IŠ MOZĖS įstatymo galima suprasti, kad duoti priesaiką kartais būdavo tinkama. Bet Jėzaus laikais žydai jau buvo įpratę priesaika patvirtinti kone kiekvieną savo teiginį. Jie manydavo šitaip suteiksią savo žodžiams svarumo. Tačiau Jėzus net dukart pasmerkė lengvabūdišką prisiekinėjimą. Savo klausytojus jis mokė: „Jūsų ‘taip’ tegul reiškia ‘taip’, o ‘ne’ – ‘ne’“ (Mt 5:33–37; 23:16–22).

Pasak vieno žodyno, „žydų polinkis visus savo žodžius patvirtinti priesaika“ buvo labai stiprus. Tai galima matyti iš Talmudo tekstų, kuriuose skrupulingai apibrėžiama, kokios priesaikos žmogų susaisto, o kokios ne (Theological Dictionary of the New Testament).

Įprotį prisiekinėti smerkė ne tik Jėzus. Žydų istorikas Juozapas Flavijus apie vieną judėjų atskalą rašė taip: „Priesaikos jie išvis neduoda, nes jos tarimą smerkia labiau nei laužymą. Jų manymu, tas, kuriuo galima tikėti tiktai jeigu jis dievagojasi, yra žuvęs žmogus“ („Judėjos karas“, II knyga, p. 152–153, rusų k.). Apokrifiniame žydų veikale, vadinamame Siracido knyga, sakoma: „Žmogus, kurs daug prisiekia, pilnas neteisybės“ (Sir 23:12, J. Skvirecko vertimas). Taigi įprotį atsainiai tarti priesaikas Jėzus pasmerkė. Jei visuomet sakysime tiesą, prisiekinėti vien tam, kad mūsų žodžiai atrodytų patikimesni, nebus reikalo.