PAMĄSTYK, kas bendra tarp tavęs ir senovėje gyvenusių Jehovos pranašų. Žinyne Insight on the Scriptures pranašas apibūdinamas taip: „Asmuo, skelbiantis Dievo valią ir tikslus, [...] pranešantis Dievo ištartas žinias.“ Tos žinios neretai būdavo pranašystės apie ateitį, tačiau ne tik. Kalbėdami Dievo vardu pranašai perduodavo jo mokymą, įsakymus ir nuosprendžius. Mes, nors ateities nepranašaujame, irgi kalbame Jehovos vardu – skelbiame, kas parašyta jo Žodyje (Mt 24:14).

Kokia garbė pasakoti kitiems apie mūsų Dievą Jehovą, pranešti jo valią! Šį darbą atliekame kartu su „angelu, skrendančiu dangaus viduriu“ (Apr 14:6). Vis dėlto įvairių sunkumų prispausti galime pamiršti apie tą garbę. Galbūt mus pakerta nuovargis, nusivylimas, apima menkavertiškumo jausmas. Visa tai buvo nesvetima ir senovės pranašams. Bet jie nepasidavė. Jehova padėjo jiems iki galo atlikti savo garbingą tarnybą. Aptarkime keletą pavyzdžių ir pamąstykime, kaip galime sekti tų ištikimų Dievo garbintojų pėdomis.

Kartais gal pavargstame nuo savo kasdienių darbų ir jaučiamės nebeturį jėgų eiti į tarnybą. Aišku, poilsio mums reikia. Ilsėdavosi ir Jėzus su apaštalais (Mk 6:31). Bet pagalvok apie Ezechielį. Jo dienomis dalis Jeruzalės gyventojų buvo ištremti į Babilonijos nelaisvę. Tarp tremtinių buvo ir Ezechielis. Sykį Dievas liepė jam paimti plytą ir nubraižyti ant jos Jeruzalės miestą. Pranašas tada turėjo surengti jo apgulą: gulėti priešais plytą ant kairio šono 390 dienų, o ant dešinio – 40 dienų. Jehova pasakė Ezechieliui: „Žiūrėk! Pririšu tave virvėmis, kad negalėtum  apsiversti nuo vieno šono ant kito, kol nebūsi baigęs apgulos dienų“ (Ez 4:1–8). Toks pranašo elgesys, be abejo, patraukė ištremtų tautiečių dėmesį. Kiekvieną dieną jis turėjo gulėti ant kietos žemės, ir taip daugiau nei metus. Kaip išvargo jo kūnas! Kas padėjo Ezechieliui iki galo atlikti šią užduotį?

Vyras gerai žinojo, kodėl jam buvo pavesta pranašo tarnystė. Išsirinkdamas Ezechielį, Jehova jam tarė: „Klausys jie [izraelitai] ar atsisakys klausyti, [...] tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas“ (Ez 2:5). Savo tarnybos tikslą jis aiškiai turėjo omenyje. Todėl noriai ėmėsi pavestos užduoties ir suvaidino Jeruzalės apgulą. Šitaip pasirodė esąs tikras pranašas. Po kurio laiko jį ir jo tautiečius pasiekė žinia iš Jeruzalės: „Miestas paimtas.“ Izraelitai dabar tikrai žinojo, kad tarp jų buvo pranašas (Ez 33:21, 33).

Šiandieną mes perspėjame žmones apie artėjantį Šėtono valdomos santvarkos sunaikinimą. Būna dienų, kai jaučiamės pailsę. Bet sukaupę jėgas vis tiek einame skelbti Dievo žodžio, lankyti susidomėjusių žmonių, vesti Biblijos studijų. Pildantis pranašystėms apie šios santvarkos pabaigą, mes didžiuojamės galį būti tie, per kuriuos Jehova paskelbia savo valią ir tikslus.

Jehovos dvasia mums įkvepia jėgų uoliai dirbti evangelizacijos darbą. Tačiau į gerąją naujieną žmonės ne visada reaguoja palankiai ir dėl to mus gali apimti nusivylimas. Prisiminkime pranašą Jeremiją. Kadangi skelbė izraelitams Dievo žinią, jis susilaukė pašaipų ir įžeidinėjimų. Vienu metu Jeremijas net pasakė: „Užmiršiu jį! Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!“ Pranašas turėjo tokius pat jausmus kaip ir mes. Vis dėlto kalbėti Dievo vardu jis nepaliovė. Kodėl? Štai jo paties žodžiai: „Jis būna kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne. Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti, bet nepajėgiu“ (Jer 20:7–9).

Jeigu jaučiamės nusivylę dėl to, kaip žmonės atsiliepia į mūsų skelbimą, sekime Jeremijo pavyzdžiu ir susitelkime į žinią, kurią nešame. Nusivylimą tada pavyks įveikti. Toji žinia bus tarsi ugnis, užsklęsta mūsų kūne. Ją galime kurstyti kasdien skaitydami Dievo Žodį.

Kai kurie krikščionys, gavę iš organizacijos kokią nors užduotį, gal jaučiasi sutrikę, nes nežino, kaip ją atlikti ir kodėl ji buvo pavesta būtent jiems. Tikriausiai panašiai jautėsi ir pranašas Ozėjas. Jehova jam įsakė: „Eik, imk sau žmona moterį kekšę ir turėk vaikų kekšių“ (Oz 1:2). Įsivaizduok, kokios mintys suktųsi tavo galvoje, jei norėtum sukurti šeimą, bet Dievas palieptų tuoktis su ištvirkėle! Ozėjas klusniai vykdė, kas įsakyta. Jis paėmė sau žmona Gomerą ir jiedu susilaukė sūnaus. Vėliau ji pagimdė dukrą ir dar vieną sūnų. Pastarieji du vaikai, matyt, gimė iš svetimavimo. Jehova buvo pasakęs Ozėjui, kad jo žmona „bėgs paskui savo meilužius“. Atkreipk dėmesį: ne paskui meilužį, o meilužius. Galiausiai, svetimavusi ne su vienu vyru, ji norės grįžti pas Ozėją. Jei tu būtum pranašo vietoje, ar priimtum tokią žmoną atgal į savo namus? Jehova liepė Ozėjui būtent taip ir padaryti. Pranašas netgi turėjo pirkti ją už nemažą kainą (Oz 2:9 [2:7, Brb]; 3:1–5).

Ozėjas tikriausiai mąstė: „Kas iš to, kad aš vykdysiu šią Dievo užduotį?“ Bet jo klusnumas tikrai nenuėjo veltui. Ozėjo ir jo žmonos santykiai padeda mums įsivaizduoti, kokį skausmą turėjo jausti Visagalis Dievas, kai Izraelio tauta jį išdavė. Kai kurie doros širdies izraelitai, be abejo, pasimokė ir grįžo pas Jehovą.

Nė vienam savo tarnui Dievas šiandien neliepia imti sau žmona paleistuvės. Vis dėlto iš Ozėjo galime daug pasimokyti. Viena, dirbti Jehovos pavestą darbą – skelbti gerąją naujieną apie Karalystę „viešai ir po namus“ – turime  noriai, net jeigu mums tai ir nelengva (Apd 20:20). Galbūt tas ar kitas šio darbo aspektas mums ne prie širdies. Nemažai mūsų studijuotojų yra pasakę, kad gilintis į Bibliją jiems įdomu, bet jie patys niekad neis skelbti gerosios naujienos per namus. Vėliau daugelis vis tiek pradeda liudyti, nors anksčiau jiems tai rodėsi neįmanoma. Ar įžvelgi sau kokią nors pamoką?

Iš Ozėjo galime pasimokyti ir dar kai ko. Vyras galėjo rasti ne vieną priežastį atsisakyti vesti paleistuvę. Ir jeigu jis pats nebūtų visko užrašęs, niekas apie tai nebūtų sužinoję. Mums irgi gali netikėtai atsirasti proga papasakoti kitiems apie Jehovą. Jeigu pratylėtume, niekas galbūt nė nesužinotų, kad tokia proga buvo atsiradusi. Štai kaip tokioje situacijoje pasielgė mūsų sesė Ana, vidurinės mokyklos moksleivė iš Jungtinių Valstijų. Mokytoja sykį paprašė klasės parašyti rašinį tokia tema, kuria jie turi tvirtą nuomonę, ir vėliau pabandyti įtikinti savo bendraklasius. Ana galėjo rašyti apie ką tik nori ir visiškai neliesti dvasinių dalykų. Tačiau ji jautė, kad progą paliudyti jai suteikia pats Jehova. Mergina suprato, kokios reakcijos gali susilaukti. Bet karštai meldė Jehovą pagalbos ir širdyje jai kilo troškimas išnaudoti šią galimybę Dievo šlovei. Ji nusprendė parašyti rašinį pavadinimu „Evoliucija. Pasigilink į faktus“.

Kai Ana pristatė rašinį klasei, viena evoliucija tikinti bendraklasė ėmė uždavinėti daug klausimų, siekdama mūsų sesę sukirsti. Anai pavyko apginti savo poziciją. Mokytoja buvo sužavėta ir Anos rašinį paskelbė pačiu įtikinamiausiu. Po to mūsų sesė dar ne sykį kalbėjosi apie sukūrimą su ta evoliuciją palaikančia mergina. Ana suprato, kad tas rašinys buvo tarsi Jehovos jai skirta užduotis apie jį paliudyti. Ko ji pasimokė iš šitos situacijos? Ji sako: „Dabar gerąją naujieną skelbiu drąsiai.“

Nors einame kitokią tarnystę nei senovėje Ezechielis, Jeremijas ir Ozėjas, imkime iš šių pranašų pavyzdį – būkime pasiaukojamos dvasios. Tada galėsime atlikti visa, ko Jehova šiandien mūsų prašo. Per šeimos dvasinio ugdymo vakarą arba per asmenines studijas būtų verta pasidomėti ir apie kitus senovės pranašus, apmąstyti, kaip galėtume jais sekti.