PRAEITO amžiaus ketvirto dešimtmečio pradžioje evangelizacijos darbas Brazilijoje vyko gana lėtai. 1935 metais Džozefui Rezerfordui, tuomet vadovavusiam Bendrijos veiklai, parašė pionieriai Natanielis ir Mod Juliai. Sutuoktiniai sakė norintys pasitarnauti ir siūlėsi vykti į bet kurią pasaulio šalį.

Šešiasdešimt dvejų Natanielis, iš profesijos statybos inžinierius, tada jau buvo pensijoje. Jis ėjo tarnystės direktoriaus pareigas vienoje Jehovos liudytojų bendruomenėje San Fransiske (Kalifornijos valstija, JAV). Čia Natanielis koordinavo gerosios naujienos skelbimo darbą ir jame naudojo garso aparatūrą. Tokia patirtis ir nori dvasia jam labai padėjo, kai buvo paprašytas persikelti į didžiulę įvairiakalbę šalį – Braziliją. Jam skyrė filialo tarno pareigas.

Natanielis ir Mod į Braziliją atvyko 1936-aisiais. Drauge atkeliavo pionierius ir vertėjas Antonijus Andradė. Naujakuriai atsivežė brangų krovinį – 35 gramofonus ir automobilį su garsiakalbiais. Penktoje pagal dydį pasaulio šalyje tada tebuvo apie 60 gerosios naujienos skelbėjų. Bet vos per kelerius metus garso aparatūra padėjo tiems skelbėjams pasiekti milijonus žmonių.

Praėjus mėnesiui po Julių atvykimo, San Paulo mieste filialas suorganizavo pirmąjį šalyje tarnybos kongresą. * Viešąją kalbą reklamavo automobilis su garsiakalbiais, jį tikriausiai vairavo Mod. Į kalbą susirinko net 110 žmonių! Kongreso programa pakėlė tenykščių brolių ir sesių dvasią, į evangelizacijos darbą jie kibo su dar didesniu uolumu. Skelbėjai išmoko tarnyboje naudotis  mūsų leidiniais ir liudijimo kortelėmis, taip pat plokštelėmis su įrašais anglų, ispanų, lenkų, vengrų, vokiečių, o vėliau ir portugalų kalbomis.

1937-aisiais buvo surengti trys tarnybos kongresai: San Paule, Rio de Žaneire ir Kuritiboje. Evangelizacijos darbas dar labiau paspartėjo. Kongreso dalyvius, per namus skelbiančius gerąją naujieną, lydėjo ir automobilis su garsiakalbiais. Žuzė Maglovskis, dalyvavęs tame darbe dar būdamas vaikinas, vėliau rašė: „Biblija paremtus leidinius išdėstydavome tam skirtame stende, per automobilio garsiakalbius paleisdavome įrašą ir kalbėdavome su žmonėmis, kurie ateidavo iš savo namų pažiūrėti, kas vyksta.“

Nauji broliai ir sesės būdavo krikštijami upėse. Krikštą dažnai stebėdavo besimaudantys poilsiautojai. Tai būdavo puiki proga liudyti. Iš automobilio garsiakalbių sklisdavo brolio Rezerfordo krikšto kalbos įrašas. Smalsuoliai susirinkdavo prie automobilio ir klausydavosi vertimo į portugalų kalbą. Po kalbos pasiruošusieji krikštui būdavo panardinami į vandenį skambant Karalystės giesmėms lenkų kalba. Visi giedodavo drauge skirtingomis kalbomis. 1938-ųjų „Metraštyje“ rašoma: „Tai priminė Sekminių dieną, kai kiekvienas galėjo girdėti kalbant jo gimtąja kalba.“

Po kongresų kas sekmadienį, ar saulė šviestų, ar lietus lytų, automobilis su garsiakalbiais keliaudavo per San Paulo ir aplinkinių miestų parkus, gyvenamuosius ir pramonės kvartalus ir leisdavo paskaitas įvairiomis Biblijos temomis. Broliai kiekvieną mėnesį važiuodavo į raupsuotųjų koloniją, esančią už beveik šimto kilometrų į šiaurės vakarus nuo San Paulo. Programos klausydavosi trys tūkstančiai kolonijos gyventojų. Laikui bėgant ten įsikūrė uoli bendruomenė. Nepaisydami savo sunkios ligos, tie Karalystės skelbėjai labai norėjo su visais dalytis paguodą teikiančia Biblijos žinia ir gavo leidimą lankytis kitoje raupsuotųjų kolonijoje.

Garso įrašai portugalų kalba Braziliją galiausiai pasiekė 1938 metų pabaigoje. Lapkričio 2-ąją automobilis su garsiakalbiais važiavo iš vienų kapinių į kitas ir leido kalbų „Kur randas numirusieji?“, „Jehova“ ir „Turtai“ įrašus. Juos išgirdo 40 suvirš tūkstančių kapus lankančių žmonių.

Dvasininkai, matydami tokį drąsų Biblijos tiesos liudijimą, netvėrė apmaudu ir dažnai reikalaudavo valdžios atstovų, kad leisti įrašus iš mūsų automobilio būtų uždrausta. Sesė Mod pasakojo, jog sykį vienas kunigas sukurstė minią žmonių apsupti garsųjį automobilį. Bet netrukus atvažiavo meras su policininkais ir išklausė visą įrašą. Meras netgi paėmė literatūros. Tą dieną riaušių pavyko išvengti. Nors Jehovos garbintojai susidūrė su tokiu priešiškumu, 1940-ųjų „Metraštyje“ pasakyta, kad 1939 metai Brazilijoje buvo „geriausias laikas iš visų tarnauti didžiajam Teokratui ir skelbti jo vardą“.

Į Braziliją atkeliavus „Sargybos bokšto“ automobiliui, evangelizacijos darbas šalyje žymiai paspartėjo. Šis, vaizdžiai sakant, gramofonas ant ratų padėjo pranešti gerąją naujieną apie Karalystę milijonams žmonių. Tasai automobilis buvo parduotas 1941-aisiais. Tačiau Jehovos liudytojai ir toliau garsino evangeliją iki tolimiausių Brazilijos kampelių. Šiandien tą žinią doros širdies žmonėms neša jau šimtai tūkstančių evangelizuotojų. (Iš mūsų archyvų Brazilijoje.)