1, 2. a) Prašom papasakoti Jėzaus palyginimą apie vynuogyno šeimininką. b) Ką šis palyginimas byloja apie tokias ypatybes kaip dosnumas ir malonė?

ANKSTŲ rytą vienas vynuogininkas atėjo į prekyvietę ieškoti samdinių. Sutaręs su vyrais dėl atlyginimo, nusiuntė juos į vynuogyną. Matydamas, kad darbo rankų dar trūksta, tą dieną jis keliskart grįžo ieškoti daugiau samdinių ir visiems, net į pabaigą nusamdytiems, pasakė sumokėsiąs prideramą sumą. Vakarui atėjus šeimininkas surinko darbininkus ir išmokėjo vienodą algą – tiek triūsusiems daug valandų, tiek vieną vienintelę. Pirmesnieji samdiniai ėmė jam dėl to priekaištauti. Šeimininkas priminė, kad kiekvienas būtent už tokį atlygį su juo ir susiderėjo. Taip pat paklausė: argi jis neturįs teisės mokėti visiems savo paties nuožiūra ir ar gali kas nors į jį šnairuoti todėl, kad jis geras? (Mt 20:1–15)

² Šis Jėzaus pasakojimas byloja apie vieną dažnai Biblijoje minimą Jehovos ypatybę – jo malonę. ^[1] (Perskaityk 2 Korintiečiams 6:1.) Štai samdiniai, dirbę tik  valandą, rodos, neturėjo gauti visos dienos atlygio, bet vynuogyno šeimininkas parodė jiems didžią malonę. Apie originalo kalbos žodį, Biblijos tekste dažnai verčiamą „malonė“, vienas žinovas rašė: „Pagrindinė šio žodžio reikšmė – neužtarnauta dovana, tai, ko žmogus nenusipelnė.“

3, 4. Kodėl ir kaip Jehova parodė didžią malonę žmonijai?

³ Šventajame Rašte kalbama apie „Dievo malonės dovaną“ (Ef 3:7). Kodėl ir kaip Jehova ją duoda? Jei mums pavyktų idealiai laikytis Jehovos reikalavimų, būtume verti jo gerumo. Deja, taip nėra. Ne veltui išmintingasis karalius Saliamonas parašė: „Nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų“ (Mok 7:20). Apaštalas Paulius irgi išsakė panašią mintį: „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo šlovės.“ Vėliau jis pridūrė, ko esame nusipelnę: „Nuodėmės mokamas atlyginimas – mirtis“ (Rom 3:23; 6:23a).

⁴ Vis dėlto Jehova nuodėmingai žmonijai parodė begalinę meilę ir malonę. Jis davė pačią didžiausią dovaną – siuntė į žemę „savo viengimį Sūnų“ mirti už mus (Jn 3:16). Kaip pasakė Paulius, Jėzus „dėl mirties kančios dabar apvainikuotas šlove ir garbe, – kad Dievo malone už kiekvieną paragautų mirties“ (Hbr 2:9). Taigi „Dievo dovana – amžinas gyvenimas per Kristų Jėzų, mūsų Viešpatį“ (Rom 6:23b).

5, 6. Ko sulaukiame, kai mums karaliauja a) nuodėmė? ir b) Dievo malonė?

⁵ Kodėl visi esame nuodėmingi ir mirštame? Biblijoje aiškinama, kad „dėl vieno žmogaus [Adomo] prasikaltimo“ mirtis karaliauja visiems jo palikuonims (Rom 5:12, 14, 17). Laimei, mes galime nuspręsti daugiau nebūti nuodėmės valdžioje. Jeigu rodome tikėjimą Jėzaus išperkamosios aukos galia, mums jau karaliauja Jehovos malonė. Kodėl taip teigiame? Ogi „kur pagausėjo nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė, kad kaip karaliavo nuodėmė su mirtimi, taip ir malonė karaliautų per teisumą, vedantį į amžiną gyvenimą per Jėzų Kristų“ (Rom 5:20, 21).

⁶ Nors ir tebesame nusidėjėliai, galime neleisti nuodėmei viešpatauti mūsų gyvenime. Kai nusižengiame, tikėjimą Kristaus išperkamosios aukos galia parodome prašydami Jehovą atleisti. Paulius krikščionis įspėjo: „Nuodėmė neturi jums viešpatauti, nes esate pavaldūs ne įstatymui, o malonei“ (Rom 6:14). Kaip mus veikia Jehovos malonė, kai esame jai pavaldūs? Ji skatina mus, Pauliaus žodžiais tariant, atsisakyti bedievystės, pasaulio geismų ir dabartinėje santvarkoje gyventi santūriai, teisiai, dievotai (Tit 2:11, 12).

7, 8. Ką reiškia pasakymas „visokeriopa Dievo malonė“? (Žiūrėk iliustracijas straipsnio pradžioje.)

⁷ Apaštalas Petras rašė: „Pagal tai, kokią kiekvienas gavote dovaną, naudokite ją patarnauti vienas kitam  kaip geri visokeriopos Dievo malonės prievaizdai“ (1 Pt 4:10). Kaip suprasti pasakymą „visokeriopa Dievo malonė“? Šie žodžiai patikina, kad Jehova įgalins mus ištverti bet kokį išbandymą (1 Pt 1:6). Iš jo visada sulauksime kaip tik tokios malonės, kuri padės mėginimą atlaikyti.

⁸ Apaštalas Jonas rašė: „Mes visi gavome malonę po malonės“ (Jn 1:16). Jehova išties rodo visokeriopą malonę teikdamas mums begalę gerų dalykų. Keletą jų ir aptarkime.

9. Kokia yra viena iš Jehovos malonės apraiškų ir kaip galime parodyti jam už tai dėkingumą?

⁹ Jehova atleidžia mūsų nuodėmes. Dievas iš savo malonės dovanoja mūsų kaltes, jei atgailaujame ir visomis išgalėmis toliau grumiamės su nuodėmingais polinkiais. (Perskaityk 1 Jono 1:8, 9.) Toks Jehovos gailestingumas skatina mus būti jam dėkingus ir jį šlovinti. Paulius savo bendratikiams, pateptiesiems krikščionims, rašė: „[Jehova] išvadavo mus iš tamsybės valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę. Per šį turime išpirkimą, nuodėmių atleidimą“ (Kol 1:13, 14). Kadangi mums atleidžiamos kaltės, galime džiaugtis ir daugeliu kitų Dievo dovanų.

10. Kuo galime džiaugtis dėl Jehovos malonės?

¹⁰ Džiaugiamės taika su Dievu. Mes, netobuli žmonės, nuo pat gimimo esame Dievo priešai. Bet Paulius pasakė: „Buvome sutaikyti su Dievu jo Sūnaus mirtimi, kai buvome priešai“ (Rom 5:10). Tad išpirka, sumokėta už mus, atvėrė galimybę turėti taikius santykius su Dievu. Kad tai įmanoma dėl Jehovos malonės, aišku iš Pauliaus žodžių pateptiesiems krikščionims: „Dėl tikėjimo būdami pripažinti teisiais, puoselėkime taiką su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu gavome ir galimybę įeiti į šią malonę. Joje dabar stovime“ (Rom 5:1, 2). Koks nepaprastas dalykas turėti artimą ryšį su pačiu Jehova!

11. Kaip pateptieji veda „kitas avis“ į teisumą?

¹¹ Esame nuteisinti Dievo akyse. Mes visi neteisūs iš prigimties. Tačiau Danielius išpranašavo, kad stojus pabaigos metui, „išmintingieji“ – žemėje tebegyvenantys pateptieji krikščionys – daugelį ves į teisumą. (Perskaityk Danieliaus 12:3.) Kaip pateptieji tai daro? Jie skelbia gerąją naujieną ir milijonus „kitų avių“ moko laikytis Biblijos normų (Jn 10:16). Taip jie padeda šiems žmonėms būti nuteisintiems Jehovos akivaizdoje. Bet įgyti teisaus žmogaus vardą galima tik dėl Jehovos malonės. Todėl Paulius ir pabrėžė: „Tai, kad jie iš [Dievo] malonės Kristaus Jėzaus atliktu išpirkimu pripažįstami teisiais, yra dovana“ (Rom 3:23, 24).

12. Kas dar mums įmanoma dėl Dievo malonės?

¹² Galime artintis prie Dievo malda. Jehova iš savo malonės leidžia mums maldoje artintis prie jo dangiškojo sosto. Dievo sostą Paulius net vadina „malonės sostu“ ir skatina mus drąsiai prie jo eiti (Hbr 4:16a). Bet kuriuo metu galime melstis Jehovai per jo Sūnų, nes pasakyta, kad būtent  „jame turime drąsą kalbėti ir laisvą priėjimą – dėl pasitikėjimo, kurį teikia tikėjimas juo“ (Ef 3:12). Mums tikra garbė maldoje laisvai bendrauti su Jehova.

13. Kaip galime sulaukti „pagalbos reikiamu metu“?

¹³ Sulaukiame pagalbos reikiamu metu. Paulius ragino drąsiai kreiptis maldoje į Jehovą, „kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę susilaukti pagalbos reikiamu metu“ (Hbr 4:16b). Kai tik mus užgula kokia bėda ar sunkumas, galime šauktis Jehovos pagalbos. Nors ir nesame verti jo malonės, Dievas atsako į mūsų prašymus – dažnai per bendratikius. Jis mus išklauso todėl, kad turėtume tvirtą pasitikėjimą juo ir sakytume: „Jehova mano padėjėjas, aš nebijosiu. Ką man gali padaryti žmogus?“ (Hbr 13:6)

14. Kaip dar Jehova mumis rūpinasi?

¹⁴ Gauname paguodą širdžiai. Koks palengvėjimas, kai mūsų prislėgtą širdį guodžia malonės Dievas Jehova! (Ps 51:19 [51:17, Brb]) Persekiojamiems Tesalonikos krikščionims Paulius rašė: „Pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir Dievas, mūsų Tėvas, kuris mus pamilo ir iš malonės suteikė amžinąją paguodą bei gerą viltį, tepaguodžia jūsų širdis ir tesustiprina jus“ (2 Tes 2:16, 17). Gera žinoti, kad maloningasis Jehova mus myli ir visaip mumis rūpinasi.

15. Kokią viltį maloningasis Dievas mums suteikė?

¹⁵ Turime amžino gyvenimo viltį. Būdami nusidėjėliai, negalėtume turėti jokios vilties. (Perskaityk Psalmyno 49:8, 9 [49:7, 8, Brb].) Bet Jehova suteikia mums nuostabią viltį. Jėzus savo sekėjams pažadėjo: „Tokia  yra mano Tėvo valia: kad kiekvienas, kuris pripažįsta Sūnų ir jį tiki, turėtų amžiną gyvenimą“ (Jn 6:40). Šis viltingas pažadas yra dar viena Dievo malonės dovana. Apaštalas Paulius, labai branginęs tą viltį, pasakė: „Juk yra pasirodžiusi Dievo malonė, teikianti visiems žmonėms išgelbėjimą“ (Tit 2:11).

16. Kaip kai kurie pirmojo amžiaus krikščionys piktnaudžiavo Dievo malone?

¹⁶ Maloningasis Dievas tikrai teikia mums daug gera. Tačiau nederėtų piktnaudžiauti Jehovos malone ir manyti, kad jis toleruos bet kokius mūsų veiksmus. Pavyzdžiui, kai kurie pirmojo amžiaus krikščionys bandė paversti Dievo malonę „dingstimi įžūliai elgtis“ (Jud 4). Tie neištikimos širdies žmonės tikriausiai manė, kad jeigu ir nuodėmiaus, Jehova jiems atleis. Dar blogiau, jie norėjo suvilioti ir kitus krikščionis eiti tokiais klystkeliais. Jeigu šiandien kas nors šitaip elgiasi, įžeidžia „malonės dvasią“ (Hbr 10:29).

17. Kokį rimtą pamokymą užrašė Petras?

¹⁷ Šėtonas ir dabar kai kuriems krikščionims pakiša klaidingą mintį, esą galima daryti nuodėmes nebaudžiamai, nes Dievas vis tiek atleis. Tiesa, Jehova yra pasiruošęs dovanoti atgailaujantiems nusidėjėliams. Bet jis tikisi, kad savo nuodėmingiems polinkiams mes iš visų jėgų priešinsimės. Dievo dvasios įkvėptas Petras parašė: „Mylimieji, iš anksto tai žinodami, saugokitės, kad savavaliautojai, patys būdami paklydę, drauge nenusivestų ir jūsų ir jūs nenupultumėte nuo savo tvirtybės. Vis aukite mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus malone ir jo pažinimu“ (2 Pt 3:17, 18).

18. Kadangi patiriame didžią Dievo malonę, ką privalome daryti?

¹⁸ Mes esame didžiai dėkingi Jehovai už jo malonę. Todėl jaučiamės įpareigoti visas dovanas, gaunamas iš savo Kūrėjo, panaudoti jo šlovei ir artimo labui. Kaip tai daryti? Apaštalas Paulius paaiškina: „Pagal mums suteiktą malonę turime skirtingas dovanas, tad jei tai [...] tarnystė, tai ir tarnaukime; kas moko, temoko, kas ragina, teragina, [...] kas daro gailestingumo darbus, tedaro juos džiugiai“ (Rom 12:6–8). Kadangi patiriame tokią Jehovos malonę, privalome uoliai atlikti ir savo krikščioniškas pareigas – mokyti žmones Biblijos tiesų, drąsinti bendratikius, atleisti kiekvienam, kas mus įžeistų.

19. Apie kokią mūsų priedermę kalbėsime kitame straipsnyje?

¹⁹ Didi Jehovos meilė skatina mus visomis jėgomis stengtis „gerai paliudyti Dievo malonės gerąją naujieną“ (Apd 20:24). Apie šią priedermę smulkiau pakalbėsime tolesniame straipsnyje.