Skaitytojų klausimai
Skaitytojų klausimai
Ar tinka kreiptis į Dievą malda nepriduriant „Jėzaus vardu“ ar panašiai?
Biblijoje nurodoma, jog krikščionys malda į Jehovą turi kreiptis Jėzaus vardu. Jėzus savo mokiniams pasakė: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ Jis pridūrė: „Ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu.“ (Jono 14:6, 13, 14; Brb)
Nurodant unikalią Jėzaus padėtį, enciklopedijoje Cyclopedia of Biblical, Theological, and Ecclesiastical Literature rašoma: „Malda turi būti siunčiama tik Dievui per Jėzų Kristų kaip Tarpininką. Todėl kreiptis į šventuosius ar angelus ne tik nenaudinga, bet ir šventvagiška. Garbinimas kūrinio, kad ir labai iškilaus, yra stabmeldystė, o šventame Dievo įstatyme ji griežtai draudžiama.“
Kaipgi tuomet, jei patyrę ką nors malonaus sakome „Ačiū, Jehova“ ir nepriduriame „Jėzaus vardu“? Ar tai būtų netinkama? Nebūtinai. Įsivaizduok, kad krikščionis pajutęs netikėtą grėsmę šaukia: „Jehova, gelbėk!“ Dievas vargu ar atsisakys padėti, jeigu jo tarnas ir nepasakė „Jėzaus vardu“.
Tačiau reikia paminėti, kad šiaip garsiai kalbant, netgi Dievui, tokie žodžiai nėra malda. Pavyzdžiui, Jehovos pasmerktas už brolio Abelio nužudymą Kainas pasakė: „Per daug didelė man bausmė, negaliu jos pakelti! Šiandien išvarei mane nuo žemės, turiu slėptis nuo tavo veido ir tapti bėgliu bei klajūnu žemėje; kas tik mane sutiks, galės užmušti.“ (Pradžios 4:13, 14) Nors Kainas kreipėsi į Jehovą, jo jausmų proveržis buvo skundas dėl skaudžių nuodėmės pasekmių.
Biblijoje rašoma: „Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę.“ Atsainiai kreipdamiesi į Aukščiausiąjį, lyg jis būtų koks žmogus, tikrai neparodytume nuolankumo. (Jokūbo 4:6; Psalmyno 47:2; Apreiškimo 14:7) Taip pat būtų nepagarbu, jei žinodami, ką Dievo Žodis sako apie Jėzaus vaidmenį, maldoje tyčia ignoruotume Jėzų Kristų. (Luko 1:32, 33)
Žinoma, Jehova nereikalauja melstis tik tam tikru stiliumi ar laikytis maldos formulės. Jam svarbiausia — žmogaus širdies būsena. (1 Samuelio 16:7) Pirmajame amžiuje Romos armijos karininkas Kornelijus „ištvermingai melsdavosi Dievui“. Jis, neapipjaustytas nežydas, Jehovai nebuvo pasiaukojęs. Nors mažai tikėtina, kad jis būtų meldęsis Jėzaus vardu, jo maldos ‘pakilo Dievo akivaizdon ir Jis jį prisiminė’. Kodėl? Todėl, kad Tas, kuris „širdį išbando“, matė Kornelijų pasižymint „pamaldumu bei Dievo baime“. (Apaštalų darbų 10:2, 4; Patarlių 17:3) Įgijęs žinių apie „Jėzų iš Nazareto“ Kornelijus gavo šventosios dvasios ir tapo krikštytu Jėzaus mokiniu. (Apaštalų darbų 10:30-48)
Pagaliau ne žmonėms spręsti, kurias maldas Dievas išklauso. Jeigu melsdamasis Dievui krikščionis kartais užmiršta pasakyti žodžius „Jėzaus vardu“, jam nereikėtų dėl to jaustis kaltam. Jehova gerai žino mūsų trūkumus ir nori mums padėti. (Psalmyno 103:12-14) Galime būti tikri, kad jeigu tikime ‘Dievo Sūnų..., ko tik prašome pagal jo valią, jis mūsų išklauso’. (1 Jono 5:13, 14) Bet kalbėdami viešą maldą grupės vardu, tikrieji krikščionys pripažįsta Rašte nurodytą Jėzaus vaidmenį įgyvendinant Jehovos tikslus. Ir jie nuolankiai stengiasi pagerbti Jėzų savo maldas Dievui siųsdami per jį.