IŠ MŪSŲ ARCHYVŲ
„Nuimu derlių Jehovos gyriui“
„VISI praeities karai nublanksta prieš tą didžiulę negandą, šiuo metu įsismarkaujančią Europoje.“ Šitaip 1915 metų rugsėjo 1 dienos Sargybos bokšto numeryje buvo apibūdintas Pirmasis pasaulinis karas. Galiausiai į jį įsitraukė maždaug 30 šalių. Apie karo sukeliamus sunkumus Sargybos bokšte buvo rašoma: „[Karalystės] tarnyba sutrikdyta, ypač Vokietijoje ir Prancūzijoje.“
Patekę į neregėto pasaulinio konflikto sūkurį, Biblijos tyrinėtojai dar iki galo nesuprato, ką reiškia likti neutraliems. Tačiau jie buvo pasiryžę skelbti gerąją žinią. Norėdamas prisidėti prie šventos tarnybos, vokietis Vilhelmas Hildebrantas užsisakė brošiūrėlių „Biblijos tyrinėtojų mėnraštis“ prancūzų kalba. Ne, Prancūzijoje jis tarnavo ne kolporteriu, o kareiviu. Apsirengęs vokiečių karo uniforma, prancūzams jis atrodė kaip priešas. Bet iš tiesų su nustebusiais praeiviais jis norėjo pasidalyti taikos žinia.
Sargybos bokšte išspausdinti laiškai byloja, kad nemažai kitų vokiečių kilmės Biblijos tyrinėtojų, tarnaudami kariuomenėje, irgi jautė pareigą pasakoti kitiems gerąją Karalystės naujieną. Brolis pavarde Lemkė, tarnavęs karinėse jūrų pajėgose, rašė, kad tiesa susidomėjo keli jo įgulos nariai. „Netgi šiame laive nuimu derlių Jehovos gyriui“, – sakė brolis.
Georgas Kaizeris išėjo į frontą kaip kareivis, o namo grįžo kaip tikrojo Dievo tarnas. Kas gi atsitiko? Jis iš kažkur gavo vieną Biblijos tyrinėtojų publikaciją, visa širdimi pajuto, kad čia rašoma tiesa, ir daugiau nebeėmė į rankas ginklo. Tada jam buvo paskirta tarnyba nekoviniame armijos padalinyje. Pasibaigus karui brolis daugelį metų uoliai tarnavo pionieriumi.
Kaip minėjome, tuo metu Biblijos tyrinėtojai dar nesuprato, ką iš tiesų reiškia laikytis krikščioniško neutralumo. Vis dėlto savo požiūriu ir elgesiu jie akivaizdžiai išsiskyrė. Politiniai lyderiai ir bažnyčių vadovai kurstė patriotizmo dvasią ir gyrė kariaujančius, o Biblijos tyrinėtojai norėjo būti ištikimi „Ramybės Kunigaikščiui“ (Iz 9:6). Nors kai kuriems ir nepavyko likti absoliučiai neutraliems, jų visų nuostata buvo tokia kaip brolio Konrado Merterio, pasakiusio: „Iš Dievo Žodžio aiškiai supratau, kad krikščionis negali žudyti“ (Iš 20:13). *
Tuo metu Vokietijoje daugiau nei dvidešimt Biblijos tyrinėtojų pareiškė nenorintys turėti nieko bendra su kariuomene. Šalies įstatymuose nebuvo numatyta galimybė atleisti žmogų nuo karo tarnybos dėl, pavyzdžiui, religinių įsitikinimų. Todėl kai kurie iš tų brolių buvo pripažinti psichiniais ligoniais. Vienas iš jų – Gustavas Kujatas. Jis buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę ir priverstas gerti vaistus. Hansą Helterhofą, irgi atsisakiusį eiti į armiją, pasodino į kalėjimą, bet ir čia jis nesutiko dirbti jokio su karu susijusio darbo. Kalėjimo prižiūrėtojai, siekdami palaužti Hanso ryžtą, užvilko jam tramdomuosius marškinius, stipriai suveržė ir laikė tol, kol brolis visiškai nebejautė rankų. Pamatę, kad tai nedavė rezultatų, prižiūrėtojai griebėsi kraštutinių bauginimo priemonių – apsimetė, kad ruošiasi brolį nušauti. Hanso tikėjimas nesusvyravo nei tuo momentu, nei per visą likusį karo laikotarpį.
Kiti broliai, pašaukti į kariuomenę ir atsisakę imti į rankas ginklą, paprašė leisti jiems būti nekombatantais. * Štai Johaną Rautę paskyrė dirbti prie geležinkelių, Konradas Merteris buvo sanitaras, Reinholdas Vėberis – slaugytojas, o Augustas Krafcigas rūpinosi karininkų bagažu. Visi jie džiaugėsi galėdami būti kuo toliau nuo fronto linijos. Šie ir kiti Biblijos tyrinėtojai, vadovaudamiesi tuometiniu supratimu, darė viską, ką galėjo, kad parodytų savo meilę ir ištikimybę Jehovai.
Per karą laikydamiesi tokios pozicijos, Biblijos tyrinėtojai pateko į valstybės pareigūnų akiratį. Vokietijoje tolesniais metais dėl jų atliekamo evangelizacijos darbo buvo iškelta tūkstančiai bylų. Kad broliai gautų reikiamą pagalbą, Vokietijos Betelyje Magdeburge buvo įsteigtas teisinis skyrius.
Bėgant metams Jehovos liudytojai vis aiškiau suprato, ką krikščionims reiškia būti neutraliems. Įsižiebus Antrajam pasauliniam karui, jie jau žinojo negalį imtis jokio su karu susijusio darbo. Todėl buvo laikomi Vokietijos priešais ir nuožmiai persekiojami. Bet tai jau kita istorija, kuria ateityje pasidalysime rubrikoje „Iš mūsų archyvų“. (Iš mūsų archyvų Centrinėje Europoje.)
^ pstr. 7 2013 m. gegužės 15 d. Sargybos bokšto numerio straipsnyje „Iš mūsų archyvų. „Išmėginimo valandą“ jie laikėsi tvirtai“ pasakojama apie tai, ką Pirmojo pasaulinio karo metais teko patirti Biblijos tyrinėtojams Didžiojoje Britanijoje.
^ pstr. 9 Nekombatantas – tai asmuo, kuris tiesiogiai nedalyvauja kovos veiksmuose. Imtis nekombatanto darbo buvo siūloma knygų serijos „Tūkstantmečio aušra“ šeštame tome (išleista 1904 m.), taip pat 1906 m. rugpjūčio mėn. „Siono Sargybos bokšto“ numeryje vokiečių kalba. 1915 m. rugsėjo mėn. Sargybos bokšto numeryje toks požiūris buvo pakoreguotas ir Biblijos tyrinėtojams patarta išvis neturėti nieko bendra su kariuomene. Tačiau vokiškame žurnalo numeryje tas straipsnis nebuvo išspausdintas.