Galiausiai, įveikęs dvejones, ėmiausi pionieriaus tarnybos. Tada atsivėrė durys į tokį gyvenimą, apie kokį nė nebūčiau galėjęs pasvajoti (Ef 3:20). Jums turbūt įdomu, kaip viskas buvo. Pradėsiu nuo pradžių.

Gimiau 1939 metais Berlyne. Buvo tik ką įsižiebęs Antrasis pasaulinis karas. 1945-aisiais, karui einant į pabaigą, Berlynas buvo smarkiai subombarduotas. Per vieną tokį antskrydį bombos krito ant mūsų gatvės. Mano tėvai ir aš su jaunesne sesute prieglobstį radome karo slėptuvėje. Vėliau dėl saugumo persikėlėme į mamos gimtąjį miestą Erfurtą.

Mama uoliai ieškojo tiesos. Ji skaitė filosofų veikalus, domėjosi įvairiomis religijomis, bet numalšinti dvasinio alkio jai nepavyko. Sykį į mūsų duris pasibeldė dvi Jehovos liudytojos. Atrodo, tai buvo 1948-aisiais. Pasikvietusi jas vidun, mama uždavė daug klausimų. Nepraėjus nė valandai, man su sesute ji pasakė: „Radau tiesą!“ Netrukus visi trys pradėjome lankyti Erfurte rengiamas sueigas.

1950 metais grįžome į Berlyną. Iš pradžių priklausėme Berlyno Kroicbergo bendruomenei, paskui, persikraustę į kitą vietą, – Berlyno Tempelhofo bendruomenei. Po kurio laiko mama pasikrikštijo, bet aš nesiryžau. Kodėl?

Buvau labai drovus, todėl dvasinę pažangą dariau lėtai. Nors į tarnybą eidavau, pats niekad žmonių nekalbindavau. Taip buvo kokius porą metų. Viskas pasikeitė, kai ėmiau bendrauti su drąsiais broliais ir sesėmis, kurie buvo įrodę savo ištikimybę Jehovai nelengvomis aplinkybėmis. Vieniems teko kalėti nacių koncentracijos stovyklose ar Rytų Vokietijos kalėjimuose,  kiti, rizikuodami savo laisve, slapta gabendavo mūsų leidinius į Rytų Vokietiją. Tų bendratikių pavyzdys paliko man neišdildomą įspūdį. Mąsčiau: jeigu jie dėl Jehovos ir savo brolių rizikavo gyvybe ir laisve, tai aš turėčiau stengtis bent jau nebūti toks drovus.

Kovoti su drovumu man labai padėjo 1955 metais surengta speciali evangelizacijos kampanija. Laiške, kuris buvo išspausdintas biuletenyje „Informatorius“ *, brolis Neitanas Noras rašė, kad tai viena didžiausių kampanijų, kokias organizacija iki tol buvo surengusi. Pasak Noro, jeigu visi skelbėjai prisidės, „tai bus nuostabiausias gerosios naujienos liudijimo mėnuo istorijoje“. Ir jis neapsiriko! Netrukus po kampanijos pasiaukojau Jehovai ir 1956-aisiais kartu su tėčiu ir seserimi pasikrikštijau. Tada manęs laukė dar vienas svarbus sprendimas.

Visada žinojau, kad tarnauti pionieriumi būtų geriausias gyvenimo kelias, bet šį sprendimą vis atidėliojau. Pirmiausia nutariau Berlyne pasimokyti didmeninės prekybos ir importo bei eksporto vadybos. Kad toje srityje įgyčiau patirties, 1961 metais įsidarbinau didžiausiame Vokietijos uoste Hamburge. Į darbą taip pasinėriau, kad vis mažiau norėjau imtis visalaikės tarnybos. Kas buvo toliau?

Dėkoju Jehovai, kad per rūpestingus brolius padėjo man nusistatyti teisingus prioritetus. Keletas draugų tapo pionieriais ir taip parodė man gerą pavyzdį. Pasitikėti Jehova mane ragino brolis Ėrichas Muntas, praeityje ištvėręs koncentracijos stovyklos baisumus. Jis papasakojo, kad tie, kurie stovykloje kliovėsi savimi, vėliau dvasiškai nusilpo, o kurie visiškai pasitikėjo Jehova, liko tvirti ir buvo bendruomenėms didelė atrama.

Įsidėmėjau ir vieną brolio Martino Pėcingerio, vėliau tarnavusio Vadovaujančiojoje taryboje, mintį. Bendratikius jis stiprindavo sakydamas, kad drąsa yra didžiausias mūsų turtas. Gerai tuos žodžius apmąstęs, išėjau iš darbo ir 1963-iųjų birželį stojau į pionierių gretas. Tai buvo protingiausias mano gyvenimo sprendimas. Po poros mėnesių, nė nepradėjęs ieškoti naujo darbo, buvau paskirtas specialiuoju pionieriumi. Bet manęs laukė dar didesnė Jehovos staigmena – praėjus keleriems metams gavau kvietimą į Gileado mokyklą.

Viena svarbiausių pamokų, gautų Gileade, buvo tokia: susidūręs su sunkumais, nepasiduok ir toliau darbuokis ten, kur esi paskirtas. Tai ypač pabrėždavo broliai Neitanas Noras ir Laimanas Svinglas. Brolis Noras sakė: „Į ką sutelksite dėmesį? Į nešvarą, vabalus, skurdą? O gal į medžius, gėles ir linksmus veidus? Stenkitės pamilti žmones.“ Sykį brolis Svinglas, kalbėdamas apie tai, kodėl kai kurie broliai ir sesės nuleido rankas, labai susijaudino ir susigraudino. Jis turėjo sustoti, kad nusiramintų ir galėtų tęsti kalbą. Tas momentas labai palietė man širdį. Tvirtai pasiryžau: nei Kristaus, nei jo pateptųjų brolių niekada nenuvilsiu (Mt 25:40).

Kai mūsų 44-oji laida gavo paskyrimus, beteliečiai manęs ir kitų klausinėjo, į kokias šalis vyksime. Apie kiekvieną šalį jie pasakė ką nors teigiamo, bet kai išgirdo, kad esu paskirtas į Kongą su sostine Kinšasa, jie nutilo ir teištarė: „Į Kongą? Telydi tave Jehova.“ Tomis dienomis iš ten ateidavo nekokios žinios – šalyje vyko pilietiniai neramumai, daug žmonių buvo nužudyti. Bet aš stengiausi galvoti apie tai, ko buvau išmokęs Gileade. Tuoj po išleistuvių, 1967-ųjų rugsėjį, kartu su Heinrichu Dėnbosteliu ir Klodu Lindsėjumi išvykome į Kongo sostinę Kinšasą.

Atvykę į Kinšasą, tris mėnesius mokėmės prancūzų kalbos, paskui išskridome į Lubumbašį (buvusį Elizabetvilį), įsikūrusį šalies pietuose, netoli Zambijos sienos. Apsigyvenome misionierių namuose miesto centre.

Didesnėje Lubumbašio dalyje gerosios naujienos dar niekas nebuvo skelbęs, todėl džiaugėmės, kad daugeliui gyventojų pirmieji galėjome pranešti tiesos žinią. Netrukus norinčių studijuoti Bibliją jau buvo tiek, kad visiems neturėjome laiko. Liudijome ir valdžios pareigūnams, policininkams. Daugelis gerbė Dievo Žodį ir palankiai atsiliepdavo apie mūsų darbą. Pagrindinė gyventojų kalba buvo suahelių, todėl abu su Klodu jos pramokome. Netrukus mudu paskyrė į suahelių kalba kalbančiųjų bendruomenę.

Nors tarnyboje patirdavome džiugių akimirkų, buvo ir sunkumų. Neblaivūs ginkluoti kareiviai ir agresyvūs policininkai neretai kibdavo prie mūsų, kaltindami nebūtais dalykais. Kartą būrys apsiginklavusių policininkų įsiveržė į mūsų sueigą misionierių namuose ir išsigabeno mus į centrinę nuovadą. Ten privertė sėdėti ant grindų ir nepaleido iki pat dešimtos valandos vakaro.

1969 metais mane paskyrė rajono prižiūrėtoju. Keliaudamas iš vienos bendruomenės į kitą neretai turėdavau brautis per aukštą žolę, daug valandų klampoti pažliugusiais keliais. Vienuose namuose,  kur buvau apsistojęs, po mano lova miegodavo višta su viščiukais. Kasryt dar neprašvitus ji pažadindavo mane savo šaižiu kudakavimu. Gera būdavo vakarais prie laužo su broliais aptarinėti Biblijos tiesas – tų akimirkų niekad nepamiršiu.

Daug problemų sukeldavo žmonės, kurie priklausė Kitavalos judėjimui *. Kai kurie iš jų įsiskverbdavo į bendruomenes ir net gaudavo atsakingų užduočių. Daugelį šitų asmenų, kurie buvo tarsi povandeninės uolos, tikriesiems liudytojams pavykdavo demaskuoti (Jud 12). Galiausiai Jehova bendruomenes išgrynino, ir jos ėmė sparčiai gausėti.

1971 metais mane paskyrė tarnauti filiale Kinšasoje. Turėjau įvairių užduočių: tvarkiau korespondenciją, rūpinausi literatūros užsakymu, dirbau tarnybos skyriuje. Betelyje mokiausi, kaip organizuoti mūsų veiklą didžiulėje šalyje su menkai išvystyta infrastruktūra. Laiškai iš filialo bendruomenes kartais pasiekdavo tik po kelių mėnesių. Jie būdavo išsiunčiami oro paštu, vėliau iš lėktuvų iškraunami į valtis, kurios kartais ištisoms savaitėms įstrigdavo tankiuose vadinamųjų vandens hiacintų sąžalynuose. Nepaisant šių ir kitų kliūčių, mūsų darbas ėjo pirmyn.

Negalėjau atsistebėti, kaip broliai, turėdami tiek mažai išteklių, gebėjo surengti didžiulius kongresus. Kalbėtojų pakyloms jie panaudodavo termitų kauburius. Jei prireikdavo ką pastatyti, karkasą darydavo iš bambuko stiebų, sienas – iš drambliažolės, stogą uždengdavo nendrėmis, o viską sutvirtindavo medžio žievės juostelėmis. Susukti drambliažolės kuokštai atstodavo pagalvėles atsisėsti, supintos nendrės – stalus. Mane labai žavėjo, kokie tie broliai ir sesės išradingi, kaip nenuilstamai darbuojasi tokiomis nelengvomis sąlygomis. Visa širdimi juos pamilau ir, išvykęs į naują paskyrimo vietą, labai jų ilgėjausi.

1974 metais buvau paskirtas į mūsų filialą Kenijos sostinėje Nairobyje. Turėjome daug darbo, nes Kenijos filialas prižiūrėjo evangelizacijos darbą dešimtyje kaimyninių šalių. Kai kuriose iš jų mūsų veikla buvo uždrausta. Į tas šalis vykau ne kartą, dažniausiai į Etiopiją. Mūsų broliai ten buvo persekiojami, patyrė didelių išbandymų. Ne vienas iš jų turėjo ištverti žiaurų elgesį, kalinimą, kai kurie net buvo nužudyti. Vis dėlto broliai ir sesės liko ištikimi Jehovai, nes labai mylėjo jį ir vienas kitą.

1980 metais mano gyvenime įvyko maloni permaina – vedžiau iš Kanados kilusią sesę Geil Mateson. Drauge mokėmės Gileado mokykloje, po to ryšį palaikėme laiškais. Geil buvo paskirta tarnauti misioniere Bolivijoje. Po 12 metų susitikome Niujorke. Netrukus ji atvyko į Keniją ir ten susituokėme. Geil buvo susitelkusi į dvasinius dalykus ir gyvenimu niekada nesiskundė. Už tai esu jai be galo dėkingas. Ji – ištikima mano bendražygė ir iki šiol visaip mane palaiko.

1986 metais mane paskyrė keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Tuo pat metu tarnavau ir filialo komitete. Keliaudami aplankėme daugelį šalių, kuriose mūsų veiklą prižiūrėjo Kenijos filialas.

Gera prisiminti, kaip 1992 metais ruošėmės kongresui Asmaroje (dabar Eritrėjos teritorija). Tada mūsų darbas tenai nebuvo uždraustas. Žmonėms susirinkti teradome prastos būklės daržinę, kurios vidus atrodė baisiau nei išorė. Bet kongreso dieną viskas buvo neatpažįstamai pasikeitę – broliai  ir sesės daržinę pavertė gražia Jehovos garbinimo vieta. Šeimos atnešė puošnių audinių ir apdangstė visa, kas gadino vaizdą. Visiems 1279 dalyviams kongresas suteikė daug džiaugsmo.

Kai mane paskyrė keliaujančiuoju prižiūrėtoju, mūsų gyvenimas smarkiai pasikeitė. Kas savaitę tekdavo apsistoti labai skirtingose vietose. Vienąsyk mus apgyvendino prabangioje pajūrio viloje, kitąsyk – darbininkų stovyklavietėje, kur stovėjo būdelės iš skardos lakštų, o tualetai buvo už daugiau kaip 100 metrų. Bet kad ir kur lankėmės, labiausiai įsiminė tarnyba su uoliais pionieriais ir kitais skelbėjais. Įgijome daug gerų draugų, tačiau gavę naują paskyrimą turėjome su jais atsisveikinti. Labai jų ilgėjomės.

Devinto dešimtmečio pabaigoje ir dešimto pradžioje kelete šalių, kuriomis rūpinosi Kenijos filialas, mūsų veikla buvo įteisinta ir ten įkurti biurai arba atskiri filialai. 1993 metais mus paskyrė į biurą Adis Abeboje, Etiopijoje. Čia po daugelio metų darbo pogrindyje pagaliau galėjome veikti laisvai.

Mūsų veiklą Etiopijoje Jehova labai palaimino. Daug brolių ir sesių ėmėsi pionieriaus tarnybos. Nuo 2012 metų pionieriais kasmet tarnauja daugiau kaip 20 procentų visų skelbėjų. Šalyje rengiami teokratiniai kursai, pastatyta per 120 Karalystės salių. 2004-aisiais Betelio šeima persikraustė į naujas patalpas, greta iškilo ir puiki suvažiavimų salė.

Laikui bėgant aš ir Geil labai susidraugavome su tenykščiais broliais ir sesėmis. Jų meilė ir gerumas mus tiesiog sužavėjo. Deja, pastaruoju metu suprastėjus mudviejų sveikatai, turėjome persikelti į Centrinės Europos filialą. Čia mumis puikiai rūpinasi, bet brangių draugų iš Etiopijos labai pasiilgstame.

Savo akimis pamatėme, kaip Jehova laimina mūsų veiklą (1 Kor 3:6, 9). Kai pirmą kartą Konge esančiame Vario Juostos regione skelbiau gerąją naujieną rūdkasiams iš Ruandos, jų krašte nebuvo nė vieno skelbėjo. Dabar Ruandoje yra per 30 000 Jehovos liudytojų. 1967 metais Konge liudytojų buvo 6000, dabar – jau maždaug 230 000, o Minėjime 2018 metais dalyvavo milijonas suvirš žmonių. Šalyse, kuriomis anksčiau rūpinosi Kenijos filialas, bendras skelbėjų skaičius šiandien viršija 100 000.

Prieš daugiau kaip 50 metų Jehova per įvairius brolius paskatino mane imtis visalaikės tarnybos. Nors tebesu drovus, išmokau visada kliautis Jehova. Tarnyba Afrikoje padėjo man išsiugdyti kantrybę ir nesiskųsti gyvenimu. Abu su Geil gėrimės savo bendratikiais – jie tokie svetingi, ištvermingi ir taip pasitiki Dievu! Esu dėkingas Jehovai už man parodytą malonę. Jis palaimino mane daug labiau, nei galėjau tikėtis (Ps 37:4).