Anduose srūva gyvybę teikiantis vanduo

Peru viduriu besidriekiantys Andų kalnai dalija šią šalį į sausringą pakrantės regioną vakaruose ir vešlius atogrąžų miškus rytuose. Šioje kalnuotoje vietovėje įsikūrę daugiau kaip trečdalis iš 27 milijonų Peru gyventojų. Jie gyvena Andų kalnų plynaukštėse ir šlaituose, giliuose tarpekliuose ir derlinguose slėniuose.

 ŠI VINGIUOTA Andų kalnų grandinė sunkiai prieinama. Dėl to milijonai čia gyvenančių žmonių yra, galima sakyti, atskirti ir pasaulio įvykiai jų beveik nepaveikia.

Maži kaimeliai išsidėstę palei upelius, kad būtų vandens pasėliams laistyti ir lamų, alpakų, vikunijų bei avių bandoms girdyti. Tačiau Anduose srūva ir kitoks vanduo. Jis gaivina dvasiškai ir teka iš Jehovos — „gyvojo vandens šaltinio“ (Jeremijo 2:13). Per savo liudytojus Dievas padeda aukštai kalnuose gyvenantiems žmonėms įgyti tikslų pažinimą apie jį ir jo užmojus (Izaijo 12:3; Jono 17:3).

Dievo valia yra, kad „visokie žmonės būtų išgelbėti ir įgytų tikslų tiesos pažinimą“, todėl jo tarnai stengiasi aplankyti sunkiai pasiekiamas kaimo bendruomenes ir nešti joms gyvybę teikiančią Biblijos žinią (1 Timotiejui 2:4, NW). Ši Biblija pagrįsta žinia yra apšviečianti ir kilni. Ji išvaduoja atviraširdžius žmones iš prietarų, papročių ir idėjų, skatinančių juos bijoti mirusiųjų, piktųjų dvasių ir gamtos jėgų. Svarbiausia, ši žinia teikia jiems džiugią viltį amžinai gyventi žemės rojuje.

Dedamos pastangos

Karalystės skelbėjams, keliaujantiems į šiuos tolimus regionus, tenka derintis prie aplinkybių. Kad pasiektų žmonių širdis, Biblijos mokytojai turi būti pramokę kurią nors iš dviejų vietinių kalbų — kečujų arba aimarų.

Vaikščioti po kaimus Anduose nelengva. Čia mažai geležinkelių, keliauti nesaugu dėl blogų orų ir neįprasto vietovės reljefo. Kaipgi liudytojai pasiekia žmones, kad praneštų jiems Karalystės žinią?

Nepaisydami sunkumų drąsūs gerosios naujienos skelbėjai atsiliepia taip kaip pranašas Izaijas: „Štai aš, siųsk mane!“ (Izaijo 6:8) Naudodamiesi trimis gyvenamaisiais automobiliais, jie keliauja į šiaurinius, centrinius ir pietinius šalies rajonus. Prisidėję dėžes Biblijų ir biblinės literatūros, uolūs pionieriai, arba visalaikiai tarnai, sėja Dievo Žodžio tiesos sėklas tarp čia gyvenančių draugiškų, svetingų ir nuoširdžių žmonių.

Keliauti vingiuotais kalnų keliais ypač pavojinga. Norint sėkmingai juos įveikti, reikia labai gerų vairavimo įgūdžių. Kartą važiuojant tokiu keliu misionierius, sėdintis galinėje autobuso sėdynėje, žvilgterėjo pro langą ir pamatė, kad vienas užpakalinis ratas pakibęs virš bedugnės daugiau kaip 190 metrų aukštyje. Jis užsimerkė. Po kiek laiko autobusas pajudėjo į priekį.

Kai kurie keliai blogos kokybės ir labai siauri. Keliaujant tokia kalnuota vietove, vienas iš liudytojų automobilių leidosi žemyn siauru keliu. Jam iš priekio artėjo sunkvežimis. Automobiliui teko važiuoti atbulam į kalną, kol abi mašinos tam tikroj vietoj galėjo prasilenkti.

Vis dėlto tokių nuolatinių pastangų rezultatai puikūs. Galbūt jums įdomu daugiau sužinoti apie tai?

„Laistomas“ Titikakos ežeras

Titikakos ežeras, plytintis Andų kalnų įduboje 3800 metrų virš jūros lygio, yra aukščiausias pasaulyje laivybai tinkamas vandens telkinys. Iš snieguotų kalnų viršūnių (kai kurios daugiau nei 6400 metrų aukščio) išteka dauguma iš 25 upių, maitinančių Titikakos ežerą. Dėl didelio aukščio atvykėliams tenka kęsti įvairius negalavimus, be to, klimatas čia šaltas.

Prieš kurį laiką grupė pionierių, kalbančių kečujų ir aimarų kalbomis, atvyko  į Titikakos ežere esančias Amantanio ir Takilės salas. Jie parengė temą „Akylesnis žvilgsnis į bažnyčias“ ir rodydami skaidres atvirai nagrinėjo neteisingus atskalūniškosios krikščionybės mokymus. Atsiliepimai buvo palankūs. Vienas vyras svetingai priėmė brolius ir pasiūlė erdvų kambarį savo namuose, kur jie galėtų apsistoti ir mokyti Biblijos.

Į pirmąją sueigą Amantanio saloje atėjo 100 žmonių, o Takilės saloje — 140. Programa vyko kečujų kalba. Viena pora, anksčiau gyvenusi žemyninėje šalies dalyje, pasakė: „Jehovos liudytojai pagaliau prisiminė mus. Mes meldėmės, kad jūs čia atvyktumėt.“

Be šių dviejų didesnių salų, Titikakos ežere dar yra maždaug 40 plūduriuojančių salelių, ir kai kuriose iš jų taip pat skelbiama geroji naujiena. Plūduriuojančios salelės? Taip, jos padarytos iš totoros nendrių, augančių sekliose ežero vietose. Kad padarytų tokią salelę, vietiniai gyventojai šiuos augalus, įsišaknijusius ežero dugne, palenkia ir supina, kad išeitų plaustas. Paskui ant tokio plausto dedama dumblo ir sutvirtinama nupjautomis nendrėmis. Žmonės gyvena ant plaustų pastatytose nendrių trobelėse.

Jehovos liudytojai skelbti Titikakos ežero salų žmonėms įsigijo valtį. Ja gali plaukti 16 žmonių. Prisišvartavę prie plūduriuojančių salelių, liudytojai užlipa ant nendrių plausto ir eina nuo vieno būsto prie kito. Jie sako jaučiantys, kaip juda paviršius po jų kojomis. Tai ne vieta tiems, kurie linkę susirgti jūros liga.

Aimarų kalba šnekantys žmonės gyvena daugelyje bendruomenių ir kaimų išilgai ežero krantų ir pusiasaliuose. Ten lengviau patekti plaukiant valtimi, nei keliaujant sausuma. Apytikriais paskaičiavimais, šiame regione gyvena apie 400000 žmonių, kuriems Karalystės žinia pranešama vandens keliais. Valtims čia dar ilgai bus darbo.

Malšinamas dvasinis troškulys

Flavijus, gyvenantis Anduose, Santa Lusijos kaime, netoli Chuliakos, savojoje evangelikų bažnyčioje buvo mokomas apie pragaro ugnį ir daug metų bijojo tokios baisios bausmės. Jis dažnai susimąstydavo, kaip meilės Dievas gali amžinai kankinti žmones pragare. Visalaikis tarnas, Jehovos liudytojas Titas, skelbdamas po tą kaimą užsuko pas Flavijų.

Vienas iš pirmųjų Flavijaus klausimų buvo: „Ar jūsų religija moko, kad žmonės yra kankinami pragaro ugnyje?“ Titas paaiškino, jog toks mokymas priešingas Kūrėjui ir užtraukia negarbę meilingo Dievo Jehovos vardui. Pasinaudodamas Flavijaus Biblija, Titas parodė, kad mirusieji visiškai neturi sąmonės ir tik laukia žemiško prikėlimo valdant Dievo Karalystei (Mokytojo 9:5; Jono 5:28, 29). Tai Flavijui atvėrė akis. Jis tuojau sutiko studijuoti Bibliją ir greitai tapo krikštytu krikščionimi.

Supratingi žmonės

Įsivaizduokite, kaip džiugu nešti Biblijos žinią kaimiečiams, niekada nemačiusiems tos knygos, arba skelbti ten, kur žmonės nėra girdėję apie Jehovos liudytojus ir jų skelbiamą gerąją naujieną. Taip atsitiko trims pionierėms — Rosai, Alisijai ir Sesilijai, kai jos tarnavo Iskuchakos ir Konaikos  kaimuose, įsikūrusiuose centriniame Peru, daugiau kaip 3600 metrų aukštyje.

Atvykusios į pirmąjį kaimą jos neturėjo kur apsistoti, todėl kreipėsi į policijos viršininką ir paaiškino apsilankymo tikslą. Koks buvo rezultatas? Jis leido joms pernakvoti policijos nuovadoje. Rytojaus dieną pionierės rado kitą būstą, kuris tapo jų veiklos centru.

Artėjo kasmetinio Kristaus mirties minėjimo diena. Pionierės aplankė visus Iskuchakos kaimo namus, išdalijo daug Biblijų ir pradėjo nemaža Biblijos studijų. Prieš Minėjimą jos išsiuntinėjo kvietimus, paaiškindamos šios šventės tikslą ir naudojamų simbolių reikšmę. Buvo pakviesta keletas brolių, o vienas iš jų pasakė kalbą. Koks malonumas buvo matyti 50 to kaimelio žmonių šioje ypatingoje šventėje! Pirmą kartą gyvenime jie galėjo suprasti, ką iš tikrųjų reiškia Viešpaties Vakarienė. Be to, kaip jie džiaugėsi laikydami rankose Dievo Žodį!

Numetama našta

Visada džiugu nešti gaivinantį biblinės tiesos vandenį klaidingos religijos belaisviams. Pisakas — tai senovės inkų imperijos tvirtovė. Dauguma ten gyvenančių žmonių šiandien mokomi nebiblinių tiesų apie pragaro ugnį. Jų kunigai sako, kad patekti į dangų galima tik per kunigų užtarimą.

Nenuostabu, kad tokie žmonės trokšta gaivinančio biblinės tiesos vandens. Skelbdamas nuo durų prie durų, visalaikis tarnas, Jehovos liudytojas Santjagas, turėjo progą vienam vyrui paaiškinti, kad teisiesiems skirta gyventi žemės rojuje (Psalmyno 37:11). Santjagas iš Biblijos parodė, jog mirusiųjų laukia prikėlimas, o žmonija bus mokoma tobulų Jehovos kelių, kad galėtų gyventi amžinai (Izaijo 11:9). Iki tol tas vyras buvo atsidavęs katalikas, domėjosi spiritizmu ir girtavo, bet dabar įgijo Biblija pagrįstą viltį ir tikslą gyventi Rojuje. Jis sudegino visus spiritistinius reikmenis, nustojo gerti ir kartu su šeima sutiko studijuoti Bibliją. Ilgainiui visi šeimos nariai pasiaukojo Jehovai Dievui ir pasikrikštijo.

Svetingumas

Kalnų gyventojai labai svetingi. Nors jie gyvena kukliai, lankytojams siūlo ką tik turi. Nežinodamas Biblijos normų šeimininkas per pokalbį savo svečiui galbūt pasiūlys pakramtyti kokamedžio lapų. Bet tapęs liudytoju jis gali pasiūlyti šaukštą cukraus, kuris nuošaliose provincijose verte prilygsta kokamedžio lapams.

Vienas brolis paprašė misionierių eiti drauge pakartotinai aplankyti vienos moters. Sunkiai kopdami stačių kalnų taku, juodu pagaliau priėjo šeimininkės namus ir suplojo rankomis pranešdami apie savo atvykimą. Ši juos pakvietė į nendrėmis dengtą namelį, kurio žemas įėjimas vertė lankytojus susilenkti. Atsargiai žengdami plūkta asla, broliai apėjo motinos iškastą duobę, kurioje apkamšytas antklode gulėjo kūdikis. Negalėdamas iš ten išsiropšti, jis patenkintas linksmai čiauškėjo, kol suaugusieji kalbėjosi. Po puikaus pokalbio apie Karalystės palaimas moteris atnešė didelį butelį naminio gėrimo. Netrukus broliai iškeliavo lankyti kitų žmonių.

Gausus derlius

Šioje vietovėje dabar yra maždaug šimtas grupių, kuriose per tūkstantį žmonių studijuoja Bibliją su Jehovos liudytojais. Iš Limos siunčiami Tarnybos tobulinimo mokyklos absolventai stiprina šias grupes, kad ateityje jos taptų susirinkimais. Teisingos širdies žmonės, ilgai buvę klaidingos religijos ir prietarų nelaisvėje, priimdami gerąją Karalystės naujieną įgijo laisvę! (Jono 8:32) Jų troškimas semtis tiesos vandens patenkinamas.

[Iliustracija 10 puslapyje]

Liudijama plūduriuojančiose Titikakos ežero salelėse