„Verkiantis“ medis ir jo vertingos „ašaros“

‘Paimkite balzamo skausmui!’ — sakoma Jeremijo 51:8 (Jr). Ieškodami šios puikios raminamosios ir gydomosios medžiagos, nusikelkime į Egėjo jūroje esančią Chijo salą.

VASAROS pradžioje Chijo ūkininkai ima labai neįprastai ruoštis nuimti derlių. Nuvalę žemę apie visžalius medžius, vadinamus mastikinėmis pistacijomis, ūkininkai po jais suplūkia sluoksnį baltojo molio. Paskui suraižo žievę, kad medžiai „pravirktų“. Greit ima srūti baltos sakų „ašaros“. Po dviejų ar trijų savaičių sakų lašai sustingsta ir ūkininkai surenka juos tiesiog nuo kamieno ar nuo molio paviršiaus. Šios „ašaros“, vadinamos mastikà, naudojamos balzamui gaminti.

Tačiau norėdamas sulaukti derliaus ūkininkas turi kantriai ir sunkiai triūsti. Susisukę pilki medžių kamienai auga labai lėtai. Subrendęs medis paprastai būna 2—3 metrų aukščio, o toks jis užauga tik per 40—50 metų.

Iš suraižytų kamienų surinkus „ašaras“ laukia kiti darbai. Mastikai išgauti tos „ašaros“ išsijojamos, plaunamos ir rūšiuojamos pagal dydį ir kokybę. Paskui ši žaliava dar gryninama ir tada gali būti vartojama įvairiems tikslams.

Vertingojo augalo istorija

Graikiškas žodis, vartojamas mastikai pavadinti, giminingas terminui, kuris reiškia „griežti dantimis“. Tai tikriausiai nurodo, kad senovės laikais mastikos sakai buvo kramtomi burnos kvapui pagerinti.

Seniausių žinių apie mastiką randame graikų istoriko Herodoto (penktasis amžius p. m. e.) raštuose. Kiti senovės rašytojai ir gydytojai — tarp jų Apolodoras Damaskietis, Dioskūridas, Teofrastas ir Hipokratas — aprašė mastikos vartojimą gydymui. Nors mastikmedžiai auga palei visą Viduržemio jūros pakrantę, mastikos gamyba maždaug nuo 50 m. e. m. sutelkta beveik vien Chijo saloje. Šis produktas daugiausia ir masino Chiją valdžiusius romėnus, genujiečius, osmanus.

Universalioji mastika

Senovės Egipto gydytojai mastiką vartojo gydyti įvairioms ligoms, įskaitant viduriavimą ir artritą. Ją taip pat dėdavo į smilkalus ir balzamavimo mišinius. Iš šios dervos  tikriausiai buvo gaminamas ‘Gileado balzamas’, Biblijoje minimas kaip gydomoji, kosmetinė ir balzamavimo priemonė. (Jeremijo 8:22; 46:11) Netgi manyta, kad saldokas prieskonis („staktas“, Brb), vienas tik šventykloje naudojamų kvapiųjų smilkalų priedų, galėjo būti gaunamas iš kai kurių rūšių mastikmedžių. (Išėjimo 30:34, 35)

Šiandien mastikos dedama į lakus, kuriais dengiami baldai, muzikos instrumentai, aliejiniais dažais tapyti paveikslai. Ji vartojama kaip izoliacinė ir vandeniui nepralaidi medžiaga ir puikiai stabilizuoja dažų, skirtų audiniams dažyti ir drobėms tapyti, spalvą. Mastika tinka lipnioms medžiagoms gaminti ir odoms rauginti. Dėl malonaus aromato ir kitų savybių be jos neapsieinama gaminant muilą, kosmetiką ir parfumeriją.

Mastika aprašyta 25 pasaulyje žinomuose vaistų registruose. Ji iki šiol plačiai taikoma tradicinėje arabų medicinoje. Mastika įeina į dantų cemento ir vidinio vaistų kapsulių sluoksnio sudėtį.

Kaip balzamo šaltinis, naudingos „verkiančio“ mastikmedžio „ašaros“ šimtmečius buvo raminamoji ir gydomoji priemonė. Todėl ne be reikalo Jeremijo pranašystėje sakoma: ‘Paimkite balzamo skausmui!’

[Iliustracijos 31 puslapyje]

Chijas

Nuimamas mastikos derlius

Mastikos „ašaros“ kruopščiai surenkamos

[Šaltinių nuorodos]

Chijas ir derliaus nuėmimas: Courtesy of Korais Library; kitos nuotraukos: Kostas Stamoulis