Džekas ir Marija Lina visalaikėje tarnyboje jau nuo 1988-ųjų. Juodu moka greitai prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir noriai sutiko darbuotis įvairiose vietose Gvadelupoje ir Prancūzijos Gvianoje. Mūsų veiklą šiose teritorijose dabar prižiūri Prancūzijos filialas. Paprašykime Džeko ir Marijos Linos atsakyti į kelis klausimus.

Kas paskatino judu imtis visalaikės tarnybos?

Marija Lina. Augau Gvadelupoje. Kadangi mama buvo labai uoli skelbėja, mudvi dažnai visai dienai išeidavome į tarnybą. Man patiko bendrauti su žmonėmis, todėl 1985-aisiais baigusi mokyklą iškart užpildžiau pionierės paraišką.

Džekas. Kai buvau paauglys, daug bendraudavau su visalaikiais tarnais, kurie labai mėgo tarnybą. Per mokyklines atostogas tarnaudavau pagalbiniu pionieriumi. Savaitgaliais dažnai autobusu vykdavome padėti pionieriams skelbti jų teritorijose. Darbuodavomės ištisą dieną, o paskui traukdavome į paplūdimį. Buvo labai smagūs laikai.

1988 metais, netrukus po vestuvių su Marija Lina, pasakiau sau: „Niekam jokių įsipareigojimų neturime, tai kodėl gi nesuaktyvinus tarnybos?“ Nusprendžiau pasekti Marijos Linos pavyzdžiu ir tapti pionieriumi. Po metų baigėme pionierių tarnybos kursus ir buvome paskirti specialiaisiais pionieriais. Gavome ne vieną širdžiai mielą paskyrimą Gvadelupoje, paskui mūsų paprašė persikelti į Prancūzijos Gvianą.

Bėgant metams jūsų paskyrimas keitėsi daug kartų. Kaip sugebėdavote prisitaikyti prie naujų aplinkybių?

Marija Lina. Broliai iš Prancūzijos Gvianos Betelio žinojo, kad mūsų mėgstamiausia Biblijos eilutė yra Izaijo 6:8. Taigi, kai tik paskambindavo, dažnai juokais pradėdavo nuo klausimo: „Ar dar prisimenate,  kokia jūsų mėgstamiausia Biblijos eilutė?“ Iš to suprasdavome, kad laukia permainos, todėl atsakydavome: „Štai mes! Siųskit mus!“

Buvome nusistatę nelyginti naujo paskyrimo su tarnyba ankstesnėse vietose, nes tai būtų kliudę džiaugtis esamomis aplinkybėmis. Taip pat stengėmės kuo greičiau susipažinti su vietiniais broliais ir sesėmis.

Džekas. Yra buvę, kad draugai mėgino įkalbėti mus nesikelti kitur. Aišku, ne iš blogos valios. Jie nenorėdavo, kad išvažiuotume. Bet įsidėmėjau vieno brolio žodžius. Kai ruošėmės išvykti iš Gvadelupos, jis mums priminė, ką pasakė Jėzus: „Laukas – tai pasaulis“ (Mato 13:38). Tad kai paskyrimas pasikeisdavo, tardavome sau: kad ir kur būtume, darbuojamės tame pačiame lauke. Svarbiausia, kad turėtume kam skelbti gerąją naujieną.

Kaskart, kai atvykstame į naują vietą, matome, kad žmonės ten kuo puikiausiai gyvena. Todėl mokomės iš vietinių. Maistas kiek kitoks, bet mudu valgome ir geriame tą patį, ką ir tenykščiai, žinoma, žiūrėdami sveikatos. Apie gyvenimą naujoje vietoje visada stengiamės kalbėti teigiamai.

Marija Lina. Iš vietinių brolių ir sesių vis ko nors išmokstame. Dieną, kai atvykome į Prancūzijos Gvianą, smarkiai lijo. Taigi pamanėme, kad į tarnybą eisime, kai lietus baigsis. Ir staiga viena sesė klausia manęs: „Na, tai einam?“ – „Kaipgi mes eisim?“ – nustebau. Sesė pasakė: „Paimk skėtį, važiuosime dviračiais.“ Taip išmokau mindama dviratį laikyti rankoje skėtį. Jei nebūčiau to išmokusi, lietinguoju sezonu nebūčiau galėjusi eiti į tarnybą.

Judu kokius 15 kartų kėlėtės į kitą vietą. Gal ką patartumėte tiems, kurie irgi ketina kur nors persikelti?

Marija Lina. Kartais tai nelengva. Todėl labai svarbu, kad tavo namai būtų tokia vieta, kur po tarnybos norėtųsi sugrįžti ir atsipūsti.

Džekas. Kambarių sienas dažniausiai perdažau. Broliai iš filialo, tikriausiai žinodami, kad atvykę ilgai neužsibūsime, kartais sakydavo: „Džekai, šįsyk nesivargink su tom sienom.“

 Marija Lina yra tikra daiktų pakavimo meistrė. Ji viską sudeda į dėžes ir ant jų užrašo: „vonia“, „miegamasis“, „virtuvė“ ir panašiai. Todėl kai atvykstame į naujus namus, dėžes iškart sunešame į tam skirtus kambarius. Kad lengviau rastume, ko reikia, Marija Lina padaro sąrašą, kas kokioje dėžėje yra.

Marija Lina. Kadangi išmokome viską organizuoti, tarnybą naujoje vietoje galime pradėti nieko nelaukdami.

2 Timotiejui 4:5 esame raginami atlikti tarnystę iki galo. Kaip planuojate savo laiką, kad jums tai pavyktų?

Marija Lina. Pirmadieniais ilsimės ir ruošiamės sueigoms. O nuo antradienio einame į tarnybą.

Džekas. Nors ir turime nustatytą tarnybos valandų normą, apie tai per daug negalvojame. Svarbiausia mums – skelbti gerąją naujieną. Nuo tada, kai išeiname iš namų, iki kol grįžtame, stengiamės kalbinti visus, ką tik sutinkame.

Marija Lina. Kai vykstame iškylauti, visada pasiimu lankstinukų. Būna, kad žmogus tiesiog prieina prie mūsų ir paprašo leidinių, nors mes nesakėme, kad esame Jehovos liudytojai. Dėl to visada stengiamės elgtis ir atrodyti tinkamai. Aplinkiniai tai pastebi.

Džekas. Taip pat stengiamės būti geri kaimynai. Aplink savo namus surenku popierius ir šiukšles, nugrėbiu sode lapus. Kaimynai tai mato ir būna, kad paklausia: „Gal kartais turi man Bibliją?“

Dažnai vykstate skelbti į atokias teritorijas. Gal kuri iš tų kelionių ypač įsiminė?

Džekas. Gvianoje kai kurias teritorijas sunku pasiekti. Dažnai prastos būklės keliais per savaitę tenka nuvažiuoti 600 kilometrų. Įsimintina buvo kelionė į Sent Eli Amazonės miškuose. Kelias valandas teko važiuoti visureigiu, paskui plaukti motorine valtimi. Dauguma ten gyvenančių žmonių yra aukso ieškotojai. Norėdami paaukoti už leidinius, kai kurie davė mažų aukso grynuolių. Vakare parodėme vieną iš mūsų organizacijos sukurtų filmų. Jo pasižiūrėti buvo atėję nemažai vietinių.

Marija Lina. Neseniai broliai Džeko paprašė pasakyti Minėjimo kalbą Kamopi miestelyje. Motorine valtimi plaukėme tenai Ojapoko upe. Kelionė truko keturias valandas ir buvo išties jaudinanti.

Džekas. Seklesnėse vietose plaukti per sraunius upės slenksčius gana pavojinga. Patikėkite, artėjant prie jų tiesiog užgniaužia kvapą. Kad gebėtų juos praplaukti, valtininkui reikia labai gerų įgūdžių. Vis dėlto leistis į tokią išvyką buvo verta: nors Minėjime dalyvavo tik 6 broliai ir sesės, iš viso žmonių atėjo maždaug 50, įskaitant ir indėnus.

Marija Lina. Štai kokia patirtis laukia jaunuolių, kurie nori būti kuo naudingesni Jehovai. Tokiomis aplinkybėmis kliaujiesi tik Jehova, ir tavo tikėjimas stiprėja. Jehovos pagalbos ranką jaučiame labai dažnai.

Išmokote keletą kalbų. Turbūt esate joms gabūs?

Džekas. Tikrai ne. Mokiausi jų, nes reikėjo. Turėjau vesti Sargybos bokšto studijas surinamiečių * kalba, nors dar nebuvau gavęs Biblijos skaitymo užduoties. Vieno brolio paklausiau, kaip man sekėsi. Jis atsakė: „Kai kurių tavo žodžių nesupratome, bet šiaip visai neblogai.“ Labai padėjo vaikai. Kai padarydavau kokią klaidą, jie iškart pasakydavo. Suaugusieji nebūtų sakę. Iš vaikų išmokau išties daug.

Marija Lina. Vienoje vietovėje teko vesti Biblijos studijas prancūzų, portugalų ir surinamiečių kalbomis. Sesė pasiūlė, kad pirmiausia studijas vesčiau žmogui, kuris kalba sunkiausia man kalba, o paskiausiai  eičiau pas tą, kurio kalbą išmanau geriausiai. Tas patarimas buvo labai vertingas.

Sykį turėjau vienas studijas vesti surinamiečių kalba, o kitas – portugalų. Kai pradėjau antrąsias, sesė man pasakė: „Marija Lina, ji nelabai supranta, ką šneki.“ Tik tada susivokiau, kad su brazile kalbu ne portugališkai, o surinamiečių kalba.

Kas darbavosi su jumis, labai jus pamilo. Kaip judviem pavyko su broliais ir sesėmis taip susibičiuliauti?

Džekas. Patarlių 11:25 rašoma: „Dosnus žmogus klestės, kas kitą pagirdo, pats bus pagirdytas.“ Bendratikiams negailėjome nei laiko, nei jėgų. Kai reikėdavo ką nors patvarkyti Karalystės salėje, kai kurie broliai sakydavo: „Tegu tuo užsiima skelbėjai.“ – „Bet aš juk irgi skelbėjas, – atsakydavau. – Mano pareiga prisidėti prie darbų.“ Reikia skirti laiko ir pabūti vieniems, bet nuolatos sau primename, kad tai – ne svarbiausias dalykas. Visada norime daryti gera kitiems.

Marija Lina. Stengiamės savo bendratikiais domėtis. Jeigu sužinome, kad kas nors neturi kam palikti vaikų ar nėra kas paimtų juos iš mokyklos, pasisiūlome padėti. Nors dėl to kartais tenka pakeisti planus, padėdami bendratikiams stipriname ryšį su jais.

Ką gera patyrėte tarnaudami ten, kur trūksta gerosios naujienos skelbėjų?

Džekas. Visalaikė tarnyba praturtina mūsų gyvenimą. Dažnai būdavome arti gamtos, todėl turėjome daug progų grožėtis nuostabia Jehovos kūrinija. Nors sunkumų būna visokių, širdyje jaučiame ramybę. Gerai žinome: kad ir kur būtume, broliai ir sesės išties pagalbos ranką.

Kai gyvenau Prancūzijos Gvianoje, dar jaunas būdamas buvau įkalintas už tai, kad nesutikau atlikti karinės tarnybos. Nė neįsivaizdavau, kad vieną dieną Gvianoje tarnausiu misionieriumi ir tos šalies kalėjimuose skelbsiu gerąją naujieną. Jehova išties laimina savo tarnus.

Marija Lina. Aukotis dėl kitų man yra didžiausia laimė. Tarnaudami Jehovai abu patyrėme daug džiaugsmo, tapome artimesni vienas su kitu. Dažnai būna, kad Džekas pasiūlo pasikviesti į svečius porą, kuriai reiktų padrąsinimo, o aš sakau: „Ką tik pagalvojau tą patį!“ Mūsų mintys dažnokai sutampa.

Džekas. Neseniai man diagnozavo prostatos vėžį. Nors Marija Lina nenori apie tai kalbėti, jai pasakiau: „Brangioji, nesu žilo amžiaus sulaukęs, tačiau jei rytoj mirčiau, mirčiau „pasisotinęs gyvenimu“, nes gyvenau prasmingai.“ (Pr 25:8)

Marija Lina. Jehova mums patikėjo užduočių, apie kokias nebūtume nė pagalvoję. Per savo tarnystės metus patyrėme išties nuostabių dalykų. Mudu tvirtai pasitikime Jehova, todėl eisime ten, kur tik jo organizacija siųs.