1, 2. Kokie tarpusavio konfliktai minimi Pradžios knygoje ir kodėl tai turi mus dominti?

AR KADA nors pamąstei apie žmonių tarpusavio nesutarimus, paminėtus Biblijoje? Atkreipkime dėmesį tik į keliolika pirmųjų Pradžios knygos skyrių. Kainas užmuša Abelį (Pr 4:3–8), Lamechas nužudo vieną jaunuolį už sužeidimą (Pr 4:23), Abraomo ir Loto piemenys vaidijasi (Pr 13:5–7), Hagara ima niekinti Sarą, o ši priekaištauja Abraomui (Pr 16:3–6), Izmaelis yra „ranką pakėlęs prieš visus, o visi – prieš jį“ (Pr 16:12).

² Kodėl Biblija kalba apie tokius konfliktus? Viena priežastis ta, kad mes, netobuli žmonės, suprastume, kaip svarbu išsaugoti taikius santykius. Tie pavyzdžiai taip pat moko, ką turime daryti, kad tarpusavyje sugyventume. Skaityti Biblijos pasakojimus apie anų laikų žmones, kovojusius su tokiais kaip mūsų sunkumais, tikrai naudinga. Sužinome, kokias jie dėjo pastangas ir ką pasiekė, tad ir patys galime pasinaudoti jų patirtimi, kai susiklosto panašios situacijos. Visa tai apmąstydami, matysime, kaip dera ir kaip nedera spręsti iškilusias problemas (Rom 15:4).

3. Ką šiame straipsnyje aptarsime?

 ³ Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl ir kaip Jehovos tarnai turi šalinti nesutarimus. Be to, prisiminsime keletą Biblijos principų, padedančių sėkmingai spręsti konfliktus ir išsaugoti gerus santykius su kitais žmonėmis ir Jehova.

4. Koks mąstymas užvaldė žmonių protą ir kokius padarinius matome?

⁴ Pagrindinis žmonių nesutarimų bei vaidų kaltininkas yra Šėtonas. Dar Edene jis įpiršo mintį, kad nustatyti, kas gera, o kas bloga, kiekvienas gali ir turi pats, visai neatsižvelgdamas į Dievo požiūrį (Pr 3:1–5). Tokio mąstymo padariniai šiandien aiškiai matomi. Pasaulyje daugelį žmonių yra užvaldžiusi nepriklausomybės dvasia, skatinanti juos būti išdidžius, puikuotis, konkuruoti. Kas tik pasiduoda šiai dvasiai, galima sakyti, pritaria Šėtono idėjai, jog ieškoti savo naudos nepaisant kitų žmonių interesų yra visiškai normalu. Dėl tokio egoizmo kyla vaidai. Kuo tai baigiasi, įspėja Biblija: „Pikto būdo žmogus sukelia ginčą, o karštakošis pridaro daug nusikaltimų“ (Pat 29:22).

5. Kokie Jėzaus patarimai padeda šalinti nesutarimus?

⁵ Priešingai minėtai idėjai, Jėzus skatino siekti taikos, net jei dėl to nukentėtų mūsų pačių interesai. Kalno pamoksle jis davė puikių patarimų, padedančių šalinti nesutarimus ir užbėgti už akių galimiems konfliktams. Pavyzdžiui, savo mokinius Jėzus ragino būti romius, taikdarius, rauti iš širdies piktumą, nesutarimus spręsti tuojau pat, mylėti net savo priešus (Mt 5:5, 9, 22, 25, 44).

6, 7. a) Kodėl tarpusavio nesutarimus svarbu spręsti nedelsiant? b) Kokius klausimus kiekvienam krikščioniui dera apsvarstyti?

⁶ Mūsų pastangos garbinti Dievą – jam melstis, lankyti sueigas, skelbti jo Žodį ir užsiimti kita teokratine veikla – bus tuščios, jei nesugyvensime su bendratikiais (Mk 11:25). Norėdami būti Dievo draugai, turime iš širdies dovanoti kitiems jų klaidas. (Perskaityk Luko 11:4 ir Efeziečiams 4:32.)

⁷ Jehova iš savo tarnų tikisi, kad jie bus atlaidūs vieni kitiems ir palaikys su visais taikius santykius. Kiekvienam krikščioniui dera kruopščiai, sąžiningai apsvarstyti, ar jis taip ir elgiasi. Pagalvok: ar mielai atleidžiu tikėjimo broliams ir sesėms? Ar noriai bičiuliaujuosi su jais, net jei mane įžeidžia? Jeigu sąžinės balsas liepia pasitaisyti, būti atlaidesniam, prašyk Jehovą pagalbos. Tokį nuolankų maldavimą dangiškasis Tėvas tikrai išklausys (1 Jn 5:14, 15).

8, 9. Kaip reaguoti, jei kas nors mus įžeidė?

⁸ Dėl žmogiško netobulumo anksčiau ar vėliau kas nors žodžiu arba elgesiu gali mus įžeisti. Tai tiesiog neišvengiama (Mok 7:20; Mt 18:7). Kaip reaguosime? Štai kas įvyko per vieną mūsų bendratikių vakaronę. Sesė du atėjusius brolius pasveikino taip, kad vienam jos žodžiai pasirodė užgaulūs. Savo kritiką jis išliejo antrajam broliui. Bet šis įsižeidusiajam priminė, kad ta sesė keturis dešimtmečius ištikimai tarnavo Jehovai sunkiomis aplinkybėmis ir, jo įsitikinimu, tikrai nenorėjo nieko įžeisti. Truputį pamąstęs pirmasis brolis tarė: „Tu teisus.“ Tuo viskas ir baigėsi.

 ⁹ Ką rodo šis atsitikimas? Tai, kaip reaguojame į mums nemalonią situaciją, priklauso tik nuo mūsų pačių. Mylintis žmogus uždengia menkas kitų klaidas. (Perskaityk Patarlių 10:12 ir 1 Petro 4:8.) Atleisti įžeidimą, Jehovos požiūriu, mums yra garbė (Pat 19:11; Mok 7:9). Tad jeigu kitas tau pasako arba padaro ką nors, kas galbūt atrodo nemalonu ar nepagarbu, pagalvok: „Gal galėčiau to nepaisyti? Ar tikrai verta daryti iš to problemą?“

10. a) Kaip viena sesė iš pradžių reagavo į kritiką? b) Kokia Šventojo Rašto mintis padėjo jai išsaugoti vidinę ramybę?

¹⁰ Nekreipti dėmesio, kai esi kritikuojamas, gali būti nelengva. Taip buvo ir Liusi ^[1], vienai pionierei. Bendruomenėje pasigirdus neigiamiems atsiliepimams apie jos tarnybą ir tai, kaip ji leidžia laiką, Liusi labai nuliūdo ir kreipėsi pagalbos į dvasiškai brandžius brolius. Ji pasakoja: „Jų patarimai, grįsti Šventuoju Raštu, padėjo man neprarasti teisingo požiūrio į kitų nuomonę ir sutelkti mintis į svarbiausią asmenį – Jehovą.“ Sesė buvo paskatinta perskaityti Mato 6:1–4 (perskaityk). Šie žodžiai priminė Liusi, jog labiausiai jai turi rūpėti džiuginti Dievą. „Net jeigu kiti apie mane kalba neigiamai, aš nenusimenu, nes žinau daranti, ką pajėgiu, kad tik pelnyčiau Jehovos pritarimą“, – sako sesė. Priėjusi prie tokios išvados, Liusi nutarė į kritiškas pastabas nebereaguoti.

11, 12. a) Ką privalai daryti, jei žinai, kad bendratikis turi ką nors prieš tave? b) Ko pasimokome iš to, kaip Abraomas išsprendė vieną problemą? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

¹¹ Biblijoje parašyta, kad „mes visi dažnai suklumpame“ (Jok 3:2). Gal ir dėl tavo žodžių ar elgesio kuris nors bendratikis labai užsigavo. Ką turėtum daryti tai žinodamas? Jėzus pasakė: „Jeigu neši savo dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, kad tavo brolis turi ką nors prieš tave, palik dovaną ten prie aukuro ir eik pirma susitaikyti su broliu; paskui grįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5:23, 24). Laikydamasis Jėzaus patarimo, pasikalbėk su broliu. Tik nepamiršk, koks turi būti tavo tikslas: ne primesti dalį kaltės jam, o pripažinti savo klaidą ir susitaikyti. Juk draugiški santykiai su tikėjimo broliais ir sesėmis yra visų svarbiausias dalykas.

¹² Aptarkime vieną Biblijoje aprašytą atvejį, rodantį, kaip Dievo tarnai gali sėkmingai išspręsti bręstantį tarpusavio konfliktą. Straipsnio pradžioje minėjome Abraomą ir jo sūnėną Lotą. Abudu turėjo galvijų bandas ir jų piemenys, matyt, ėmė ginčytis dėl ganyklų. Trokšdamas nutraukti kivirčus, Abraomas pasiūlė Lotui pirmajam rinktis, kur įsikurti (Pr 13:1, 2, 5–9). Koks puikus poelgis! Abraomas siekė ne naudos, o taikos. Ar dėl savo kilnumo jis daug prarado? Tikrai ne. Tuoj po šio incidento Jehova pažadėjo Abraomui didžiai jį laiminti (Pr 13:14–17). Dievo tarnai gali kai ką prarasti dėl to, kad gerbia jo principus ir tarpusavio nesutarimus sprendžia su meile. Tačiau Jehova juos už tai laimins ir niekada neleis patirti neatitaisomos žalos. ^[2]

13. Kaip vienas prižiūrėtojas reagavo į šiurkščius žodžius ir ko galime iš jo pasimokyti?

¹³ Atkreipkime dėmesį į vieną šių dienų atsitikimą. Kartą naujas vieno kongreso  skyriaus prižiūrėtojas paskambino vienam broliui ir paklausė, ar nesutiktų padirbėti savanoriu per ateinantį kongresą. Bet šis tik mestelėjo keletą kandžių replikų ir pokalbį baigė. Jam dar nebuvo atlėgęs kartėlis dėl nesutarimų su ankstesniu to skyriaus prižiūrėtoju. Nors naujasis prižiūrėtojas neįsižeidė, tokio emocijų protrūkio nuleisti negirdomis negalėjo. Už valandos jis vėl paskambino broliui, paminėjo, kad jiedu dar nėra nė matęsi, ir pasiūlė drauge aptarti reikalą. Po savaitės abu susitiko Karalystės salėje. Pasimeldę kalbėjosi apie valandą. Brolis išpasakojo prižiūrėtojui visą istoriją. Šis su atjauta išklausė ir pasidalijo keliomis mintimis iš Biblijos. Jiedu išsiskyrė draugiškai. Vėliau brolis talkininkavo per kongresą. Jis labai dėkingas prižiūrėtojui, kad buvo malonus ir geranoriškai padėjo išnarplioti problemą.

14, 15. a) Kada dera taikyti patarimą, užrašytą Mato 18:15–17? b) Kokius tris žingsnius Jėzus patarė žengti, kad susitaikytume su mums nusikaltusiu asmeniu, ir koks turėtų būti mūsų tikslas?

¹⁴ Iškilus nesutarimui tarp dviejų krikščionių, paprastai jiedu turėtų stengtis jį išspręsti tarpusavyje. Vis dėlto Jėzus sakė, kad kartais gali prireikti ir bendruomenės pagalbos. (Perskaityk Mato 18:15–17.) Kaip reikėtų žiūrėti į kaltininką, kuris nepaklauso nei brolio, nei liudininkų, nei bendruomenės? Jis, pasak Jėzaus, turi būti „kaip kitatautis ir mokesčių rinkėjas“. Kalbant šiuolaikiniais terminais, tokį asmenį  reikia atskirti nuo bendruomenės. Tokia griežta priemonė byloja, jog čia ne koks menkas nesutarimas. Viena vertus, tai nusižengimas, kai abi pusės galėtų susitarti tarpusavyje. Bet, antra vertus, nusižengimas yra pakankamai rimtas, kad kaltininkas, jei neatgailauja ir nenori taikytis, būtų atskirtas nuo bendruomenės. Kokie tai nusižengimai? Pavyzdžiui, sukčiavimas ar šmeižtas, žmogaus reputacijos juodinimas. Kai padaromi panašūs nusižengimai, dera žengti tris Jėzaus nurodytus žingsnius. Tačiau prie tokių nusižengimų nepriskiriamas svetimavimas, homoseksualūs santykiai, atskalūnybė, stabmeldystė ir kitos sunkios nuodėmės – nagrinėti tokius atvejus iškart turi vyresnieji.

¹⁵ Jėzaus patarimo esmė – stengtis su meile broliui padėti (Mt 18:12–14). Pirmiausia reikia vieniems, be kitų dalyvavimo, mėginti išspręsti nesutarimą. Kad pavyktų susitaikyti, kalbėtis su tau nusikaltusiu asmeniu galbūt teks ne vieną kartą. Jei tokios pastangos nieko gero neduoda, šnekėk su broliu prie nusižengimo liudininkų arba prie tų, kurie padėtų išsiaiškinti, ar jis tikrai tau nusikalto. Jeigu su jų pagalba reikalas išsispręs, „būsi laimėjęs savo brolį“. Į vyresniuosius reikia kreiptis tik tada, jeigu net ir po kelių pokalbių susitaikyti su kaltininku nepavyko.

16. Kas rodo, kad Jėzaus patarimas yra praktiškas ir padeda spręsti nesutarimus su meile?

¹⁶ Patirtis rodo, jog retai kada prireikia žengti Mato 18:15–17 nurodytus visus tris žingsnius. Gera žinoti, kad krikščionys patys randa išeitį iš keblios situacijos ir neleidžia jai tiek pablogėti, kad kaltininką tektų šalinti iš bendruomenės. Šis dažniausiai pripažįsta savo klaidą ir ištaiso padėtį. Nukentėjęs asmuo galbūt mato, jog nebėra pagrindo bendratikį kaltinti, ir tikriausiai nusprendžia jam dovanoti. Kad ir koks kiltų nesutarimas, Jėzaus žodžiai primena, kad neimtume prašyti kitų pagalbos pirma laiko. Tik tada, kai du pirmieji žingsniai jau buvo žengti ir yra svarių kaltės įrodymų, dera kreiptis į vyresniuosius.

17. Kuo džiaugsimės, jei sieksime taikos su bendratikiais?

¹⁷ Tol, kol tęsiasi ši santvarka ir kol esame netobuli, nesutarimų neišvengsime. Ne veltui Jokūbas rašė: „Jeigu kas nesuklumpa kalboje, yra tobulas žmogus, gebantis pažaboti ir visą kūną“ (Jok 3:2). Kad nesutarimus pavyktų išspręsti, kiekvienas turime paklusti šiam raginimui: „Siek taikos iš visos širdies“ (Ps 34:15 [34:14, Brb]). Būdami taikdariai, džiaugsimės gerais santykiais su broliais ir sesėmis, bendruomenėje palaikysime vienybę (Ps 133:1–3). Svarbiausia, išsaugosime glaudų ryšį su „taikos Dievu“, Jehova (Rom 15:33, išnaša). Jis tikrai laimina visus, kas sprendžia nesutarimus su meile.