Skaitytojų klausimai

Izaijo 53-iame skyriuje užrašyta gerai žinoma pranašystė apie Mesiją. 10-oje eilutėje sakoma: „Viešpats norėjo, kad jis kentėtų negalią.“ Ką tai reiškia?

Nesunku suprasti, kodėl dėl Izaijo 53:10 gali kilti klausimas. Tikrieji krikščionys nemano, kad mūsų gailestingas ir mylintis Dievas trokštų kančių ar ką nors priverstų sirgti. Biblija mus patikina, kad Dievui neteikia malonumo nekaltųjų kankinimas (Pakartoto Įstatymo 32:4; Jeremijo 7:30, 31). Per šimtmečius Jehova tam tikrais atvejais leisdavo kentėti, remdamasis savo išmintimi bei meile pagrįstais motyvais. Tačiau jis tikrai nesukėlė kančių savo mylimam Sūnui Jėzui. Tad kas iš tikrųjų sakoma šioje ištraukoje?

Ką gi, mums bus lengviau suvokti prasmę, jei svarstydami tą eilutę atkreipsime dėmesį į žodžio, čia išversto „norėjo“ ir „valia“, reikšmes. Izaijo 53:10 (BD; Brb) skaitome: „Bet Viešpats norėjo, kad jis kentėtų negalią.“ „Kai tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta.“

Apskritai Biblijos pranešimas nurodo, kad „Viešpaties valia“, paminėta eilutės pabaigoje, — tai jo tikslo įgyvendinimas per Karalystę. Taip Jehova išteisins savo visavaldystę ir padarys, kad būtų įmanoma klusniems žmonėms atleisti paveldėtą nuodėmę — mūsų nuodėmes (1 Metraščių 29:11; Psalmyno 83:18; NW; Apaštalų darbų 4:24; Hebrajams 2:14, 15; 1 Jono 3:8). Visa tai galėjo būti įvykdyta per Dievo Sūnų, kuris turėjo tapti žmogumi ir pateikti išperkamąją auką. Kaip žinome, tuo metu Jėzus kentėjo. Biblijoje sakoma, jog jis „kentėjimuose išmoko klusnumo“. Taigi Jėzus iš kančios patyrė naudą (Hebrajams 5:7-9).

Jėzus iš anksto žinojo, kad tas kilnus poelgis pareikalaus nemažai kančių. Tai aišku iš jo žodžių, užrašytų Jono 12:23, 24: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.“ Taip, Jėzus žinojo, jog turės likti ištikimas net kankinančios mirties akivaizdoje. Toliau sakoma: „Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‛Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. ‛Tėve, pašlovink savo vardą!’ Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: ‛Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!’“ (Jono 12:27, 28; Mato 26:38, 39)

Būtent iš šio konteksto galime suprasti Izaijo 53:10. Jehova gerai žinojo, kad jo Sūnus patirs kančias. Tačiau, turėdamas omenyje tų kančių pasekmes — šlovingą ir visokeriopą gėrį, Jehova norėjo, kad Jėzus tai patirtų. Šia prasme Jehova „norėjo, kad jis [Mesijas] kentėtų“. Jėzus taip pat norėjo atlikti tai, ką galėjo. Jis tai ir atliko. Iš tikrųjų, kaip sakoma Izaijo 53:10 (Brb) gale, ‛Jo rankomis Viešpaties valia buvo įvykdyta’.