1. Kokios ateities mes norime savo artimiesiems?

„NUO pat pradžių, kai sužinojau tiesą iš Biblijos, norėjau, kad ateityje visa mano šeima gyventų rojuje, – sako sesė vardu Polina *. – Labiausiai troškau, kad Jehovai tarnautų ir mano vyras Veinas, ir mūsų sūnelis.“ Jeigu ir tavo artimieji nėra Jehovos liudytojai, tikriausiai jautiesi panašiai.

2. Kokius klausimus šiame straipsnyje aptarsime?

² Mes negalime priversti savo artimųjų tikėti Biblijos tiesomis. Vis dėlto nuo mūsų daug priklauso, ar tos tiesos pasieks jų protą ir širdį (2 Tim 3:14, 15). Šiame straipsnyje aptarsime tokius klausimus: kodėl turėtume artimiesiems skelbti gerąją naujieną? kodėl derėtų jų atžvilgiu būti supratingiems? ką daryti, kad jie, kaip ir mes, pamiltų Jehovą? kaip čia galėtų padėti visa bendruomenė?

3. Kodėl, remiantis 2 Petro 3:9, turėtume artimiesiems skelbti gerąją naujieną?

³ Netrukus Jehova šiam sugedusiam pasauliui padarys galą. Gyvi išliks tik tie, kurių širdis, pasak Biblijos, „pasirengusi priimti tiesą, vedančią į amžiną gyvenimą“ (Apd 13:48). Daug laiko ir jėgų atiduodame skelbdami gerąją naujieną žmonėms, kurių nepažįstame. Ar neturėtume  juo labiau stengtis dėl savo artimųjų? Galgi vieną dieną jie nuspręs tarnauti Jehovai? Mūsų rūpestingasis Tėvas Jehova „nenori, kad kuris nors pražūtų, – jis trokšta, kad visi atgailautų“. (Perskaityk 2 Petro 3:9.)

4. Kokią klaidą kartais darome liudydami tiesą artimiesiems?

⁴ Žinia, kurią žmonėms skelbiame, gali išgelbėti jiems gyvybę, todėl pagalvokime: ar mūsų žodžiai paskatins juos suklusti ar, priešingai, atstums? Su nepažįstamais paprastai stengiamės kalbėti taktiškai, bet liudydami tiesą artimiesiems kartais būname pernelyg tiesmuki.

5. Ko neturėtume pamiršti kalbėdami su artimaisiais apie savo įsitikinimus?

⁵ Daugelis iš mūsų su apgailestavimu prisimena pirmus bandymus pasikalbėti su šeimos nariais apie savo įsitikinimus. „Jei tik galėčiau atsukti laiką, viską daryčiau kitaip“, – galbūt pamąstome. Apaštalas Paulius ragino krikščionis: „Jūsų žodžiai visada tebūna malonūs, druska pagardinti; tada mokėsite kiekvienam atsakyti“ (Kol 4:5, 6). Taigi, kalbėdamiesi su savo artimaisiais, turėkime šį paraginimą omenyje. Priešingu atveju, užuot palenkę juos prie tiesos, tik supykdysime.

6, 7. Prašom pateikti pavyzdį, rodantį, kaip svarbu įsijausti į sutuoktinio, kuris nėra Jehovos liudytojas, padėtį.

⁶ Būkime supratingi. Mūsų jau minėta Polina sako: „Iš pradžių su vyru norėjau kalbėti tik apie Dievą ir Bibliją. „Normalių“ pokalbių nebūdavo.“ Deja, Polinos vyras Veinas apie Bibliją menkai teišmanė ir nesuprato, apie ką Polina kalba.  Jam atrodė, kad jai tik religija rūpi. Veinas baiminosi, kad žmona įsitraukė į pavojingą sektą ir tapo apgavikų auka.

⁷ Polina pripažįsta, kad vakarais ir savaitgaliais daug laiko praleisdavo su broliais ir sesėmis – eidavo į sueigas, į tarnybą, į svečius. Pasak jos, kartais Veinas grįžęs rasdavo tuščius namus ir pasijausdavo vienišas. Suprantama, jam trūko žmonos ir sūnaus. Jis nepažinojo žmonių, su kuriais jiedu būdavo. Veinui atrodė, kad naujieji draugai Polinai pasidarė svarbesni už jį. Galiausiai jis pagrasino Polinai skyrybomis. Pagalvokime: ar galėjo Polina parodyti daugiau supratingumo ir įsijausti į vyro padėtį?

8. Kas, remiantis 1 Petro 3:1, 2, gali padaryti įspūdį mūsų artimiesiems?

⁸ Stenkimės laimėti artimuosius savo elgesiu. Namiškiams paprastai didesnį įspūdį daro mūsų elgesys, o ne žodžiai. (Perskaityk 1 Petro 3:1, 2.) Per laiką tai suprato ir Polina. „Žinojau, kad Veinas mus myli ir skirtis nenori, – sako ji. – Tačiau tai, ką jis pasakė, padėjo man suvokti, kad privalau pradėti elgtis taip, kaip moko Jehova. Reikėjo man mažiau šnekėti ir savo elgesiu rodyti gerą pavyzdį.“ Polina nebevertė Veino kalbėtis apie Bibliją, dažniau aptarinėjo su juo kasdienius reikalus. Netrukus Veinas atkreipė dėmesį į tai, kad Polina pasidarė ramesnė, taip pat pastebėjo ir pasikeitusį sūnaus elgesį – jis tapo klusnesnis ir mandagesnis (Pat 31:18, 27, 28). Pamatęs, kad Biblijos mokymai jo šeimai daro gerą įtaką, Veinas apie juos panoro sužinoti daugiau (1 Kor 7:12–14, 16).

9. Kodėl svarbu nenustoti stengtis dėl savo artimųjų?

 ⁹ Nenustokime stengtis dėl savo artimųjų. Sektiną pavyzdį šiuo atžvilgiu rodo pats Jehova. Jis suteikia žmonėms ne vieną progą išgirsti gerąją naujieną, tikėdamasis, kad jie į ją įsiklausys ir įgis viltį gyventi amžinai (Jer 44:4). Kaip svarbu nenustoti dėl kitų stengtis, apaštalas Paulius rašė laiške Timotiejui. Paraginęs savo bendražygį nuolat rūpintis kitais, jis pridūrė: „Taip išgelbėsi ir save, ir savo klausytojus“ (1 Tim 4:16). Mes labai mylime savo šeimos narius ir norime, kad Biblijos tiesa paliestų jų širdį. Štai Polinos pastangos nenuėjo veltui. Dabar ji džiaugiasi galėdama tarnauti Jehovai kartu su vyru. Abu jie yra pionieriai, ir Veinas bendruomenėje tarnauja vyresniuoju.

10. Kodėl svarbu būti kantriems?

¹⁰ Būkime kantrūs. Kai gyvenime imame vadovautis Dievo duotais principais, mūsų artimiesiems gali būti sunku susitaikyti su tuo, kad mūsų įsitikinimai ir gyvensena pasikeitė. Pirmiausia jiems užkliūva tai, kad nebešvenčiame su jais religinių švenčių, nebesileidžiame į politines diskusijas. Kai kurie ima dėl to ant mūsų pykti (Mt 10:35, 36). Bet jei nuspręstume niekada nebekalbėti su jais apie savo įsitikinimus, tam tikra prasme juos nuteistume, tarsi jie nebūtų verti amžinojo gyvenimo dovanos. Nepamirškime: teisti žmones Jehova įgaliojo Jėzų – ne mus (Jn 5:22). Tad būkime kantrūs. Kas žino, galbūt mūsų artimieji galiausiai įsiklausys į tai, ką mėginame jiems pasakyti. (Žiūrėk rėmelį „ Naudokimės mūsų svetaine“.)

11–13. Ko galime pasimokyti iš to, kaip Alisa elgėsi su tėvais?

¹¹ Būkime tvirti, bet sykiu elkimės taktiškai (Pat 15:2). Štai sesės vardu Alisa pavyzdys. Apie Jehovą ji išgirdo gyvendama toli nuo tėvų. Nors jie buvo nereligingi ir aktyviai dalyvavo politinėje veikloje, Alisa suprato, kad reikia kuo greičiau papasakoti jiems, kokių gerų dalykų iš Biblijos ji sužinojo. Anot jos, „kuo ilgiau delsi savo šeimai pasakyti, kad savo įsitikinimus ir gyvenimą nusprendei keisti, tuo didesnis sukrėtimas jiems tai bus“. Alisa nusprendė rašyti tėvams laiškus: ji parinkdavo temą, kuri galėjo būti jiems įdomi – tarkim, apie meilę, – išdėstydavo, ko Biblija moko tuo klausimu, ir pasiteiraudavo, ką jie apie tai mano (1 Kor 13:1–13). Tėvams ji dėkojo už tai, kad ją užaugino ir rūpinosi, taip pat nusiųsdavo jiems dovanų, o kai aplankydavo, stengdavosi padėti mamai prie namų ruošos. Iš pradžių tėvai dėl Alisos pasirinkimo neapsidžiaugė.

¹² Būdama pas tėvus Alisa laikėsi savo Biblijos skaitymo tvarkaraščio. Ji sako: „Tai padėjo mamai suvokti, kokia svarbi man yra Biblija.“ Tuo tarpu Alisos tėtis norėjo suprasti, kodėl dukra dabar mąsto kitaip, ir rasti ką nors tokio, dėl ko galėtų Bibliją sukritikuoti. Taigi jis nusprendė pasidomėti, kas joje rašoma. „Padovanojau jam Bibliją ir jos priešlapyje užrašiau keletą šiltų žodžių“, – prisimena Alisa. Kas buvo paskui? Ar Alisos tėtis rado Biblijoje ką nors kritikuotino? Ne, priešingai – Dievo Žodis sujaudino jį iki širdies gelmių.

¹³ Jei iš artimųjų nesulaukiame palaikymo, svarbu išlikti tvirtiems, bet sykiu  elgtis taktiškai (1 Kor 4:12b). Alisai teko atlaikyti mamos priešiškumą. „Sužinojusi, kad pasikrikštijau, mama pasakė, kad ją nuvyliau“, – tęsia Alisa. Kaip ji sureagavo į mamos žodžius? „Aš nenusukau kalbos, pagarbiai paaiškinau, kad nusprendžiau būti Jehovos liudytoja ir savo sprendimo nekeisiu. Visaip mėginau įtikinti mamą, kad labai ją myliu. Abi apsiverkėme. Paskui paruošiau jos mėgstamą patiekalą. Nuo tos dienos mama ėmė suprasti, kad Biblija padeda man keistis į gera.“

14. Kodėl svarbu laikytis tvirtai ir nepasiduoti artimųjų spaudimui?

¹⁴ Kol artimieji suvoks, kokia svarbi mums tarnystė Jehovai, gali praeiti nemažai laiko. Kai Alisa nutarė tapti pioniere ir nesiekti aukštojo išsilavinimo, kaip kad norėjo tėvai, mama ir vėl apsiverkė. Tačiau mūsų sesė liko tvirta. „Jei pasiduotum spaudimui dėl kokio vieno dalyko, artimieji tave imtų spausti ir dėl kito. Bet jeigu laikaisi tvirtai ir kalbi maloniai, galbūt jie panorės tave išklausyti“, – savo patirtimi dalijasi Alisa. Dabar abu jos tėvai tarnauja pionieriais, ir tėtis yra bendruomenės vyresnysis.

15. Kaip, remiantis Mato 5:14–16 ir 1 Petro 2:12, mūsų artimuosius gali paveikti geri krikščionių bendruomenės darbai?

¹⁵ Dažnai būna taip, kad žmogų prie Jehovos patraukia geri krikščionių bendruomenės darbai. (Perskaityk Mato 5:14–16; 1 Petro 2:12.) Jei tavo sutuoktinis nėra Jehovos liudytojas, ar jis turėjo  progą susipažinti su tavo bendratikiais? Polina, apie kurią jau kalbėjome anksčiau, vis pasikviesdavo į svečius brolių ir sesių, kad jos vyras galėtų su jais pabendrauti. Vienas brolis ypač padėjo Veinui pakeisti nuomonę apie liudytojus. „Jis paėmė laisvadienį, kad kartu pažiūrėtume rungtynes, – pasakoja Veinas, – ir aš pamaniau sau: „Jis – visai normalus žmogus!“

16. Kodėl turėtume kviesti artimuosius į bendruomenės sueigas?

¹⁶ Kitas dalykas, kurio neturėtume pamiršti, – tai kviesti artimuosius į mūsų bendruomenės sueigas (1 Kor 14:24, 25). Pirma sueiga, kurioje dalyvavo Veinas, buvo Minėjimas. Ateiti jis nusprendė todėl, kad sueiga vyko po darbo ir buvo gana trumpa. „Nelabai supratau, kas buvo kalbama nuo scenos, – prisimena Veinas, – bet įspūdį man padarė žmonės. Daugelis priėjo, maloniai pasisveikino, tvirtai paspaudė man ranką. Mačiau, kad jie tikrai nuoširdūs.“ Kad Polinai per sueigas ir tarnyboje būtų lengviau, viena sutuoktinių pora vis užsiimdavo su jos sūneliu. Kai Veinas galiausiai nusprendė pasidomėti naujuoju Polinos tikėjimu, jis paprašė tą brolį vesti jam Biblijos studijas.

17. a) Dėl ko neturėtume savęs kaltinti? b) Kodėl nereikėtų prarasti vilties, kad artimieji į mūsų žodžius įsiklausys?

¹⁷ Labai norime, kad galiausiai visi mūsų šeimos nariai imtų garbinti Jehovą. Nors darome viską, kad tiesa paliestų jų širdį, tai dar negarantuoja, kad jie taps Dievo tarnais. Bet jeigu ir netaps, neturėtume dėl to kaltinti savęs. Juk tikėti tuo, kuo patys tikime, nė vieno versti negalime. Mūsų artimieji mato, kokie laimingi esame tarnaudami Jehovai, tad galbūt susimąstys. Taigi nepraraskime vilties, kad mūsų pastangos ilgainiui duos vaisių – vis pasimelskime už artimuosius, ieškokime progų pasikalbėti su jais apie Biblijos tiesas, būkime taktiški (Apd 20:20). Jehova tas pastangas tikrai laimins, ir jei artimieji panorės į mūsų žodžius įsiklausyti, jie bus išgelbėti!