Vinstonai, kaip tu ieškojai Dievo?

Užaugau Australijoje, viename Kvynslando valstijos ūkyje. Mano šeima nebuvo religinga. Kadangi gyvenome atokiai nuo kitų, daugiausia bendravau tik su namiškiais. Dievo ėmiau ieškoti būdamas maždaug dvylikos. Meldžiausi jam, prašiau, kad padėtų sužinoti, koks jis iš tikro yra. Po kurio laiko palikau gimtąjį ūkį ir susiradau darbą Adelaidėje, Pietų Australijoje. Kai buvau 21 metų ir atostogavau Sidnėjuje, susipažinau su Pamela (trumpiau ją vadinu Pem). Ji papasakojo man apie religinį judėjimą, vadinamą britiškuoju izraelizmu. Šio judėjimo nariai teigia, kad britai yra Izraelio prarastųjų giminių palikuoniai. Anot jų, tos giminės – tai dešimt šiaurinės Izraelio karalystės giminių, kurios aštuntame amžiuje p. m. e. buvo ištremtos iš savo krašto. Grįžęs į Adelaidę apie tai papasakojau vienam bendradarbiui, pradėjusiam studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Užteko vos keletą valandų pakalbėti su juo apie Jehovos liudytojų įsitikinimus ir supratau, kad Dievas atsakė į mano vaikystės maldą. Pagaliau sužinojau tiesą apie savo Kūrėją ir jo Karalystę! Biblijos žodžiais tariant, radau labai vertingą perlą (Mt 13:45, 46).

Pem, tu irgi dar jaunystėje pradėjai ieškoti to perlo. Kaip jį atradai?

Užaugau Kofs Harboro mieste, Naujajame Pietų Velse. Mano šeima buvo religinga – tėvai ir seneliai išpažino britiškąjį izraelizmą. Su jaunesniu broliu, vyresne seserimi ir daugeliu pusbrolių bei pusseserių buvome mokomi, kad Dievas rodo  išskirtinę malonę tiems, kurie kilę iš britų. Nelabai tuo tikėjau ir ypatingo ryšio su Dievu nejaučiau. Būdama keturiolikos apsilankiau įvairiose vietos religinėse bendruomenėse – anglikonų, baptistų, Septintosios dienos adventistų, – bet dvasinio alkio nenumalšinau.

Vėliau su šeima persikėlėme į Sidnėjų. Ten susipažinau su atostogų atvykusiu Vinstonu. Kaip jis minėjo, mūsų diskusijos tikėjimo klausimais galiausiai nuvedė jį pas liudytojus. Nuo tada jo laiškuose būdavo pilna citatų iš Biblijos. Prisipažįstu, tai iš pradžių man kėlė nerimą, net pyktį. Bet laikui bėgant supratau, kad tai, ką jis rašo, yra tiesa.

1962 metais persikėliau į Adelaidę, kad būčiau arčiau Vinstono. Jis rado man vietą gyventi pas liudytojus Tomą ir Dženisę Sloumanus, anksčiau tarnavusius misionieriais Papua Naujojoje Gvinėjoje. Man, aštuoniolikmetei merginai, jiedu buvo nepaprastai geri ir labai padėjo dvasiškai. Tad aš irgi pradėjau studijuoti Dievo Žodį ir netrukus įsitikinau radusi tiesą. Tuoj po vestuvių mudu su Vinstonu kibome į tarnybą Jehovai. Prasidėjo pats prasmingiausias gyvenimas. Kad ir kokių patyrėme sunkumų, tiesos perlą branginome vis labiau ir labiau.

Vinstonai, papasakok apie savo tarnybos Jehovai pradžią.

Netrukus po vestuvių Jehova atvėrė mums pirmąsias iš daugybės „plačių durų“ į aktyvesnę tarnybą (1 Kor 16:9). Tas „duris“ parodė mūsų mažą bendruomenę lankęs rajono prižiūrėtojas Džekas Porteris, su kuriuo dabar drauge tarnaujame Australazijos filialo komitete. Jis ir jo žmona Roslina ragino mus tapti pionieriais. Šia garbinga tarnyba džiaugėmės penkerius metus. Kai buvau 29-erių, mudviejų su Pem paprašė imtis keliaujamojo darbo Pietų Ramiojo vandenyno salose, kur mūsų veiklą tuomet prižiūrėjo Fidžio filialas. Tai buvo Amerikos Samoa, Samoa, Kiribatis, Nauru, Niujė, Tokelau, Tonga, Tuvalu ir Vanuatu.

Tais laikais kai kurių atokesnių salų gyventojai į Jehovos liudytojus žiūrėjo įtariai, todėl turėjome būti atsargūs ir apdairūs (Mt 10:16). Bendruomenės buvo mažos, kai kurios negalėjo mums suteikti nakvynės. Tuomet tekdavo ieškoti vietos pas kaimo gyventojus, ir jie mums visada buvo labai malonūs.

Vinstonai, tave labai domina vertimo darbas. Iš kur tas susidomėjimas?

Tuo metu broliai ir sesės Tongoje teturėjo keletą lankstinukų ir brošiūrėlių tongų kalba – viena iš Polinezijos kalbų. Tarnyboje jie naudojosi angliška knyga Tiesa vedanti į amžiną gyvenimą. Taigi, vykstant keturių savaičių trukmės vyresniųjų kursams, trys vietiniai vyresnieji, nors ir su ribotomis anglų kalbos žiniomis, sutiko išversti knygą Tiesa į tongų kalbą. Pem mašinėle perrašė rankraštį, tada išsiuntėme jį į Jungtinių Valstijų filialą spausdinti. Iš viso darbas užtruko maždaug aštuonias savaites. Vertimo kokybė gal ir nebuvo pati geriausia, bet toji knyga padėjo daugeliui tongiečių sužinoti tiesą. Mudu su Pem nesame vertėjai, bet tas atsitikimas sužadino mūsų susidomėjimą vertimo darbu.

Pem, kuo gyvenimas salose skyrėsi nuo gyvenimo Australijoje?

Skirtumų toli gražu ne vienas. Salose buvo visko: spiečiai uodų, nepakeliamas karštis ir drėgmė, žiurkės, teko sirgti ir kartais alkanauti. Vis dėlto kiekvienos dienos pabaigoje atsigaudavome žiūrėdami į vandenyną iš savo fale – taip vadinasi tipiškas besienis polineziečių namelis  šiaudais dengtu stogu. Šviesiomis naktimis galėdavome įžvelgti palmių siluetus, o vandenyje atsispindėdavo mėnulis. Tokiomis akimirkomis panirdavome į apmąstymus ir melsdavomės. Niūrios mintys išsisklaidydavo ir jas pakeisdavo džiugios.

Labai pamilome linksmuolius tenykščius vaikus. Jiems buvo smalsu žiūrėti į atvykėlius baltaodžius. Kai lankėmės Niujėje, vienas mažas berniukas, palietęs plaukuotą Vinstono ranką, pasakė: „Man patinka tavo plunksnos.“ Jis, matyt, niekad gyvenime nebuvo matęs tokių plaukuotų rankų ir nežinojo, kaip jas apibūdinti.

Buvo liūdna matyti, kokiomis vargingomis sąlygomis daugeliui tenka gyventi. Apsupti gamtos grožio jie, deja, negalėjo tinkamai pasirūpinti sveikata ir gauti pakankamai geriamojo vandens. Vis dėlto broliai ir sesės, regis, pernelyg dėl to nesijaudino. Tokios gyvenimo sąlygos jiems buvo įprastos. Jie džiaugėsi, kad turi šeimą, vietą sueigoms ir kad gali šlovinti Jehovą. Jų pavyzdys padėjo mums susitelkti į tai, kas svarbiausia, ir gyventi paprastai.

Pem, kartais tau tekdavo pačiai parsinešti vandens ir maistą ruošti visiškai kitokiomis sąlygomis. Kaip tau sekėsi?

Ačiū tėčiui, kad jis išmokė mane daugybės naudingų dalykų, pavyzdžiui, kaip susikurti laužą ir ant jo išsivirti valgį ir kaip pragyventi su nedaug daiktų. Sykį, kai lankėmės Kiribatyje, apsistojome namelyje šiaudiniu stogu, koralų grindimis ir bambuko sienomis. Kad paruoščiau ką nors užkąsti, išrausiau grindyse duobę ir iš kokoso kevalų užkūriau ugnį. Vandens reikėjo parsinešti iš šulinio. Laukiau eilėje su vietinėmis moterimis. Vandeniui semti jos naudojo kokių dviejų metrų lazdą su prie galo pririšta virve – kažką panašaus į meškerę. Tik vietoj kabliuko virvės gale buvo prikabintas bidonas. Viena po kitos moterys metė bidoną į šulinį ir reikiamu momentu pasukdavo riešą, kad talpa pavirstų ant šono ir prisipildytų vandens. Maniau, tai visai paprasta, kol neatėjo mano eilė. Mečiau bidoną keletą kartų, bet tas tik pliaukštelėdavo ant vandens ir imdavo plūduriuoti. Visos moterys ėmė skaniai kvatotis. Tada viena pasisiūlė man padėti. Vietiniai žmonės visada buvo labai malonūs ir paslaugūs.

Tarnybą salose jūs abu labai pamėgote. Gal pasidalintumėte kokiais įdomesniais prisiminimais?

Vinstonas. Priprasti prie kai kurių papročių reikėjo laiko. Pavyzdžiui, kai bendratikiai norėdavo pavaišinti pietumis, patiekdavo viską, ką tuo metu turėjo. Iš pradžių nežinojome, kad derėtų palikti maisto ir šeimininkams, todėl suvalgydavome viską, kas buvo padėta. Žinoma, paskui išsiaiškinome, kaip derėtų elgtis, ir visko nebesuvalgydavome. Broliai ir sesės buvo labai supratingi ir dėl tokio mūsų neapdairumo nepykdavo. Jie labai džiaugdavosi, kai maždaug kas pusę metų juos aplankydavome. Mes buvome vieninteliai nevietiniai liudytojai, su kuriais jie galėjo pabendrauti.

Mūsų apsilankymai buvo geras liudijimas tenykščiams. Salose nemažai kas manė, kad mūsų broliai patys susigalvojo savo religiją. Bet matydami, kad pas liudytojus atvyksta pora bendratikių iš užsienio, tų salų gyventojai suprato, kaip yra iš tikrųjų, ir buvo sužavėti.

Pem. Kai kas nepamirštamo įvyko lankant vieną mažytę bendruomenę Kiribatyje. Vienintelis joje tarnaujantis vyresnysis, Sinikajus Matera, rūpinosi mumis, kaip tik galėjo. Sykį jis atėjo pas mus su kraitele, kur tebuvo vienas kiaušinis,  ir pasakė: „Čia jums.“ Vištų kiaušiniais anuomet retai kas mus galėjo pavaišinti. Šitoks dosnumas labai mus sujaudino.

Pem, po kelerių metų patyrei persileidimą ir praradai kūdikį. Kaip netektį ištvėrei?

Pastojau 1973-iaisiais, mudviem tarnaujant Pietų Ramiojo vandenyno salose. Nutarėme grįžti į Australiją, bet praėjus keturiems mėnesiams kūdikį praradome. Abiem su Vinstonu neapsakomai skaudėjo širdį. Laikui bėgant skausmas kiek aprimo, bet iki galo nepasitraukė iki pat 2009-ųjų. Tų metų balandžio 15 dienos Sargybos bokšte buvo iškeltas klausimas: „Jeigu kūdikio gyvybė užgeso motinos įsčiose, ar galima tikėtis jo prikėlimo?“ Straipsnis mus patikino, kad visa yra Jehovos rankose ir kad visi jo darbai yra teisingi. Kad ir kaip gyvenimas šitame nedorame pasaulyje mus sužalotų, Dievas tas žaizdas išgydys. Biblijoje pasakyta, kad jis pavedė savo Sūnui sugriauti Velnio darbus (1 Jn 3:8). Perskaitę aną straipsnį, ėmėme dar labiau vertinti brangų tiesos perlą. Kaipgi ištvertume be vilties, kad netrukus žemėje bus Dievo Karalystė?

Po kūdikio netekties vėl ėmėmės visalaikės tarnybos. Keletą mėnesių patarnavę Australijos Betelyje, grįžome prie keliaujamojo darbo. 1981-aisiais, ketverius metus praleidę Naujojo Pietų Velso valstijoje ir pačiame Sidnėjuje, buvome pakviesti į Australijos filialą, kaip jis tuomet vadinosi, ir tebesidarbuojame čia iki šiol.

Vinstonai, ar patirtis, įgyta darbuojantis Pietų Ramiojo vandenyno salose, padeda tau tarnauti Australazijos filialo komitete?

Taip, labai padeda. Iš pradžių Australijos filialo buvo paprašyta rūpintis veikla Samoa ir Amerikos Samoa salose. Paskui prie Australijos filialo buvo prijungtas Naujosios Zelandijos filialas. Dabar Australazijos filialo teritorija apima Australiją, Amerikos Samoa, Samoa, Kuko salas, Naująją Zelandiją, Niuję, Rytų Timorą, Tokelau ir Tongą. Daugelyje šių vietovių galėjau lankytis kaip filialo atstovas. Visa, ką patyriau tose salose darbuodamasis su Jehovai ištikimais broliais ir sesėmis, man labai padeda filiale tarnauti jų labui.

Pabaigoje norėtume pasakyti štai ką: abu su Pem įsitikinome, kad Dievo ieško ne tik suaugę žmonės. Jaunuoliai irgi nori rasti tą „labai vertingą perlą“, net jei namiškiams tai visai nerūpėtų (2 Kar 5:2, 3; 2 Met 34:1–3). Jehova yra meilės kupinas Dievas ir nori, kad visi – tiek jauni, tiek vyresni – gautų gyvenimą.

Kai prieš daugiau nei 50 metų mudu su Pem pradėjome ieškoti Dievo, nelabai numanėme, kur tos paieškos mus nuves. Tiesa apie Karalystę išties yra tarsi neįkainojamas perlas. Esame nusprendę jokiu būdu nepamesti jo iš rankų.