Gimiau 1954 metais Sent Pole, Minesotos valstijoje, katalikų šeimoje. Esu antras vaikas iš penkių. Nebuvome turtingi, bet ir nestokojome. Lankiau katalikišką mokyklą, per mišias patarnaudavau bažnyčioje, tačiau žinių iš Biblijos turėjau nedaug. Kūrėją tikėjau, tačiau bažnyčia nusivyliau.

Įstojau į Viljamo Mičelio teisės kolegiją. Pirmaisiais mokslo metais pas mane atėjo Jehovos liudytojų pora. Tuo metu buvau užsiėmęs, skalbiausi rūbus, todėl paprašiau jų apsilankyti kitą sykį. Pora mielai sutiko. Kai jiedu atėjo antrą kartą, uždaviau du klausimus: „Kodėl blogiems žmonėms sekasi labiau nei geriems?“ ir „Ką žmogui daryti, kad būtų laimingas?“ Priėmiau iš jų knygą Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą ir Biblijos „Naujojo pasaulio vertimą“ į akis krintančiais žaliais viršeliais. Taip pat sutikau studijuoti su jais Bibliją. Tos studijos atvėrė man akis. Labai sudomino mintis, kad žemę valdys Dievo Karalystė ir kad ji yra tokia valdžia, kokios  žmonijai reikia. Mačiau, žmonių valdžios netikusios, jos nesugeba išvaduoti pasaulio iš skausmo, neteisybės ir vargų.

1982 metų pradžioje paaukojau maldoje savo gyvenimą Jehovai ir vėliau tais pačiais metais pasikrikštijau. Tai įvyko Sent Polo miesto arenoje, kongrese „Karalystės tiesa“. Į tą areną grįžau jau kitą savaitę – laikiau ten egzaminą, kad gaučiau advokato licenciją. Spalį sužinojau, kad egzaminą išlaikiau ir galiu imtis teisininko darbo.

Minėtame kongrese susipažinau su broliu Maiku Ričardsonu; jis tarnavo Betelyje. Brolis pasakė, kad pagrindiniame biure veikia juridinis skyrius. Tada prisiminiau eunucho iš Etiopijos žodžius, užrašytus Apaštalų darbų 8:36, ir pagalvojau: „Kas gi kliudo man pasisiūlyti į tarnybą juridiniame skyriuje?“ Taigi užpildžiau paraišką tarnauti Betelyje.

Tėvai buvo nepatenkinti, kad tapau Jehovos liudytoju. Tėtis pasiteiravo, ar tarnaudamas Betelyje galėsiu daryti teisininko karjerą. Paaiškinau jam, kad beteliečiai darbuojasi savanoriškai ir kas mėnesį gauna 75 dolerių kompensaciją būtinoms išlaidoms.

Įvykdęs tam tikrus įsipareigojimus ankstesniame darbe, 1984-aisiais pradėjau tarnauti Betelyje, Brukline (Niujorkas). Mane paskyrė į juridinį skyrių. Vėliau supratau, kad visa tai nebuvo atsitiktinumas.

1983 metų lapkritį mūsų organizacija įsigijo Stenlio teatrą, esantį Džersyje (Naujojo Džersio valstija). Mūsų broliai pateikė valdžiai prašymą leisti atnaujinti pastato kanalizacijos sistemą ir elektros instaliaciją. Susitikę su valdžios pareigūnais jie paaiškino, kad jame ketina rengti Jehovos liudytojų suvažiavimus. Tačiau kadangi teatras stovėjo verslo rajone, o pagal bendrąjį miesto planą religinei veiklai skirti pastatai galėjo būti tik gyvenamuosiuose kvartaluose, miesto savivaldybė leidimo nedavė. Broliai dar kartą pateikė prašymą valdžiai, bet jis vėl buvo atmestas.

Jau pačią pirmą mano tarnybos Betelyje savaitę broliai padavė skundą federaliniam apygardos teismui. Kadangi dvejus metus buvau pradirbęs teismo tarnautoju Sent Pole, panašios bylos man buvo ne  naujiena. Vienas iš mūsų advokatų teismo posėdyje atkreipė dėmesį į tai, kad Stenlio teatre seniau buvo rodomi filmai ir organizuojami įvairūs renginiai, pavyzdžiui, roko koncertai. Kodėl tada jame negalėtų vykti ir religiniai sambūriai? Apygardos teismas apsvarstęs bylą nusprendė, kad Džersio miesto valdžia pažeidė mūsų teisę laisvai išpažinti savo tikėjimą. Teismas įsakė išduoti reikiamus leidimus. Buvo aišku: Jehova laimina savo tarnų pastangas teisinėmis priemonėmis šalinti kliūtis, trukdančias mūsų veiklai. Labai džiaugiausi galėdamas prie to prisidėti.

Broliai ėmėsi didelės apimties renovacijos darbų ir nė metams nepraėjus, 1985-ųjų rugsėjo 8-ąją, Stenlio teatre buvo surengta 79-osios Gileado laidos išleistuvių programa. Darbuotis dėl Karalystės juridiniame skyriuje man labai patiko. Ši tarnystė teikė daug didesnį pasitenkinimą nei darbas, kurį anksčiau dirbau teisme. Tada nė nenumaniau, kiek daug garbingų užduočių Jehova man yra paruošęs.

Praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje gydytojai ir ligoninių administracija dažnai nepaisydavo suaugusių Jehovos liudytojų prašymo taikyti jiems gydymą be kraujo perpylimo. Ypač daug keblumų kildavo nėščiosioms, nes, daugelio teisėjų nuomone, jos neturi teisės prieštarauti gydytojų sprendimui daryti kraujo perpylimą. Savo nuomonę jie grindė tuo, kad neperpylus kraujo pacientė gali mirti ir kūdikis liks be motinos.

1988 metų gruodžio 29 dieną mūsų sesuo Denisė Nikolo pagimdė sūnų. Po gimdymo ji labai nukraujavo, hemoglobino lygis nukrito žemiau 50 g/L. Gydytojas norėjo perpilti sesei kraują, bet ji nesutiko. Kitą rytą ligoninės administracija kreipėsi į teismą, kad gautų leidimą atlikti, gydytojų nuomone, būtiną kraujo perpylimą. Teisėjas, nė nepradėjęs bylos svarstymo ir nė nepranešęs sesei ar jos vyrui, tokį leidimą gydytojams davė.

Gruodžio 30 dieną, penktadienį, sesei Nikolo buvo atliktas kraujo perpylimas. Gydytojai nepaisė nei jos pačios valios, nei sutuoktinio ir kitų ligoninėje buvusių šeimos narių prieštaravimų. Tą vakarą keli šeimos nariai ir vienas ar du vyresnieji buvo suimti. Gydytojai juos apkaltino, kad neleidžia prieiti prie pacientės lovos ir atlikti kraujo perpylimo procedūros.  Jau kitos dienos, gruodžio 31-osios, rytą apie tą įvykį paskelbė Niujorko miesto ir Long Ailando žiniasklaida.

Pirmadienį iš pat ryto pasikalbėjau su teismo pirmininku Miltonu Molenu. Išdėsčiau jam bylos faktus ir pabrėžiau, kad teisėjas leidimą perpilti mūsų sesei kraują davė be bylos svarstymo. Teisėjas Molenas pasiūlė man užeiti pas jį kiek vėliau popiet ir aptarti bylos faktus ir atitinkamus įstatymus. Pas teisėją nuėjau kartu su savo skyriaus prižiūrėtoju, broliu Filipu Brumliu. Teisėjas į susitikimą pakvietė ir ligoninės advokatą. Kilo karštas ginčas. Brolis Brumlis savo užrašų knygelėje net parašė man „ramiau, ramiau“. Ir turiu pripažinti, pačiu laiku, nes mėgindamas paneigti ligoninės advokato argumentus kaip reikiant įsikarščiavau.

Po kokios valandos teisėjas Molenas pasakė, kad rytoj mūsų byla bus svarstoma pati pirmoji. Mums beišeinant iš kabineto, jis tarstelėjo: „Rytoj jam teks gerokai paplušėti“, kitaip tariant, advokatui bus nelengva apginti savo poziciją. Jaučiausi taip, tarsi pats Jehova mane patikintų, kad bylą laimėsime. Negalėjau patikėti: per mus, paprastus žmones, Dievas įgyvendina savo valią.

Bylos svarstymui ruošėmės iki vėlumos. Teismo rūmai nuo Betelio tėra vos už kelių kvartalų, todėl dauguma brolių ir sesių, dirbančių nedideliame Betelio juridiniame skyriuje, nuėjo ten pėsčiomis. Išklausiusi mūsų argumentus, keturių teisėjų kolegija nusprendė, kad leidimas perpilti kraują buvo išduotas be teisinio pagrindo. Teismas bylą išsprendė sesės Nikolo naudai. Jo išvadose buvo paaiškinta, kad išduoti leidimą ar svarstyti paciento bylą be jo žinios yra pagrindinių konstitucinių žmogaus teisių pažeidimas.

Netrukus sesės Nikolo teisę į gydymą be kraujo perpylimo patvirtino ir Niujorko valstijos Aukščiausiasis Teismas. Tai buvo pirmoji iš keturių aukščiausios instancijos teismuose svarstytų bylų, kuriose turėjau garbės ginti mūsų bendratikių teisę  atsisakyti kraujo perpylimo. (Žiūrėk rėmelį „ Pergalės valstijų teismuose“.) Drauge su kitais Betelyje tarnaujančiais advokatais dalyvavau svarstant bylas, susijusias su vaikų globa, skyrybomis, nekilnojamuoju turtu ir sklypų paskirties keitimu.

Kai susipažinau su savo būsima žmona Dona, ji buvo išsiskyrusi ir viena augino tris vaikus. Gyvenimas Donos nelepino – kad išlaikytų šeimą, ji sunkiai dirbo. Be to, tarnavo pioniere. Tvirtas Donos nusistatymas tarnauti Jehovai man padarė didelį įspūdį. 1992 metais abu dalyvavome Niujorko mieste vykusiame srities kongrese „Šviesos nešėjai“, ir aš pasiūliau jai artimiau susipažinti. Praėjus metams susituokėme. Ši dvasinga ir linksmo būdo sesė man buvo tikra Jehovos dovana. Per visas mūsų gyvenimo dienas ji padarė man išties daug gera (Pat 31:12).

Kai susituokėme, vaikams buvo 11, 13 ir 16 metų. Ieškojau mūsų leidiniuose patarimų, kaip būti geru patėviu, ir stengiausi jais vadovautis. Labai džiaugiuosi, kad pavyko įveikti visus sunkumus ir pelnyti jų meilę. Tapau jiems ne tik tėčiu, bet ir patikimu draugu. Mūsų durys visada buvo atviros vaikų draugams. Linksmas paauglių šurmulys namuose teikė daug džiaugsmo.

2013 metais su Dona persikėlėme į Viskonsiną, nes mūsų senyviems tėvams reikėjo pagalbos. Smagu, kad buvau pakviestas tarnauti laikinuoju Betelio savanoriu ir padėti organizacijai prie visokių teisinių reikalų. Taigi mano tarnyba Betelyje, galima sakyti, nenutrūko.

2018-ųjų rugsėjį pastebėjau, kad vis turiu atsikrenkšti. Nuėjau pas savo gydytoją, bet šis, apžiūrėjęs mane, negalėjo nustatyti priežasties. Vėliau kitas gydytojas pasiūlė pasikonsultuoti su neurologu. 2019 metų sausį neurologas man įtarė retą ligą – supranuklearinį progresuojantį paralyžių.

Po vizito pas gydytoją praėjus trims dienoms, bečiuožinėdamas ant ledo susilaužiau riešą. Čiuožinėjau visą gyvenimą, tai man buvo tiesiog įaugę į kraują. Supratau, kad trinka judesių koordinacija. Liga progresavo neįtikėtinai greitai – darėsi vis sunkiau kalbėti, judėti ir nuryti maistą.

Man buvo tikra garbė panaudoti savo teisines žinias ir taip bent kiek pasitarnauti mūsų organizacijai. Specializuotuose žurnaluose publikavau daug straipsnių ir juose gyniau Jehovos tarnų teisę pasirinkti gydymą ir operavimą be kraujo perpylimo. Be to, dalyvavau įvairiuose medicinos ir teisės seminaruose, vykusiuose daugybėje pasaulio šalių, skaičiau juose ne vieną paskaitą. Tačiau tai ne mano nuopelnas. Kaip sakoma Luko 17:10, esu nenaudingas vergas. Dariau, ką turėjau daryti.