Kaip kai kuriuos mename

TAI įvyko maždaug prieš tris tūkstančius metų, kada Dovydas slapstėsi nuo Izraelio karaliaus Sauliaus. Dovydas nusiuntė žmones pas turtingą avių ir ožkų augintoją Nabalą paprašyti maisto ir vandens. Už savo kaimenių apsaugą Nabalas turėjo būti dėkingas Dovydui ir jo būriui. Tačiau neparodė jokio svetingumo, net apšaukė Dovydo vyrus. Nabalas žaidė su ugnimi, nes Dovydas — ne tas, kurį būtų galėjęs šitaip žeminti. (1 Samuelio 25:5, 8, 10, 11, 14)

Nabalas nesielgė taip, kaip reikalavo Vidurio Rytų tradicija — svetingai priimti svečius bei ateivius. Tad kokį vardą jis užsitarnavo? Biblijoje parašyta, kad Nabalas „šiurkštus žmogus ir nedorėlis“, „niekšingas“. Jo vardo reikšmė „kvailys“ išties atitiko ir jo būdą. (1 Samuelio 25:3, 17, 25) Ar norėtumėt, kad jus minėtų tokiais žodžiais? Ar esate šiurkštus, negailestingas, ypač tiems, už kuriuos jaučiatės esąs pranašesnis? O gal švelnus, svetingas, dėmesingas?

Abigailė — išmintinga moteris

Dėl šiurkštumo Nabalas užsitraukė didelę nelaimę. Dovydas drauge su 400 vyrų prisisegė kalavijus ir pasuko pamokyti Nabalo. Apie tai išgirdo Nabalo žmona Abigailė. Ji žinojo, kad įsiliepsnos kova. Ką daryti? Moteris greit priruošė maisto ir išskubėjo pasitikti Dovydo bei jo būrio. Juos sutikusi, Abigailė maldavo Dovydą be reikalo nelieti kraujo. Jis atlyžo — išklausė ir pasigailėjo. Po kurio laiko Nabalas mirė. Dovydui patiko Abigailės būdas ir jis vedė ją. (1 Samuelio 25:14-42)

Kokią reputaciją pelnė Abigailė? Kaip sakoma hebrajiškame originale, ji buvo „protinga“. Akivaizdu, jog moteris pasižymėjo nuovoka, veiklumu, žinojo, ko ir kada imtis. Ji apsaugojo paiką sutuoktinį ir namiškius nuo nelaimės. Savo gyvenimu Abigailė įgijo puikią išmintingos moters reputaciją. (1 Samuelio 25:3)

Kokį prisiminimą paliko Petras?

Persikelkime į pirmąjį m. e. amžių ir pagalvokime apie 12 Jėzaus apaštalų.  Vienas veržliausių ir impulsyviausių, be abejo, buvo Galilėjos žvejys, vardu Petras, arba Kefas. Šis veiklus vyras tikriausiai nebijojo parodyti jausmų. Štai sykį Jėzus plovė mokiniams kojas. Kaip reagavo Petras, kai atėjo jo eilė?

Jis paklausė Jėzaus: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus tarė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi.“ Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Atkreipkite dėmesį, kaip impulsyviai Petras tai pareiškė. Ką atsakė Jėzus?

„Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi.“ Tada Simonas Petras jo paprašė: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Petras metėsi į kitą kraštutinybę! Vis dėlto jo požiūris visada buvo aiškus — klasta, dviveidiškumas jam buvo svetima. (Jono 13:6-9)

Žinia, Petras turėjo žmogiškų silpnybių. Pavyzdžiui, kai kiti tvirtino, jog Petras yra pasmerktojo Jėzaus nazariečio sekėjas, tris kartus jis išsigynė Kristaus. Suvokęs savo klaidą, apaštalas karčiai pravirko. Jis neslėpdavo širdgėlos ar apgailestavimo. Taip pat įsidėmėtina, kad tą įvykį paminėjo Evangelijų rašytojai — matyt, išgirdę iš jo paties lūpų. Šis vyras nuolankiai pripažino savo klaidas. Ar jūs irgi toks? (Mato 26:69-75; Morkaus 14:66-72; Luko 22:54-62; Jono 18:15-18, 25-27)

 Praėjus vos kelioms savaitėms po šio atsitikimo Petras, kupinas šventosios dvasios, per Sekmines drąsiai skelbė žydų minioms gerąją naujieną. Tai buvo aiškus ženklas, kad prikeltasis Jėzus juo pasitikėjo. (Apaštalų darbų 2:14-21)

Paskui Petras pakliuvo į kitokius spąstus. Anot apaštalo Pauliaus, prieš atvykstant į Antiochiją kai kuriems krikščionims žydams, Petras atvirai bendravo su bendratikiais iš pagonių. Vėliau atsitraukė nuo jų „bijodamas apipjaustytųjų“, ką tik atkeliavusių iš Jeruzalės. Tada Paulius tiesiai pasakė, jog tai — veidmainystė. (Galatams 2:11-14)

Tačiau kuris iš mokinių tvirtai pareiškė savo nuomonę kritišku momentu, kai atrodė, kad daugelis mokinių paliks Jėzų? Tai buvo tuomet, kada Jėzus pasakė kai ką nauja — kaip svarbu valgyti jo kūną ir gerti jo kraują. Jis kalbėjo: „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ Dauguma Jėzaus sekėjų žydų pasipiktino ir pareiškė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis.“ Kaip viskas klostėsi toliau? „Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.“ (Jono 6:50-66)

Anuo lemiamu momentu Jėzus pasisuko į dvylika ir įžvalgiai paklausė: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu — Dievo Šventasis.“ (Jono 6:67-69)

Taigi kokią reputaciją pelnė Petras? Skaitydami eilutes apie šį apaštalą, žavimės jo sąžiningumu, atvirumu, ištikimybe, noru pripažinti savo silpnybes. Kokį puikų vardą jis užsitarnavo!

Kaip žmonės prisimena Jėzų?

Jėzaus žemiškoji tarnystė truko tik trejus su puse metų. Tačiau kaip jį prisimena sekėjai? Ar jis, būdamas tobulas, be nuodėmės, šalinosi kitų? Ar demonstravo savo autoritetą todėl, kad buvo Dievo Sūnus? Ar baugino ir vertė sekėjus paklusti? O gal laikėsi taip oriai, kad net nepajuokaudavo? Ar buvo tiek užimtas, jog neturėjo laiko silpniems, ligoniams, vaikams? Ar žvelgė iš aukšto į kitataučius, o gal į moteris, kaip dažniausiai darydavo tų laikų vyrai? Kas apie jį sakoma Rašte?

Jėzus rūpinosi žmonėmis. Skaitydami apie jo tarnystę, sužinome, kad jis pagydė daug luošų ir ligonių. Jėzus negailėdavo jėgų, jei kam reikėjo paramos. Jis nepraeidavo pro vaikus, net pamokė apaštalus: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite.“ Paskui Jėzus „laimino [vaikus], apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas“. O jūs ar negailite laiko mažiesiems? O gal esate pernelyg užimtas ir jų net nepastebite? (Morkaus 10:13-16; Mato 19:13-15)

Kai Jėzus gyveno žemėje, žydų liaudį slėgė našta — religinės taisyklės ir įstatai, peržengiantys Įstatymo reikalavimus. Religiniai vadovai apkraudavo žmones tomis sunkiomis naštomis, o patys jų nė pirštu nepajudino. (Mato 23:4; Luko 11:46) Kaip nuo tokių vadovų skyrėsi Jėzus! Jis pasakė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!“ (Mato 11:28-30)

Žmonės bendraudami su Jėzumi atsigaudavo. Jis nebaugindavo mokinių, tad šie drąsiai sakydavo savo nuomonę. Jėzus netgi pats klausinėdavo sekėjų taip skatindamas neslėpti minčių.  (Morkaus 8:27-29) Krikščionių prižiūrėtojams derėtų susimąstyti: „Ar bendratikių nuomonė apie mane irgi tokia? Ar kiti vyresnieji pasako man savo nuomonę, o gal neišdrįsta?“ Kokia atgaiva prižiūrėtojai, į kuriuos lengva kreiptis, kurie išklauso, yra lankstūs. Antraip pokalbis nebus atviras, laisvas.

Nors Jėzus buvo Dievo Sūnus, niekada nepiktnaudžiavo savo valdžia. Priešingai, jis skatino klausytojus samprotauti. Taip buvo ir tada, kai fariziejai mėgino jį sugauti kalboje teiraudamiesi: „Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ Jėzus paprašė parodyti monetą ir paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Anie atsakė: „Ciesoriaus.“ Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo — Dievui.“ (Mato 22:15-21) Pakako paprasto argumento.

Ar Jėzus pajuokaudavo? Kai kurie skaitytojai įžvelgia humorą ten, kur Jėzus kalba, kad lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos skylutę, negu turtuoliui įeiti į Dievo Karalystę. (Mato 19:23, 24) Pati mintis apie kupranugarį, mėginantį pralįsti pro adatos ausį, yra absurdiška. Kita tokia hiperbolė — matyti krislą brolio akyje, bet nepastebėti rąsto savojoje. (Luko 6:41, 42) Iš tikrųjų Jėzus buvo ne užkietėjęs disciplinuotojas, o šiltas, draugiškas asmuo. Ir šiandien krikščionims humoro jausmas įtemptu metu gali būti lyg prošvaistė.

Jėzus užjaučia moteris

Kaip jausdavosi moterys Jėzaus draugėje? Juo sekė išties daug moterų, taip pat ir jo motina Marija. (Luko 8:1-3; 23:55, 56; 24:9, 10) Moterys nesivaržydavo prieiti prie Jėzaus; sykį viena moteris, ‘žinoma nusidėjėlė’, net nuplovė jam kojas savo ašaromis ir ištepė tepalu. (Luko 7:37, 38) Kita moteris, daug metų sirgusi kraujoplūdžiu, prasispraudė pro minią, kad paliestų jo drabužį ir pasveiktų. Jėzus pagyrė ją už tikėjimą. (Mato 9:20-22) Taip, moterims būdavo lengva į jį kreiptis.

Kartą Jėzus prie šulinio užkalbino samarietę. Toji taip nustebo, jog pasakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ Mat žydai nebendraudavo su samariečiais. Jėzus netgi pasidalijo su ja nuostabia tiesa apie ‘vandenį, kuris trykšta į amžinąjį  gyvenimą’. Jis nesivaržė bendrauti su moterimis ir nemanė, kad tai jį žemina. (Jono 4:7-15)

Jėzus minimas dėl daugelio puikių savybių, viena kurių — pasiaukojama dvasia. Jis buvo dieviškosios meilės įsikūnijimas. Jėzus paliko elgesio normas visiems, kas nori būti jo sekėjais. Kiek jūs sekate jo pavyzdžiu? (1 Korintiečiams 13:4-8; 1 Petro 2:21)

Kokiu žodžiu minimi šių laikų krikščionys?

Dabartiniais laikais ištikimybės kelią jau baigė tūkstančiai krikščionių — daugelis mirė sulaukę senatvės, kiti palyginti jauni. Jie paliko gerą prisiminimą. Vienus, pavyzdžiui, Kristel, mirusią senyvo amžiaus, prisimena dėl nuoširdaus, draugiško būdo. Kitus, kaip Dirką, kuris mirė daugiau kaip keturiasdešimties metų — už optimizmą, norą padėti.

O štai koks buvo Chosė iš Ispanijos. Septintajame dešimtmetyje, kai Jehovos liudytojų skelbimo veikla šalyje buvo uždrausta, Chosė, trijų mažamečių dukrų tėvas, turėjo patikimą darbą Barselonoje. Ispanijos pietuose tada labai trūko brandžių krikščionių vyresniųjų. Šis liudytojas paliko darbą ir persikėlė su šeima į Malagą. Jie sunkiai vertėsi, nes Chosė dažnai būdavo bedarbis.

Chosė buvo žinomas dėl savo ištikimybės, gero pavyzdžio krikščioniškoje tarnyboje, puikaus dukterų auklėjimo, prie kurio prisidėdavo visur jį remianti žmona Karmela. Kai tame regione prireikdavo organizuoti kongresą, Chosė visada pasisiūlydavo. Deja, perkopęs per 50, jis sunkiai susirgo ir mirė. Chosė liko atmintyje kaip patikimas, darbštus vyresnysis, mylintis vyras ir tėvas.

Na, o kaip minės jus? Jeigu būtumėt miręs vakar, ką žmonės sakytų apie jus šiandien? Toks klausimas galbūt paskatins mus visus stengtis geriau elgtis.

Ką galime daryti, kad pelnytume gerą reputaciją? Nuolat vis uoliau rodyti dvasios vaisius — meilę, kantrybę, malonumą, susivaldymą bei kitas savybes. (Galatams 5:22, 23) Išties „geras vardas vertesnis už kvapų aliejų, mirties diena vertesnė už gimimo dieną“. (Mokytojo 7:1; Mato 7:12)

[Iliustracija 5 puslapyje]

Abigailė minima už savo išmintį

[Iliustracija 7 puslapyje]

Petras žinomas kaip impulsyvus, tačiau sąžiningas žmogus

[Iliustracija 8 puslapyje]

Jėzus negailėjo laiko vaikams