1, 2. Kodėl Saulius, iš pradžių buvęs kuklus, vėliau prarado Jehovos malonę? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

KARALIUS Saulius pačioje valdymo pradžioje buvo kuklus ir kitų gerbiamas vyras (1 Sam 9:1, 2, 21; 10:20–24). Tačiau netrukus jis ėmė įžūliai savavaliauti ir pasikėlė į puikybę. Štai kartą filistinai sutelkė pajėgas mūšiui su Izraeliu. Pranašas Samuelis buvo pažadėjęs atvykti į Gilgalą ir paaukoti Jehovai atnašą, tačiau sutartu laiku nepasirodė. Pabūgę izraelitai pradėjo skirstytis. Karaliaus kantrybė išseko ir jis, matyt, ėmė svarstyti, jog turi kaipmat ko nors imtis. Tad, užuot sulaukęs Samuelio, Saulius pats atnašavo deginamąją auką Dievui, nors tokios teisės neturėjo. Jehovai tai nepatiko (1 Sam 13:5–9).

² Izraelitų stovyklon atvykęs Samuelis supeikė karalių. Tačiau šis pataisymo nepriėmė, tik visaip teisinosi, bandė savo kaltę sumenkinti ir net suversti kitiems (1 Sam 13:10–14). Šitaip prasidėjo ištisa įvykių virtinė, galiausiai kainavusi Sauliui ne vien karaliaus sostą, bet kur kas daugiau – Jehovos palankumą (1 Sam 15:22, 23). Rodės, gyvenimas  Sauliui klostysis puikiai, tačiau jo galas buvo tragiškas (1 Sam 31:1–6).

3. a) Koks požiūris į kuklumą vyrauja pasaulyje? b) Kokius klausimus aptarsime?

³ Šiandieninis pasaulis persmelktas rungtyniavimo dvasios. Žmonės mano, kad savo pranašumą įrodys siekdami išsiskirti iš minios ir net peržengdami visas kuklumo ribas. Vienas garsus kino aktorius, vėliau pasukęs į politiką, kartą pasakė: „Žodis „kuklus“ man niekaip netinka. Tikiuosi, niekada ir netiks.“ Tačiau kodėl krikščioniui būtina nepristigti kuklumo? Koks elgesys laikytinas kukliu ir koks – ne? Ir kaip elgtis tada, kai mūsų kuklumas yra išbandomas? Šiame straipsnyje aptarsime pirmuosius du klausimus. O į trečiąjį atsakysime kitame straipsnyje.

4. Iš ko matyti, kad žmogus yra pasikėlęs į puikybę?

⁴ Biblija priešpriešina kuklumą su puikybe. (Perskaityk Patarlių 11:2.) O iš ko matyti, kad žmogus yra pasikėlęs į puikybę? Viena, jis elgiasi akiplėšiškai. Ne veltui Dovydas prašė Jehovos: „Savo tarną apsaugok nuo akiplėšiškumo“ (Ps 19:13, Brb). Išpuikęs žmogus, be to, dažnai būna nekantrus ir įžūliai daro tai, kas jam nepriklauso. Aišku, visi nuo gimimo esame nuodėmingi, todėl kartais pasiduodame savivalei. Tačiau, kaip sužinojome iš karaliaus Sauliaus gyvenimo istorijos, jei toks elgesys taptų mums įprastas, anksčiau ar vėliau prarastume Jehovos malonę. Psalmyno 119:21 (Brb) apie Jehovą pasakyta: „Tu sudraudi išdidžiuosius.“ Kodėl Jehova puikybės nemėgsta?

5. Kodėl įžūlumas yra rimta yda?

⁵ Sąmoningas įžūlus elgesys, bylojantis apie žmogaus puikybę, yra labai rimta yda. Tai ne šiaip koks menkas, netyčinis prasižengimas. Visų pirma, elgdamiesi nekukliai neparodytume deramos pagarbos Jehovai, teisėtam Visavaldžiui. Antra, jeigu viršytume savo įgaliojimus, tikriausiai kiltų nesutarimų su kitais (Pat 13:10). Ir trečia, savavališkiems darbams išaiškėjus, mūsų lauktų gėda ar pažeminimas (Lk 14:8, 9). Pasikėlusiam į puikybę geruoju nesibaigs. Biblijoje aiškiai pabrėžiama: Jehova nori, kad visada elgtumės kukliai.

6, 7. Kas yra nuolankumas ir kaip jis susijęs su kuklumu?

⁶ Kuklumas žengia koja kojon su nuolankumu. Biblija nuolankumą apibūdina kaip išdidumo ir arogancijos priešybę (Fil 2:3). Nuolankus žmogus paprastai būna ir kuklus: realiai vertina savo galimybes, nuosaikiai žiūri į savo laimėjimus, pripažįsta klaidas, priima kitų idėjas ir pasiūlymus. Nuolankus žmogus labai mielas Jehovai.

⁷ Taigi kuklus asmuo turi teisingą požiūrį į save ir žino savo galimybių bei įgaliojimų ribas. Kai Biblijoje kalbama apie kuklumą, dažnai turima omenyje ir tai, kaip žmogus, suvokdamas savo ribas, elgiasi su kitais.

8. Iš ko matysis, kad žmogui trūksta kuklumo?

⁸ Iš ko matysis, kad kuklumo stokojame? Štai keletas požymių. Galbūt esame pernelyg geros nuomonės apie save, sureikšminame mums patikėtas atsakingas užduotis (Rom 12:16). Arba, galimas dalykas,  bandome atkreipti dėmesį į save netinkamais būdais (1 Tim 2:9, 10). O gal peršame kitiems savo nuomonę, manydami, jog tam teisę suteikia mūsų pačių ar mūsų gerų draugų užimamos pareigos (1 Kor 4:6). Taip elgdamiesi galime nė nepastebėti, kad peržengiame kuklumo ribas ir pasiduodame puikybei.

9. Kodėl kai kurie ima elgtis įžūliai? Prašom pateikti pavyzdį iš Biblijos.

⁹ Kiekvienas, net ir trumpam užvaldytas kūniškų troškimų, gali pristigti kuklumo. Garbės troškimas, pavydas ir nevaldomas pyktis ne vieną privedė prie įžūlaus elgesio. Tai paliudija Biblijoje užrašyti pasakojimai apie Abšalomą, Uziją ir Nebukadnecarą. Jie pasidavė kūno darbams ir Jehova už tai juos skaudžiai pažemino (2 Sam 15:1–6; 18:9–17; 2 Met 26:16–21; Dan 5:18–21).

10. Kodėl neturėtume teisti kito žmogaus? Prašom pateikti pavyzdį iš Biblijos.

¹⁰ Yra ir kitų priežasčių, kodėl žmogus gali pasielgti nekukliai. Atkreipkime dėmesį į porą atsitikimų, užrašytų Pradžios 20:2–7 ir Mato 26:31–35. Ar būtų teisinga sakyti, kad Abimelechas ir Petras peržengė leistinas ribas, nes pasidavė kūniškiems troškimams? O gal tie vyrai tiesiog nežinojo visų faktų arba pasielgė kiek skubotai? Kadangi negalime matyti, kas kito žmogaus širdyje, nebūtų nei protinga, nei meilinga jį nuteisti ir primesti jam nedorus motyvus. (Perskaityk Jokūbo 4:12.)

11. Ką Dievo tarnas turi suvokti, kad būtų kuklus?

¹¹ Kuklus žmogus suvokia, kad Jehova, tvarkos Dievas, kiekvienam iš mūsų yra paskyręs tam tikrą vaidmenį savo organizacijoje. Nors tas vaidmuo labai įvairuoja, visi bendruomenės nariai yra svarbūs. Jehova iš savo didžios malonės mums padovanoja ką nors vertinga: gražių savybių, gabumų ar talentų. Šias dovanas galime naudoti Dievo šlovei ir bendratikių labui (Rom 12:4–8). Mums suteikta garbinga „Dievo malonės prievaizdų“ tarnystė byloja apie Jehovos pasitikėjimą mumis ir įpareigoja jo dovanomis pasinaudoti kuo geriausiai. (Perskaityk 1 Petro 4:10.)

12, 13. Ką turėtume atminti, jei mūsų tarnyba Jehovos organizacijoje pasikeičia?

¹² Laikui bėgant užduotys, kurias atliekame Jehovos organizacijoje, gali keistis. Pagalvokime, kokių pokyčių patyrė Jėzus. Pradžioje buvo tik juodu su Jehova (Pat 8:22). Vėliau Jėzus talkininkavo kuriant kitas dvasines būtybes, materialiąją visatą ir galiausiai žmones (Kol 1:16). Tada Jehova siuntė jį žemėn. Čia Jėzui teko gimti bejėgiu kūdikiu, taip pat paragauti suaugusio žmogaus gyvenimo (Fil 2:7). Paaukojęs savo gyvybę, Jėzus grįžo į dangų ir 1914-aisiais tapo Dievo Karalystės karaliumi (Hbr 2:9). Ir tai dar ne visi pokyčiai. Jo valdymo tūkstantmečiui pasibaigus, Jėzus atiduos Karalystę į Jehovos rankas, „kad Dievas būtų viskas kiekvienam“ (1 Kor 15:28).

¹³ Mes irgi galime tikėtis, kad mūsų tarnybos pobūdis Jehovos organizacijoje ilgainiui keisis. Neretai tai nulemia mūsų pačių sprendimai. Pavyzdžiui, buvome vieniši ir vėliau sukūrėme šeimą. Galbūt susilaukėme vaikų. Vėliau gal supaprastinome savo buitį ir ėmėmės visalaikės tarnybos. Visus šiuos sprendimus  lydi atitinkama atsakomybė ir užduotys. Pokyčius sąlygoja ir besikeičiančios aplinkybės, pavyzdžiui, mūsų amžius ir sveikata. Aplinkybėms pasikeitus kartais galime nuveikti daugiau, kartais mažiau. Jehova juk žino, kaip geriausiai mus panaudoti savo organizacijoje. Jis niekada nesitiki iš mūsų per daug ir labai vertina visa, ką dėl jo darome (Hbr 6:10).

14. Kaip kuklumas padės būti patenkintiems mums pavesta tarnyba?

¹⁴ Jėzus džiaugėsi kiekviena jam paskirta užduotimi, galime džiaugtis ir mes (Pat 8:30, 31). Kuklus žmogus nemano, jog pareigos ir užduotys bendruomenėje jį kaip nors varžo. Jis pernelyg nesijaudina dėl to, kokios pareigos jam galėtų būti pavestos ateityje, taip pat nesusitelkia į tai, ką pasiekia kiti, nelygina savęs su jais. Kuklus žmogus verčiau mąsto apie tai, koks naudingas yra jo dabartinis darbas, stengiasi rasti jame džiaugsmą, nes supranta, kad tą darbą jam pavedė Jehova. Jis nepamiršta, kad ir visiems kitiems bendratikiams Dievas yra paskyręs tam tikrą vaidmenį, todėl juos gerbia ir visokeriopai jiems padeda (Rom 12:10).

15. Ko galime pasimokyti iš Gideono?

¹⁵ Puikus kuklumo pavyzdys – Gideonas. Kai jam pasirodė angelas ir pasakė, kad Jehova siunčia jį išvaduoti tautą iš prispaudėjų, vyras iškart pripažino nežymią savo kilmę (Ts 6:15). Tačiau pasitikėdamas  Dievu užduotį jis priėmė. Gideonas stengėsi įsitikinti, kad supranta, ko iš jo tikimasi, ir maldavo Jehovą vadovavimo (Ts 6:36–40). Vyrui netrūko ryžto ir drąsos. Bet jis nepamiršo ir apdairumo bei nuovokos (Ts 6:11, 27). Taip pat nesinaudojo savo padėtimi, kad taptų žinomas ir įtakingas. Atlikęs viską, ko Jehova prašė, Gideonas grįžo į savo namus (Ts 8:22, 23, 29).

16, 17. Ką turės omenyje kuklus žmogus, norintis daryti dvasinę pažangą?

¹⁶ Neteisinga būtų teigti, kad jei esame kuklūs, negalime priimti ar siekti atsakingesnių pareigų Jehovos organizacijoje. Šventajame Rašte visi esame raginami daryti vis daugiau pažangos (1 Tim 4:13–15). Aišku, tam, kad pažangėtume, nebūtinai turime gauti naujų užduočių. Su Jehovos palaima galime dvasiškai augti ir atlikdami jau turimas užduotis. Kiekvienas galime lavinti Dievo mums suteiktus gebėjimus ir daryti vis daugiau gerų darbų kitiems.

¹⁷ Prieš priimdamas kokią nors užduotį, kuklus asmuo pirmiausia išsiaiškins, ko iš jo bus tikimasi. Tada stengsis blaiviai įvertinti savo aplinkybes. Jis pasvarstys: ar apsiėmęs daugiau darbo sugebėsiu neapleisti ir kitų svarbių reikalų? Gal šiuo metu turima atsakomybe galėčiau pasidalyti su kitais, kad atsirastų laiko naujoms pareigoms? Jei į bent vieną šių klausimų atsakymas yra neigiamas, galimas dalykas, tą užduotį šiuo metu geriau atliktų koks nors kitas žmogus. Rūpestingai, su malda apmąstę savo galimybes, neužsimosime daugiau nei pajėgiame. Kuklumas padės pasakyti „ne“.

18. a) Kaip elgsis kuklus žmogus, gavęs naujų užduočių? b) Kaip Romiečiams 12:3 padeda išlikti kukliems?

¹⁸ Jeigu naujas pareigas nusprendžiame prisiimti, turėkime omenyje Gideono pavyzdį. Mums gerai klosis tik jei laikysimės Jehovos vadovavimo ir prašysime jo pagalbos. Biblija mus ragina kuklius eiti su savuoju Dievu (Mch 6:8). Tad kaskart gavę naują užduotį pamąstykime, ką Jehova nori mums pasakyti per savo Žodį ir organizaciją. Esame netobuli ir stokojame išminties kreipti žingsnius teisinga linkme, todėl mokykimės kliautis tobulu Jehovos vadovavimu. Atminkime, ne dėl savo gabumų, o tik dėl Dievo nuolankumo ir jo pagalbos galime nuveikti šį tą gera. Sutinkame su psalmininko žodžiais: „Tavo nuolankumas daro mane didį“ (Ps 18:35, NW). Kuklus žmogus neims apie save manyti nei geriau, nei blogiau negu reikia manyti. (Perskaityk Romiečiams 12:3.)

19. Kodėl turėtume puoselėti kuklumą?

¹⁹ Kuklus žmogus visą šlovę skiria Jehovai, mūsų Kūrėjui ir visatos Visavaldžiui (Apr 4:11). Kuklumas padeda būti patenkintiems patikėtu darbu Jehovos organizacijoje ir stengtis kuo našiau jį atlikti. Būdami kuklūs susilaikysime nuo nepagarbos kitiems, laikysime juos aukštesniais už save ir taip prisidėsime prie Jehovos garbintojų vienybės. Kuklumas skatins mus elgtis apdairiai ir vengti rimtų klaidų. Be to, kuklus elgesys labai džiugina Jehovą. Dėl šių priežasčių kuklumą svarbu puoselėti visiems Dievo tarnams. Kitame straipsnyje aptarsime, kokiose situacijose mūsų kuklumas gali būti išbandomas ir kaip šios vertybės nepritrūkti.