Tikėdamas Barakas sutriuškino galingą armiją

ĮSIVAIZDUOK susidūręs akis į akį su didžiule priešo armija. Tie kariai apsirūpinę naujausia ginkluote ir nekantrauja panaudoti ją. Tu ir tavo kovotojai prieš juos atrodote visiški bejėgiai.

Izraelio teisėjų laikais tai patyrė Barakas, Debora ir 10000 izraelitų. Juos puolė kanaaniečiai, vedami kariuomenės vado Siseros. Be kitų ginklų, priešas turėjo vežimų su aštriais geležiniais pjautuvais, pritvirtintais ant ratų. Kovos vieta — Taboro kalnas ir Kišono upės slėnis. Ten dėjęsi įvykiai parodo pavyzdingą Barako tikėjimą. Apsvarstykime, kaip viskas buvo.

Izraelis šaukiasi Jehovos

Teisėjų knygoje pasakojama apie nuolatinį Izraelio atsimetimą nuo tyro garbinimo bei pražūtingas to pasekmes. Tautai nuoširdžiai maldaujant pasigailėti, Dievas kaskart paskirdavo gelbėtoją, išvaduodavo, o paskui jie vėl maištaudavo. Ir tąsyk, „Ehudui [teisėjui, išgelbėjusiam nuo moabitų priespaudos] mirus, izraelitai vėl darė, kas nedora Viešpaties akyse“. Jie netgi „rinkosi naujus dievus“. Kuo viskas baigėsi? „Viešpats atidavė juos į rankas Kanaano karaliui Jabinui, karaliavusiam Hacore. Sisera... buvo jo kariuomenės vadas. Izraelitai šaukėsi Viešpaties, kad išsigelbėtų. Mat Sisera turėjo devynis šimtus geležinių kovos vežimų ir dvidešimt metų buvo nuožmiai engęs izraelitus.“ (Teisėjų 4:1-3; 5:8)

Apie tuometinį Izraelio gyvenimą Rašte sakoma: „[Tomis dienomis] išnyko karavanai, o keleiviai laikėsi aplinkinių takų.“ „Gyventojai kaimuose nyko.“ (Teisėjų 5:6, 7; Brb) Žmonėms kėlė siaubą važiuoti plėšikautojai. „Izraelio gyventojai buvo apimti baimės, — aiškina vienas mokslininkas, — sukaustyti ir bejėgiai.“ Todėl, kaip ir anksčiau, nusiminę izraelitai šaukėsi Dievo pagalbos.

Jehova paskiria vadovą

Kanaaniečių priespauda sukėlė Izraelyje tautinę krizę. Savo sprendimus bei nurodymus Dievas perdavė per pranašę Deborą. Jehova suteikė jai garbę veikti kaip simbolinei Izraelio motinai. (Teisėjų 4:4; 5:7, Brb)

Debora pasiuntė pašaukti Baraką ir jam atėjus tarė: „Viešpats, Izraelio Dievas, įsako tau: ‘Eik, pasiimk iš Naftalio ir Zabulono dešimt tūkstančių vyrų ir žygiuok į Taboro kalną. Aš išvesiu Jabino kariuomenės vadą Siserą su jo kovos vežimais bei kariauna  tavęs pasitikti prie Kišono upės ir atiduosiu jį tau į rankas.’“ (Teisėjų 4:6, 7) Žodžiais ‘Viešpats įsako tau’ Debora pabrėžė, jog ne pati nurodinėja Barakui. Ji — tik kanalas Dievo įsakymams perduoti. Kaip Barakas reagavo?

„Jei tu eisi su manimi, eisiu, — pasakė jis, — bet jei neisi, neisiu.“ (Teisėjų 4:8) Kodėl Barakas delsė imtis Dievo paskirtos užduoties? Gal bijojo? O gal menkai pasitikėjo Dievo pažadais? Ne. Jis neatsisakė daryti, kas liepta, ir nebuvo neklusnus. Barako atsakymas veikiau reiškė, kad jis nesijaučia esąs pajėgus vienas pats vykdyti užduotį. Dievo paskirto atstovo dalyvavimas laiduotų Dievo vadovavimą bei suteiktų Barakui ir kariams pasitikėjimo. Taigi nurodyta sąlyga buvo ne silpnumo, o tvirto tikėjimo ženklas.

Barakas reagavo panašiai kaip Mozė, Gideonas ir Jeremijas. Šie vyrai irgi nepasitikėjo savo gebėjimu vykdyti Dievo pavedimą. Bet dėl to nebuvo palaikyti neištikimais. (Išėjimo 3:11—4:17; 33:12-17; Teisėjų 6:11-22, 36-40; Jeremijo 1:4-10) O ką pasakytume apie Deboros požiūrį? Ji nemėgino imtis vadovauti, bet liko nuolanki Jehovos garbintoja. „Gerai! Eisiu su tavimi“, — atsakė Barakui. (Teisėjų 4:9) Debora buvo pasiruošusi išeiti iš namų — saugesnės vietos, kad su Baraku dalyvautų artėjančiame mūšyje. Debora irgi yra tikėjimo bei drąsos pavyzdys.

Tikėdami jie sekė Baraką

Izraelio pajėgos susitelkė prie iškilaus Taboro kalno. Vieta buvo gerai parinkta. Čia burdavosi dvi kaimyninės Naftalio ir Zabulono giminės. Tad Dievo nurodymu dešimt tūkstančių savanorių ir Debora leidosi paskui Baraką į kalną.

Visiems Barako bendražygiams reikėjo tikėjimo. Jehova Barakui buvo pažadėjęs pergalę, tačiau kokiais ginklais izraelitai ruošėsi kovoti? Teisėjų 5:8 sakoma: „Nei skydo, nei ieties nebuvo matyti tarp keturiasdešimt tūkstančių Izraelyje!“ Taigi izraelitų ginkluotė buvo menka. Tačiau net turėdami minėtų ginklų jie nebūtų nė iš tolo prilygę priešui, apsiginklavusiam karo vežimais su geležiniais pjautuvais. Išgirdęs, kad Barakas nužygiavo į Taboro kalną, Sisera visus savo vežimus bei karius tuoj pat sutraukė į Kišono slėnį. (Teisėjų 4:12, 13) Jis nė neįtarė, jog stoja į kovą su Visagaliu Dievu.

Barakas sutriuškina priešą

Priartėjus susidūrimo momentui, Debora tarė Barakui: „Pirmyn į žygį! Štai diena, kai Viešpats atiduos Siserą tau į rankas! Iš tikrųjų Viešpats žygiuoja pirma tavęs!“ Barakui ir jo vyrams nurodyta leistis nuo Taboro viršūnės į slėnį. Bet juk čia Sisera turėtų su savo vežimais strateginį pranašumą! Kaip būtum elgęsis kovodamas už Baraką? Ar būtum noriai paklusęs, žinodamas, kad nurodymus davė Jehova? Barakas su dešimčia tūkstančių vyrų  pakluso. Ir „Viešpats Barako siaubu apstulbino Siserą, visus jo kovos vežimus ir visą kariuomenę“. (Teisėjų 4:14, 15)

Jehovos remiamas Barakas nugalėjo priešą. Rašte mūšis išsamiai neaprašomas. Tačiau Barako ir Deboros pergalės giesmėje sakoma, jog ‘iš dangaus ir debesų pylė kaip iš kibiro’. Veikiausiai audringa liūtis Siseros vežimus įklampino į purvą ir taip Barakas gavo viršų. Puolamieji kanaaniečių ginklai tapo kliuviniu. Siseros karių lavonus, kaip giedama giesmėje, ‘nunešė Kišono srautas’. (Teisėjų 5:4, 21)

Ar tuo galima tikėti? Kišono slėnis yra dykumos upės vaga, kurioje vanduo būna labai seklus. Bet po audrų ar ilgų liūčių ši menka srovė staiga virsta šniokščiančiu galingu srautu. Pasakojama, jog per I pasaulinį karą vos per 15 minučių liūtis toje vietoje taip permerkė sunkų molžemį, kad raitoji kariuomenė beveik nebegalėjo kovoti. Kronikose apie Taboro mūšį tarp Napoleono ir turkų 1799-ųjų balandžio 16-ąją sakoma, jog „daug turkų mėgindami bėgti patvinusia Kišono lyguma nuskendo“.

Žydų istorikas Juozapas Flavijus tvirtina, kad prieš pat Siseros ir Barako armijų susirėmimą „staiga kilo smarki audra su liūtimi ir kruša; vėjas bloškė lietų kanaaniečiams į veidus ir trukdė matyti, todėl jie negalėjo paleisti į darbą savo lankų bei svaidyklių“.

„Žvaigždės iš dangaus kovojo, — sakoma Teisėjų 5:20, — nuo savo takų jos kovojo su Sisera!“ Kaip galėjo žvaigždės kovoti su Sisera? Kai kurių manymu, šis teiginys reiškia Dievo įsikišimą. Kitų nuomone, tai nurodo angelų pagalbą, meteoritų lietų ar Siseros pasitikėjimą klaidingais astrologų pranašavimais. Kadangi Biblijoje nepaaiškinama, kaip žvaigždės kovojo tame mūšyje, šis pasakymas tikriausiai rodo, kad Dievas Izraelio armijai kažkokiu būdu padėjo. Šiaip ar taip, izraelitai situacija puikiai pasinaudojo. „Barakas vijosi... kovos vežimus... Visa Siseros kariuomenė krito nuo kalavijo. Nė vienas neišliko.“ (Teisėjų 4:16) O kas atsitiko armijos vadui Siserai?

Engėjas atiduodamas „į moters rankas“

„Sisera, — sakoma Biblijoje, — pabėgo pėsčias į Hebero Kainito žmonos Jaelės palapinę, nes tarp Hacoro karaliaus Jabino ir Hebero Kainito kilties buvo taika.“ Jaelė pakvietė nuvargusį Siserą į palapinę, davė jam atsigerti pieno, apklojo, kad užmigtų. Tada ‘pasiėmė palapinės kuolelį, pagriebė į ranką plaktuką’ — kasdienius palapinės gyventojo įnagius. „Tyliai prislinko prie jo ir įkalė kuolelį jam per smilkinį ligi pat aslos. O jis gulėjo įmigęs iš nuovargio. Taip jis ir numirė.“ (Teisėjų 4:17-21)

 Paskui Jaelė išėjo pasitikti Barako ir tarė: „Eik šen, parodysiu tau vyrą, kurio ieškai.“ Pranešime sakoma: „Jis įėjo su ja į vidų. Žiūri, Sisera guli negyvas su palapinės kuoleliu smilkinyje.“ Kaip tai turėjo sustiprinti Barako tikėjimą! Anksčiau pranašė Debora buvo jam pasakiusi: „Kelias, kuriuo eini, nenuves tavęs į garbę, nes Viešpats atiduos Siserą į moters rankas.“ (Teisėjų 4:9, 22)

Ar Jaelę galima pavadinti klastūne? Jehovos požiūriu, ne. „Tebūna ji pagirta tarp moterų palapinėse!“ — sakoma Barako ir Deboros pergalės giesmėje. Ta giesmė padeda Siseros žūtį vertinti teisingai. Jo motina vaizduojama nekantriai laukianti grįžtant sūnaus iš mūšio. „Kodėl jo vežimas taip ilgai neatvažiuoja?“ — klausia ji. „Išmintingiausios didžiūnės“ bando išsklaidyti jos nerimą teigdamos, kad turbūt jis dalija prisiplėštą turtą — puošnius išsiuvinėtus drabužius ir merginas. Didžiūnės sako: „Tikriausiai jie... dalijasi grobį: po merginą ar dvi kiekvienam vyrui, dažytų medžiagų grobį Siserai, išsiuvinėtų medžiagų grobį, porą išsiuvinėtų skarų kaip grobį kiekvienam kaklui.“ (Teisėjų 5:24, 28-30)

Pamokos mums

Pasakojimas apie Baraką pamoko mus kai ko svarbaus. Kiekvieną, kas atmeta Jehovą, tikrai kamuos sunkumai ir neviltis. Išsilaisvinti iš visokios priespaudos įmanoma tiems, kurie atgailauja, grįžta prie Dievo, rodo tikėjimą. O ar neturėtume taip pat ugdytis klusnumo? Net jei Dievo reikalavimai mums atrodo prieštaringi, galime pasitikėti, kad jo pamokymai yra nuolatinei mūsų gerovei. (Izaijo 48:17, 18) Tik tvirtai tikėdamas Jehova ir laikydamasis jo nurodymų Barakas „privertė bėgti svetimųjų pulkus“. (Hebrajams 11:32-34)

Debora ir Barakas pergalės giesmę užbaigia jausmingais žodžiais: „Tepražūva visi tavo priešai, Viešpatie! Bet tespindi tavo bičiuliai tarsi savo galybėje tekanti saulė!“ (Teisėjų 5:31) Taip iš tiesų bus, kai Jehova naikins Šėtono piktąjį pasaulį!

[Iliustracija 29 puslapyje]

Baraką Jehova pašaukė per Deborą

[Iliustracija 31 puslapyje]

Kišono upė išsilieja iš krantų

[Šaltinio nuoroda]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est

[Iliustracija 31 puslapyje]

Taboro kalnas