį vykdyti.

Tačiau izraelitai buvo neištikimi Jehovai. Užuot darę teisumo darbus, Izraelio sūnūs ‘netikėjo Dievu ir nenorėjo jo klausyti’. (Pakartoto Įstatymo 9:23, Brb; Teisėjų 2:15, 16; 2 Metraščių 24:18, 19; Jeremijo 25:4-7) Galų gale žydai padarė patį nedoriausią darbą — atmetė Jėzų Mesiją. (Jono 19:14-16) Todėl Jehova Dievas atstūmė Izraelį ir sutelkė dėmesį į pagonis. (Apaštalų darbų 13:46)

Mes, aišku, irgi turime būti atsargūs, kad nepatektume į tas pačias pinkles, tai yra nepradėtume manyti galį garbinti Dievą savo intelektu, be tikinčios širdies. Kitaip tariant, Biblijos studijavimo tikslas — ne vien kaupti žinias. Tikslus pažinimas turi pasiekti širdį ir daryti teigiamą įtaką mūsų gyvensenai. Kokia būtų nauda mokytis daržininkystės, bet niekuomet nepasėti nė vienos sėklos? Aišku, taip įgytume žinių apie daržovių auginimą, bet niekada nenuimtume jokio derliaus! Panašiai žmonės, kurie studijuodami Bibliją susipažįsta su Dievo reikalavimais, turi leisti, kad tiesos sėklos kristų į širdį, sudygtų ir skatintų veikti. (Mato 13:3-9, 19-23)

„Būkite žodžio vykdytojai“

Apaštalas Paulius sakė: „Tikėjimas — iš klausymo.“ (Romiečiams 10:17) Natūrali veiksmų seka — nuo Dievo Žodžio klausymo iki tikėjimo Jo Sūnų, Jėzų Kristų, — veda mus į amžinąjį gyvenimą. Tačiau nepakanka vien teigti, jog tikime Dievą ir Kristų.

Jėzus ragino savo sekėjus turėti tikėjimą, kuris skatintų imtis darbų: „Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.“ (Jono 15:8) Vėliau Jėzaus brolis Jokūbas rašė: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai.“ (Jokūbo 1:22) Tačiau kaip žinoti, ką daryti? Ko reikia, kad  patiktume Dievui, Jėzus nurodė žodžiu ir pavyzdžiu.

Būdamas žemėje jis nuoširdžiai stengėsi dėl Karalystės ir šlovino savo Tėvo vardą. (Jono 17:4-8) Kaip? Daugelis galbūt prisimena užrašytus pasakojimus, kaip Jėzus stebuklingai pagydydavo ligonius bei luošius. Bet Evangelija pagal Matą atskleidžia tai, kas svarbiausia: „Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją.“ Kaip matome, Jėzus neapsiribojo atsitiktiniais pokalbiais su keletu draugų, pažįstamų ar kaimynų. Jis išnaudojo bet kokias galimybes ir lankė žmones „po visą Galilėją“. (Mato 4:23, 24; 9:35)

Jėzus savo sekėjams nurodė taip pat dalyvauti mokinių ruošimo darbe ir paliko jiems tobulą pavyzdį. (1 Petro 2:21) Jis liepė: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ (Mato 28:19, 20)

Reikia pripažinti, jog eiti skelbti — tikras iššūkis. Pats Jėzus sakė: „Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų.“ (Luko 10:3) Susidūrę su priešiškumu, paprastai esame linkę trauktis, kad išvengtume sielvarto arba rūpesčių. Būtent taip atsitiko tą vakarą, kai Jėzų suėmė. Apaštalai iš baimės pabėgo. Vėliau Petras tris kartus išsigynė pažįstąs Jėzų. (Mato 26:56, 69-75)

Be to, galbūt nustebsi sužinojęs, jog net apaštalas Paulius sakė, kad jam reikėjo didelio ryžto skelbti gerąją naujieną. Tesalonikos krikščionių bendruomenei jis rašė: „Dievo padedami mes sukaupėme drąsą skelbti Dievo gerąją naujieną, nors kova buvo sunki.“ (1 Tesalonikiečiams 2:1, 2, NW)

Paulius bei kiti apaštalai pajėgė nugalėti baimę kalbėti kitiems apie Dievo Karalystę, taigi ir tu gali ją įveikti. Kaip? Svarbiausia — pasitikėti Jehova. Jeigu visiškai juo pasitikėsime, tai skatins mus veikti ir tada pajėgsime vykdyti jo valią. (Apaštalų darbų 4:17-20; 5:18, 27-29)

Už veiklumą atlyginama

Jehova puikiai supranta, kokių mums reikia pastangų jam tarnauti. Pavyzdžiui, žino, kada nesveikuojame arba esame pavargę, regi, kada nepasitikime savimi. Jehova visada suvokia, kaip jaučiamės, kai slegia nepritekliai, pasilpsta sveikata ar užgriūva emocinės bėdos. (2 Metraščių 16:9; 1 Petro 3:12)

Kaip jį džiugina, kada nepaisant mūsų netobulybės ir patiriamų sunkumų tikėjimas skatina mus veikti! Švelnumas, kurį Dievas jaučia savo ištikimiems tarnams, nėra neveiksmingas — jis išreikštas pažadu. Jehovos įkvėptas apaštalas Paulius rašė: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems.“ (Hebrajams 6:10)

Todėl gali pasitikėti tuo, kad, pasak Biblijos, Jehova yra „ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas“ bei tas, kuris „jo ieškantiems atsilygina“. (Pakartoto Įstatymo 32:4; Hebrajams 11:6) Štai viena moteris iš Kalifornijos (JAV) prisimena: „Kol dar neturėjo vaikų, tėtis dešimt metų buvo visalaikis tarnas. Mėgau klausytis  pasakojimų apie tai, kaip Jehova jį palaikė. Ne kartą, kai už paskutinius pinigus nusipirkdavo benzino, kad galėtų vykti į tarnybą, sugrįžęs namo, prie durų visai netikėtai rasdavo padėta maisto.“

„Gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas“ rūpinasi ne tik materialine, bet ir emocine bei dvasine pagalba. (2 Korintiečiams 1:3) „Pasitikėjimas Jehova teikia pasitenkinimą, — sako viena liudytoja, per daugelį metų ištvėrusi nemažai išbandymų. — Tai proga pasikliauti Dievu ir matyti, kaip jis tau padeda.“ Taip galima nuolankiai artintis prie ‘maldų klausytojo’, įsitikinusiam, kad jis atkreips dėmesį į tavo rūpesčius. (Psalmyno 65:3 [65:2, Brb])

Tie, kas darbuojasi dvasinėje pjūtyje, gauna didelį atlygį. (Mato 9:37, 38) Viešoji tarnyba daug kam pagerino sveikatą, galbūt ir tau. Bet dar svarbiau, kad liudydami kitiems stipriname savo santykius su Dievu. (Jokūbo 2:23)

Ir toliau daryk gera

Dievo tarnui būtų neteisinga manyti, jog nuvilia Jehovą, jeigu negalia ar senyvas amžius kliudo tarnauti tiek, kiek norėtųsi. Tą patį galima pasakyti ir apie tuos, kurių tarnybą riboja silpna sveikata, šeimos pareigos ar kitos aplinkybės.

Prisimink: kai apaštalui Pauliui trukdė kažkokia negalia ar fizinis trūkumas, jis ‘tris kartus maldavo Viešpatį, kad atitolintų tai’ nuo jo. Užuot išgydęs Paulių, kad šis galėtų daugiau nuveikti tarnyboje, Jehova pasakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume.“ (2 Korintiečiams 12:7-10) Todėl būk tikras: jei nepaisydamas sunkumų, kurie galbūt tęsiasi jau ilgą laiką, kiek pajėgdamas remi savo dangiškojo Tėvo interesus, jis vertina tavo triūsą. (Hebrajams 13:15, 16)

Mylintis Kūrėjas nereikalauja iš mūsų daugiau nei galime. Jis tik prašo, kad turėtume tikėjimą, kuris skatina veikti.

[Iliustracija 26 puslapyje]

Ar pakako vien tyrinėti Įstatymą?

[Iliustracijos 29 puslapyje]

Tikėjimą turi lydėti darbai