Vadovaukis gyvojo Dievo nurodymais

„Kad... atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, kuris sutvėrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra.“ (APAŠTALŲ DARBŲ 14:15)

1, 2. Kodėl Jehovą dera vadinti „gyvuoju Dievu“?

KARTU su Barnabu išgydęs vieną vyrą Listroje, apaštalas Paulius patikino tai mačiusius: „Mes tokie patys mirtingi žmonės, kaip ir jūs. Tik mes jums skelbiame gerąją naujieną, kad nuo šių tuštybių atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, kuris sutvėrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra.“ (Apaštalų darbų 14:15)

² Tikra tiesa: Jehova yra „gyvasis Dievas“, ne koks bedvasis stabas! (Jeremijo 10:10; 1 Tesalonikiečiams 1:9, 10) Kartu jis — mūsų gyvybės Šaltinis. Jehova „pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita“. (Apaštalų darbų 17:25) Jis nori, kad džiaugtumės gyvenimu dabar ir ateityje. Paulius pridūrė, jog Dievas „nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo“. (Apaštalų darbų 14:17)

3. Kodėl galime pasitikėti Dievo vadovavimu?

³ Žinodami, jog Dievas rūpinasi mūsų gyvybe, pasikliaujame jo vadovavimu. (Psalmyno 147:8; Mato 5:45) Kai kurie atsisako jam paklusti, jei randa Biblijoje nurodymą, kurio nesupranta ar kuris atrodo griežtas. Tačiau pasitikėti Jehovos vadovavimu — išmintinga. Pavyzdžiui, jei izraelitas ir nesuvokė, kodėl draudžiama liesti lavoną, klausyti to paliepimo buvo naudinga. Tai leido palaikyti artimus santykius su gyvuoju Dievu ir išvengti ligų. (Kunigų 5:2; 11:24)

4, 5. a) Kokių nurodymų dėl kraujo Jehova davė ikikrikščioniškais laikais? b) Iš kur žinome, kad nurodymai dėl kraujo taikomi ir krikščionims?

 ⁴ Panašiai ir su Dievo nurodymais dėl kraujo. Jehova Nojui pasakė, kad kraują draudžiama valgyti. Paskui Įstatyme atskleidė, jog kraują buvo galima naudoti tik aukai už nuodėmes. Taip Dievas dėjo pamatą svarbiausiai kraujo atnašai — išgelbėti gyvybes per Jėzaus išpirką. (Hebrajams 9:14) Tai rodė Dievo rūpinimąsi mūsų gyvybe bei gerove. Analizuodamas Pradžios 9:4 eilutę XIX amžiaus Biblijos tyrinėtojas Adamas Klarkas rašė: „Šio nurodymo [duoto Nojui] Rytų krikščionys vis dar tiksliai laikosi... Įstatymas draudė valgyti bet kokį kraują, nes atkreipė dėmesį į tą kraują, kuris turėjo būti išlietas už pasaulio nuodėmę; ir Evangelija draudė jį valgyti, nes visuomet turėjo būti laikomas simboliu to kraujo, kuris paaukotas nuodėmėms atleisti.“

⁵ Šis tyrinėtojas greičiausiai nurodė krikščionių evangeliją, arba gerąją naujieną, kurios svarbiausias asmuo — Jėzus. Tai žinia, kad Dievas siuntė savo Sūnų mirti už mus, pralieti kraują, kad galėtume gyventi amžinai. (Mato 20:28; Jono 3:16; Romiečiams 5:8, 9) Komentare taip pat minimas vėlesnis paliepimas Kristaus sekėjams susilaikyti nuo kraujo.

6. Kokie nurodymai dėl kraujo buvo duoti krikščionims ir kodėl?

⁶ Žinome, kad Dievas izraelitams davė šimtus nuostatų. Po Jėzaus mirties mokiniams laikytis jų nebereikėjo. (Romiečiams 7:4, 6; Kolosiečiams 2:13, 14, 17; Hebrajams 8:6, 13) Tačiau iškilo klausimas dėl vieno svarbaus nurodymo — apipjaustymo. Ar nežydai, norintys pasinaudoti Kristaus kraujo galia, turėjo būti apipjaustomi, kad parodytų, jog tebesilaiko Įstatymo? 49 m. e. m. šį klausimą svarstė krikščionių vadovaujančioji taryba. (Apaštalų darbų 15 skyrius) Dievo dvasios vadovaujami apaštalai ir vyresnieji nutarė, jog privalomas apipjaustymas baigėsi su Įstatymu. Tačiau kai kurie Dievo reikalavimai krikščionims liko galioti. Laiške susirinkimams vadovaujančioji taryba rašė: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų.“ (Apaštalų darbų 15:28, 29)

7. Kiek krikščionims svarbu ‘susilaikyti nuo kraujo’?

⁷ Vadovaujančiosios tarybos požiūriu, ‘susilaikyti nuo kraujo’ buvo tiek pat svarbu, kaip ir vengti lytinio amoralumo ar stabų garbinimo. Tai rodo šio draudimo rimtumą. Krikščionys, pasinėrę į stabmeldystę ar ištvirkavimą, jei neatgailaus, „nepaveldės Dievo karalystės“; jų „dalis... yra antroji mirtis“. (1 Korintiečiams 6:9, 10; Apreiškimo 21:8; 22:15) Įsidėmėk: nepaisant Dievo nurodymo dėl kraujo šventumo galima  užsitraukti amžiną mirtį, o rodant dėkingumą už Jėzaus išpirką laukia amžinasis gyvenimas.

8. Kas rodo, kad pirmieji krikščionys į draudimą vartoti kraują žiūrėjo labai rimtai?

⁸ Kaip pirmieji krikščionys suprato Dievo reikalavimus dėl kraujo ir kaip jų laikėsi? Prisiminkime Klarko komentarą: „Ir Evangelija draudė [kraują] valgyti, nes visuomet turėjo būti laikomas simboliu to kraujo, kuris paaukotas nuodėmėms atleisti.“ Istorija patvirtina, kad pirmieji krikščionys žiūrėjo į tai atsakingai. Tertulianas rašė: „Pagalvok apie tuos, kurie per pasirodymą arenoje godžiai puola gerti šviežią nužudyto nusikaltėlio kraują... kaip vaistą nuo epilepsijos.“ Pagonys gerdavo kraują, o krikščionys, Tertuliano žodžiais, „netgi nevartoja gyvulių kraujo maistui... Mėgindami krikščionis jūs siūlote jiems kraujo pilnų dešrų. Žinoma, jūs esate įsitikinę, kad [tai] jiems uždrausta“. Taigi net gresiant mirčiai krikščionys nepriimdavo kraujo. Šį Dievo nurodymą jie laikė labai svarbiu.

9. Ką reiškė susilaikyti nuo kraujo, be draudimo tiesiogiai jį valgyti?

⁹ Gal kai kas mano, jog vadovaujančioji taryba turėjo omenyje draudimą tiesiog gerti kraują arba valgyti mėsą, iš kurios neištekėjęs kraujas, ar kitokį maistą su krauju. Būtent tokį nurodymą Dievas davė Nojui. Apaštalų nutarime krikščionims irgi buvo liepiama ‘saugotis pasmaugtų gyvulių mėsos’, nes joje likdavo kraujo. (Pradžios 9:3, 4; Apaštalų darbų 21:25) Tačiau pirmieji krikščionys žinojo: tai dar ne viskas. Kartais kraujas buvo vartojamas gydymo tikslais. Tertulianas rašė, jog kitataučiai gerdavo šviežią kraują kaip vaistą nuo epilepsijos. Sveikatai pagerinti ar ligoms gydyti kraują galėjo vartoti ir kitais būdais. Taigi atsisakyti kraujo taip pat reiškė nevartoti jo gydymuisi. Kristaus sekėjai laikėsi to net rizikuodami gyvybe.

Kraujas kaip gydymo priemonė

10. Kaip kraujas naudojamas gydymo tikslais ir kokių klausimų iškyla?

¹⁰ Naudoti kraują medicinoje tapo įprasta. Iš pradžių perpildavo visos sudėties kraują: saugodavo paimtą iš donoro ir pildavo pacientui, pavyzdžiui, sužeistam kariui. Laikui bėgant tyrinėtojai išmoko skaidyti kraują į pagrindinius komponentus. Todėl gydytojai galėjo jį paskirstyti keletui pacientų, pavyzdžiui, plazmą pilti vienam ligoniui, o raudonuosius kūnelius — kitam. Vėliau paaiškėjo, kad iš tų komponentų, pavyzdžiui, plazmos, galima gauti įvairių frakcijų ir šitaip gydyti dar daugiau pacientų. Dabar įvairios frakcijos naudojamos vis plačiau. Ar krikščioniui jos priimtinos? Tarkim, jis griežtai atsisako kraujo, bet gydytojas siūlo vieną komponentą, pavyzdžiui, eritrocitų masę. Kartais rekomenduoja vieno kurio komponento smulkią frakciją. Kaip Dievo tarnas gali nuspręsti, žinodamas, kad kraujas šventas ir kad gyvybę visiškai gelbsti tik Kristaus kraujas?

11. Kokios medicinos žiniomis pagrįstos nuostatos dėl kraujo liudytojai seniai laikosi?

¹¹ Jehovos liudytojai aiškią nuostatą išsakė jau prieš keletą dešimtmečių. Pavyzdžiui, jie parašė straipsnį, kuris buvo išspausdintas Amerikos medikų asociacijos žurnale The Journal of the American Medical Association (1981, lapkričio 27; perspausdintas brošiūroje Kaip kraujas gali išgelbėti tavo gyvybę?, 27—29 puslapiai). * Tame straipsnyje buvo cituojamos Pradžios, Kunigų ir Apaštalų darbų knygos. Jame sakoma: „Nors šios eilutės parašytos ne medicinine kalba, Liudytojų nuomone,  jomis uždraudžiama perpilti kraują, raudonuosius kraujo kūnelius ir plazmą, taip pat baltuosius kraujo kūnelius ir trombocitus.“ Skubios pagalbos žinyne Emergency Care (2001), skyrelyje „Kraujo sudėtis“ aiškinama: „Kraują sudaro keletas komponentų: plazma, raudonieji ir baltieji kraujo kūneliai bei trombocitai.“ Taigi, remdamiesi šiais medicinos duomenimis, liudytojai atsisako visos sudėties kraujo ir visų keturių pagrindinių jo komponentų.

12. a) Kas buvo nurodyta dėl frakcijų, išskirtų iš pagrindinių kraujo komponentų? b) Kur rasti daugiau informacijos apie tai?

¹² Tame straipsnyje tęsiama: „Liudytojų religinis suvokimas nevisiškai draudžia vartoti [tokias frakcijas] kaip albuminas, imunoglobulinai ir hemofiliniai preparatai; kiekvienas Liudytojas turi asmeniškai apsispręsti, ar jis priims tokias medžiagas.“ Nuo 1981 metų naudojama vis daugiau kraujo frakcijų (smulkesnių dalių, išskirtų iš vieno kurio pagrindinio kraujo komponento). Vertingos informacijos šita tema pateikta 2000 metų birželio 15 dienos Sargybos bokšte, rubrikoje „Skaitytojų klausimai“. Daugybės naujų žurnalo skaitytojų labui perspausdinome jį šio numerio 29—31 puslapiuose. Jame nemažai detalių ir argumentų, bet esminės mintys tokios pat, kaip ir 1981 metų straipsnyje.

Sąžinės svarba

13, 14. a) Kas yra sąžinė ir kaip susijusi su apsisprendimu dėl kraujo? b) Kokių nurodymų dėl mėsos valgymo Dievas davė Izraeliui, tačiau kokių iškyla klausimų?

¹³ Apsisprendžiant šiais klausimais svarbu ir ką sako sąžinė. Kodėl? Krikščionys neabejoja, kad būtina laikytis Dievo reikalavimų, bet kai kuriais atvejais tenka rinktis patiems, pasitelkus sąžinę. Sąžinė yra įgimtas sugebėjimas pasverti faktus ir apsispręsti, dažniausiai moraliniais klausimais. (Romiečiams 2:14, 15) Tačiau ji ne visų vienoda. * Biblijoje sakoma, jog kai kurių ‘sąžinė silpna’, tad kitų — stipri. (1 Korintiečiams 8:12) Krikščionys nėra visi vienodai gerai perpratę Dievo valią, jo mintis ir išmokę taikyti šias žinias apsispręsdami. Panašiai, kaip ir žydai, turėję skirtingą požiūrį į mėsos valgymą.

¹⁴ Biblijoje aiškiai sakoma, jog klusnus  Dievui asmuo nevalgys mėsos su krauju. Šis draudimas toks svarbus, kad netgi kritišku momentu izraelitų kariai valgydami kraujingą mėsą sunkiai nusidėjo. (Pakartoto Įstatymo 12:15, 16; 1 Samuelio 14:31-35) Tačiau galėjo kilti klausimų. Ar papjovus avį kraują reikėjo išvarvinti tuoj pat? Ar dėl to izraelitas turėjo perrėžti gyvuliui gerklę? Ar avį buvo būtina pakabinti už užpakalinių kojų? Kiek ilgai laikyti? O kaip elgtis pjaunant stambią karvę? Netgi gerai nuleidus mėsoje galėjo likti kraujo. Ar tiko tokią mėsą valgyti? Kas pasakys?

15. Kokie buvo žydų požiūriai dėl mėsos valgymo ir ką nurodė Dievas?

¹⁵ Sakykim, panašių klausimų kilo uoliam žydui. Jam galėjo atrodyti, jog geriausia net nepirkti mėsos, kuri parduodama turguje. Kito manymu, gal derėjo atsisakyti tos, kurią bent įtardavo buvus paaukotą stabui. Dar kitų žydų nuomone, mėsa tinka valgyti tik atlikus tam tikrą kraujo išvalymo ritualą. * (Mato 23:23, 24) Ką manytum apie tokią nuomonių įvairovę? Jeigu Dievas konkrečių nurodymų nedavė, gal žydų rabinų taryba turėjo svarstyti kiekvieną menkiausią smulkmeną? Judaizme taip ir daroma, tačiau mes laimingi, kad Jehova neliepė tikriesiems garbintojams taip smulkmeniškai aiškintis nuostatas dėl kraujo. Jis anuomet liepė pjauti švarius gyvulius ir nuleisti jų kraują. Daugiau nieko nedetalizavo. (Jono 8:32)

16. Kodėl krikščionių požiūris priimti ar nepriimti kurio nors kraujo komponento frakciją skiriasi?

¹⁶ Kaip minėta 11 ir 12 pastraipose, Jehovos liudytojai nesutinka, kad jiems būtų perpilamas visos sudėties kraujas ar kuris nors iš keturių pagrindinių komponentų — plazma, raudonieji ir baltieji kraujo kūneliai bei trombocitai. O kaip su frakcijomis, išskirtomis iš pagrindinių komponentų, pavyzdžiui, serumais, turinčiais antikūnų ligai įveikti ar gyvatės nuodams neutralizuoti? (30 puslapis, 4 pastraipa) Kai kurių manymu, tokios smulkios frakcijos jau nebėra kraujas ir draudimas ‘susilaikyti nuo kraujo’ joms netaikytinas. (Apaštalų darbų 15:29; 21:25; 31 puslapis, 1 pastraipa) Tai asmeniškas apsisprendimas. Kitiems sąžinė neleidžia priimti nieko, kas pagaminta iš kraujo (gyvulių ar žmonių), netgi smulkiausių frakcijų iš vieno kurio pagrindinio komponento. * Dar  kiti leidžiasi gydomi plazmos baltymų injekcijomis nuo ligų ar gyvatės įkandimo, tačiau atsisako kitų smulkių frakcijų. Be to, kai kurios medžiagos, gautos iš keturių pagrindinių kraujo komponentų, veikia labai panašiai kaip pats komponentas ir atlieka itin svarbią gyvybinę funkciją, tad daugumai krikščionių nebus priimtinos.

17. a) Kaip mums gali padėti sąžinė apsisprendžiant dėl kraujo frakcijų? b) Kodėl šiuos klausimus reikia spręsti labai atsakingai?

¹⁷ Jei tenka spręsti tokius klausimus, naudinga apsvarstyti Biblijos mintis apie sąžinę. Pirmiausia svarbu žinoti, ką Dievo Žodis sako, ir pagal tai formuoti sąžinę. Tada įstengsi vadovautis Dievo nurodymais ir apsispręsti pats, užuot prašęs kitų nuspręsti už tave. (Psalmyno 25:4, 5) Dėl kraujo frakcijų kai kurie gali manyti: „Jeigu tai sąžinės reikalas, galiu nesukti galvos.“ Šitaip samprotauti klaidinga. Tai nėra menkareikšmis dalykas. Nuo mūsų sprendimo gali labai daug priklausyti. Viena, jis gali turėti įtakos tiems, kurių sąžinė reaguoja kitaip nei mūsų. Tai matome iš Pauliaus patarimo dėl mėsos, kuri galbūt buvo paaukota stabui, o paskui parduota turguje. Krikščioniui reikėjo būti atsargiam, kad ‘nesužeistų kitų silpnos sąžinės’. Pastūmėdamas suklupti kitą, jis nusikalstų Kristui ir ‘pražudytų silpną brolį, už kurį mirė Kristus’ (Brb). Taigi nors sprendimas dėl kraujo frakcijų yra asmeniškas dalykas, jis turi būti labai atsakingas ir apgalvotas. (1 Korintiečiams 8:8, 11-13; 10:25-31)

18. Kaip krikščionis gali saugotis užkietinti sąžinę dėl sprendimų kraujo klausimais?

¹⁸ Apsisprendimas dėl kraujo svarbus ir kitu aspektu: kaip jis paveiks tave patį? Jei dėl mažos kraujo frakcijos vartojimo sąžinė būtų nerami, neturėtum šito ignoruoti. Nedera slopinti sąžinės balso vien dėl to, kad kiti sako: „Nėra ko jaudintis. Daugelis tai priima.“ Prisimink: milijonai žmonių šiandien neklauso sąžinės, tad ji užkietėja ir leidžia meluoti ar kitaip nuodėmiauti be jokios graužaties. Krikščionys, be abejo, turi saugotis tokios nuostatos. (2 Samuelio 24:10; 1 Timotiejui 4:1, 2)

19. Ką svarbiausia reikia turėti omenyje, sprendžiant klausimus dėl kraujo?

¹⁹ Atsakyme skaitytojams, perspausdintame 29—31 puslapiuose, prieš pabaigą sakoma: „Ar tai, jog skiriasi krikščionių nuomonės ir sprendimai, reiškia, kad reikalas nesvarbus? Anaiptol.“ Jis be galo reikšmingas, nes nuo to priklauso tavo santykiai su „gyvuoju Dievu“. Tik šie santykiai laiduos amžinąjį gyvenimą, pagrįstą Jėzaus pralieto kraujo gelbstinčia galia. Ugdykis didžią pagarbą kraujui, nes per jį Dievas gelbsti gyvybes. Teisingi Pauliaus žodžiai: „Jūs buvote... be vilties ir be Dievo pasaulyje. Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo.“ (Efeziečiams 2:12, 13, kursyvas mūsų)

[Išnašos]

Ar prisimeni?

• Kokių nurodymų dėl kraujo Dievas davė Nojui, izraelitams, krikščionims?

• Kas Jehovos liudytojams visiškai nepriimtina?

• Kokia prasme apsisprendimas dėl kraujo frakcijų, gautų iš pagrindinių komponentų, yra sąžinės reikalas, tačiau ko tai nereiškia?

• Kodėl apsispręsdami santykius su Dievu turime laikyti svarbiausiais?

[Studijų klausimai]

[Lentelė 22 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

NUOSTATA DĖL KRAUJO

VISOS SUDĖTIES KRAUJAS

NEPRIIMTINA

Raudonieji kūneliai

Baltieji kūneliai

Trombocitai

Plazma

KRIKŠČIONIES VALIA NUSPRĘSTI

Raudonųjų kūnelių frakcijos

Baltųjų kūnelių frakcijos

Trombocitų frakcijos

Plazmos frakcijos

[Iliustracija 20 puslapyje]

Vadovaujančioji taryba nusprendė, kad krikščionims dera ‘susilaikyti nuo kraujo’

[Iliustracija 23 puslapyje]

Turėdamas apsispręsti dėl kraujo frakcijos, neignoruok sąžinės balso