„KOKS tu geras žmogus!“ Tokius žodžius apie save norėtų išgirsti kiekvienas, ir tai natūralu. Tačiau būti geram nėra taip paprasta. Daugelis šiandien nekenčia to, kas gera (2 Tim 3:3). Jie laikosi savo pačių gėrio ir blogio sampratos ir, pasak Biblijos, „pikta vadina geru, o gera – piktu“ (Iz 5:20). Be to, būti geriems trukdo netobulumas, įvairi gyvenimo patirtis. Galbūt jaučiamės panašiai kaip Ana *. Nors jau daug metų tarnauja Jehovai, ji guodžiasi: „Niekaip negaliu savęs įtikinti, kad esu geras žmogus.“

Vis dėlto gerumą išsiugdyti įmanoma. Ši savybė yra Dievo šventosios dvasios vaisius. O toji dvasia, galinga Dievo jėga, padeda įveikti kliūtis, trukdančias gerumą rodyti, – tiek neigiamą pasaulio įtaką, tiek savo pačių netobulumą ir praeities išgyvenimus. Dabar pakalbėkime, kas yra gerumas ir kaip mums jo nepristigti.

Gerumas – tai tauri dorybė, neturinti nieko bendra su blogiu ar sugedimu. Geras žmogus yra doras, visada galvoja, kaip kitam būtų geriau, ir stengiasi padėti.

Daug kas mielai daro gera savo šeimos nariams ir draugams. Bet vien to negana, kad žmogų būtų galima vadinti iš tiesų geru. Tobulai rodyti gerumo neįstengiame, juk, kaip sakoma Biblijoje, „nėra žemėje tokio teisaus žmogaus, kuris vien gera darytų ir niekada nenusidėtų“ (Mok 7:20). Tai nuoširdžiai pripažino ir Paulius. Jis rašė: „Žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena joks gėris“ (Rom 7:18). Kas tad padėtų mums rodyti gerumą? Svarbu įsižiūrėti, kaip šią savybę rodo Jehova, gėrio šaltinis.

Jehova yra nustatęs, kas iš tikrųjų gera. Psalmininkas apie jį rašė: „Esi tu geras, ir gera yra visa, ką darai. Savo nuostatų mane pamokyk“ (Ps 119:68). Aptarkime du šioje eilutėje paminėtus Jehovos gerumo aspektus.

Jehova yra geras. Gerumas yra neatsiejamas nuo Jehovos asmenybės. Kadaise Jehova pasakė Mozei: „Aš apreikšiu tau visą savo gerumą.“ Ir kaipgi Mozė tą gerumą pamatė? Jis išvydo įspūdingą Jehovos šlovės reginį ir išgirdo tokius žodžius: „Aš esu Jehova. Aš, Jehova, esu Dievas gailestingas ir atjautus, lėtas pykti ir kupinas ištikimosios meilės ir tiesos, rodantis ištikimąją meilę tūkstančiams ir atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltojo nenubausto“ (Iš 33:19; 34:6, 7). Iš šių žodžių suprantame, kad gerumas glaudžiai susijęs su visais kitais Jehovos asmenybės bruožais. Štai Jėzaus nė vienas nepranoko gerumu, vis dėlto jis pasakė: „Niekas kitas, tik Dievas yra geras“ (Lk 18:19).

 Visa, ką Jehova daro, yra gera. Jehovos gerumas akivaizdus visuose jo darbuose. Biblijoje pasakyta: „Geras Jehova visiems, ir apie jo gailestingumą liudija visi darbai“ (Ps 145:9). Jehova gerumą rodo nešališkai – kiekvienam žmogui duoda tai, kas būtina gyvybei palaikyti (Apd 14:17). Jehovos gerumas matomas ir iš jo atlaidumo. Psalmininkas rašė: „Tu geras, atlaidus esi, Jehova“ (Ps 86:5). Taigi galime neabejoti – „tiems, kurie dorumo kelyje, jokių gėrybių Jehova nešykšti“ (Ps 84:11).

Kadangi esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, mes galime būti geri ir daryti gerus darbus (Pr 1:27). Bet tai ne visada pavyksta. Dėl to Dievo Žodis mus ragina: „Mokykitės gera daryti“ (Iz 1:17). Kaip tad gerumą ugdytis? Aptarkime tris būdus.

Pirma, melskime šventosios dvasios. Ji gali padėti mums rodyti gerumą, priimtiną Dievo akyse (Gal 5:22). Tos dvasios vedami mokomės mylėti, kas gera, ir nekęsti, kas bloga (Rom 12:9). Biblija patikina mus, kad Jehova padės mums „daryti ir kalbėti tik tai, kas gera“ (2 Tes 2:16, 17).

Antra, skaitykime Dievo įkvėptąjį Žodį. Kai skaitome Bibliją, Jehova moko mus „gėrio kelių“ ir paruošia „kiekvienam geram darbui“ (Pat 2:9; 2 Tim 3:17). Jeigu perskaitytas eilutes apmąstysime, savo širdies gėrio lobyną pripildysime tikrų turtų – ugdančių minčių apie Dievą ir jo pažadus – ir prireikus juos galėsime prasmingai panaudoti (Lk 6:45; Ef 5:9).

Trečia, stenkimės sekti gerais pavyzdžiais (3 Jn 11). Biblijoje tokių randame nemažai. Didžiausi gerumo pavyzdžiai, be abejo, yra Jehova ir Jėzus. Bet gerumu pasižymėjo ir daug netobulų žmonių. Galbūt prisimename Tabitą ir Barnabą (Apd 9:36; 11:22–24). Atidžiai perskaityk, kas Biblijoje apie juos rašoma, ir atkreipk dėmesį, kuo jie bendratikiams pasitarnavo. Pamąstyk, kaip galėtum imtis iniciatyvos ir pagelbėti kam nors iš savo šeimos ar bendruomenės. Taip pat pagalvok, kaip Tabitai ir Barnabui už gerumą buvo atlyginta. Gali neabejoti, kad bus atlyginta ir tau.

Geradarių, iš kurių galime mokytis, savo bendruomenėse turime ir šiandien. Vyresnieji myli, kas gera, todėl uoliai darbuojasi bendratikių labui. Nevalia pamiršti ir  dvasingų sesių, kurios savo žodžiais ir elgesiu kitus moko gero (Tit 1:8; 2:3). Krikščionė vardu Roslina sako: „Viena mano draugė visaip drąsina bendruomenės narius ir jiems padeda. Ji mąsto apie tai, ką jiems tenka patirti, ir dažnai pradžiugina dovanėlėmis ar padaro kokią kitą geradarystę. Ji tikrai geras žmogus.“

Jehova savo tarnus ragina: „Darykite gera“ (Am 5:14). Taigi svarbu ne tik vertinti Jehovos nustatytas gėrio normas, bet ir stengtis daryti tai, kas gera.

Kad parodytume kitiems gerumą, nebūtinai turime imtis kokių nors žygdarbių ar pirkti brangias dovanas. Pavyzdžiui, dailininkui juk neužtenka poros stambių potėpių, kad išeitų gražus portretas. Ne, drobę jis išmargina gausybe smulkių potėpių. Panašiai ir gerumas bus matomas iš daugybės kilnių poelgių.

Biblijoje sakoma, kad turime būti tinkami ir pasirengę geriems darbams (2 Tim 2:21; Tit 3:1). Jeigu esame kitiems dėmesingi, pastebėsime, ką gera galime nuveikti dėl artimo gerovės, kaip jį ugdyti (Rom 15:2). Galbūt norėsime pasidalyti tuo, ką turime (Pat 3:27). Pavyzdžiui, galime bendratikį pakviesti drauge pasivaišinti ar prasmingai pabendrauti. Jeigu kas nors serga, būtų gražu tą žmogų aplankyti, jam paskambinti ar nusiųsti atviruką. Būdami įžvalgūs, rasime daug progų kalbėti, „kas gera, ko reikia ugdymui, kas klausytojams naudinga“ (Ef 4:29).

Kaip ir Jehova, norime daryti gera visiems – esame nešališki. Tai akivaizdu tada, kai gerąją naujieną apie Karalystę skelbiame visiems be išimties. Laikydamiesi Jėzaus priesako, gera darome netgi tiems, kas mūsų nekenčia (Lk 6:27). Nebus tokios situacijos, kai elgtis maloniai ir rodyti kitiems gerumą bus netinkama, nes, pasak Biblijos, „tokiems dalykams neprieštarauja joks įstatymas“ (Gal 5:22, 23). Jeigu gerumo nepristingame net tada, kai esame persekiojami ar patiriame kitokių išbandymų, teikiame šlovę Dievui ir galime patraukti kitus prie tiesos (1 Pt 3:16, 17).

Biblijoje pasakyta, kad geras žmogus „gaus atlygį už savo darbus“ (Pat 14:14). Koks gi tas atlygis? Jei rodome žmonėms gerumą, jie mums tikriausiai irgi bus geri (Pat 14:22). O jeigu ir nebūtų, mūsų nuolatinės geradarystės jų nusistatymą ir atšiaurumą per laiką gali sušvelninti (Rom 12:20, išnaša).

Daugelis iš patirties gali patvirtinti, kad atsisakyti grubaus elgesio ir daryti kitiems gera yra naudinga mums patiems. Štai ką sako Nensi: „Jaunystėje elgiausi nutrūktgalviškai, amoraliai, buvau labai nepagarbi. Kai sužinojau, kokios yra Dievo nustatytos normos, ir ėmiau jų laikytis, pasijaučiau laimingesnė. Dabar turiu daug daugiau orumo ir savigarbos.“

Dėl ko labiausiai verta ugdytis gerumą? Šitaip pradžiuginsime Jehovą. Net jeigu žmonės mūsų geradarysčių nepastebėtų, Jehova jas mato – ir ne vien gerus poelgius, bet ir kiekvieną gerą mintį (Ef 6:7, 8). Ką savo gerumu pelnysime? Biblijoje sakoma: „Geras žmogus pelno Jehovos palankumą“ (Pat 12:2). Tad dar uoliau ugdykimės gerumą. Ir neabejokime Jehovos žodžiais: „Šlovės, garbės ir ramybės sulauks kiekvienas, kas daro gera“ (Rom 2:10).