1. Kas dėjosi, kai babiloniečiai užpuolė Jeruzalę?

607 METAIS P. M. E. didžiulė babiloniečių armija, vadovaujama karaliaus Nebukadnecaro II, įsiveržė į Jeruzalę. Apie tuo metu vykusias skerdynes Biblijoje rašoma: „[Nebukadnecaras] išžudė jų jaunuolius kalaviju jų šventajame pastate, nepasigailėdamas nei vaikino, nei merginos, nei seno, nei silpno [...]. Dievo Namai buvo sudeginti, Jeruzalės sienos nugriautos, visi jos rūmai ugnies suryti ir visi brangūs daiktai sunaikinti“ (2 Met 36:17, 19).

2. Dėl ko Jehova buvo perspėjęs savo tautą ir kas, pasak jo, žydams turėjo atsitikti?

² Jeruzalės nuniokojimo žydai turėjo tikėtis. Ne vienus metus Dievo pranašai skelbė tautai perspėjimą, kad jei ši nesiliaus laužiusi Jehovos įstatymų, bus atiduota į babiloniečių rankas; daug žmonių žus nuo kalavijo, o išgyvenusieji likusias savo dienas turės praleisti Babilonijos tremtyje (Jer 15:2). Koks buvo tų tremtinių gyvenimas? Ar kas nors panašaus dvasine prasme nutiko ir krikščionims? Jei taip, kada?

3. Kuo tremtinių gyvenimas Babilone skyrėsi nuo jų protėvių vergijos Egipte?

³ Pranašų žodžiai galiausiai išsipildė – daugelis žydų buvo ištremti iš tėvynės. Per Jeremiją Dievas kalbėjo, kad jiems  teks apsiprasti su naujomis aplinkybėmis ir prisitaikyti. Jehova sakė: „Statykitės namus [Babilone], įsikurkite. Veiskite sodus, valgykite jų vaisius. [...] Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį Viešpačiui, nes jo gerovė – jūsų gerovė“ (Jer 29:5, 7). Tie, kas pakluso Dievo valiai, tremtyje galėjo gyventi palyginti normalų gyvenimą. Babiloniečiai leido žydams patiems tvarkyti kai kuriuos reikalus ir net laisvai keliauti po imperiją. Babilono miestas tuo metu buvo prekybos ir verslo centras. Archeologų atrasti senoviniai dokumentai byloja, kad nemažai žydų įvaldė prekybos meną, amatus. Kai kurie gerokai praturtėjo. Gyvenimas Babilone nė iš tolo nebuvo panašus į vergiją, kurią jų protėviams teko patirti Egipte. (Perskaityk Išėjimo 2:23–25.)

4. a) Kas nukentėjo drauge su Dievui neklusniais žydais? b) Kodėl laikytis visų Įstatymo reikalavimų žydams tremtyje buvo neįmanoma?

⁴ Taigi materialiai žydams gal ir neteko skursti, tačiau kaip su jų dvasine būkle? Juk tarp tremtinių buvo tokių, kurie ištikimai tarnavo Dievui ir bausmės nenusipelnė, bet vis tiek turėjo kentėti už tautos nuodėmes. Jehovos šventykla ir aukuras buvo sugriauti, kunigai nebegalėjo organizuotai atlikti savo tarnybos. Vis dėlto tie ištikimieji ir toliau, kiek leido aplinkybės, laikėsi Dievo Įstatymo. Pavyzdžiui, Danielius ir trys jo draugai – Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas – susilaikė nuo maisto, kuris žydams buvo uždraustas. Taip pat žinome, kad Danielius reguliariai Dievui melsdavosi (Dan 1:8; 6:11 [6:10, Brb]). Bet kad ir kaip dievobaimingi žydai stengėsi, laikytis visų Įstatymo reikalavimų tame kitatikių krašte jiems tikrai nebuvo įmanoma.

5. Ką Jehova buvo pažadėjęs savo tautai ir kodėl tas pažadas toks ypatingas?

⁵ Ar izraelitai kada nors vėl galės garbinti Dievą taip, kaip jam patinka, ir laikytis visų jo nurodymų? Anuomet tai atrodė sunkiai tikėtina. Užkariautų kraštų tremtiniams babiloniečiai niekada nesuteikdavo laisvės. Tačiau kad ir kokios politikos laikėsi babiloniečiai, Jehovos valia buvo kitokia. Jis jau iš anksto buvo pažadėjęs, kad jo garbintojai atgaus laisvę, ir galiausiai taip įvyko. Dievo žodis visada išsipildo (Iz 55:11).

6, 7. Kodėl aiškinimą apie „didžiosios Babelės“ nelaisvę reikia pakoreguoti?

⁶ Ar krikščionys kada nors irgi buvo atsidūrę, taip sakant, Babilonijos nelaisvėje? Daugelį metų šiame žurnale buvo rašoma, kad šiuolaikiniai Jehovos garbintojai pateko į „didžiosios Babelės“ nelaisvę 1918-aisiais ir išsilaisvino 1919-aisiais. Tačiau šiame ir kitame straipsniuose aptarsime, kodėl tokį aiškinimą reikia pakoreguoti.

⁷ Turėkime omenyje štai ką: „didžioji Babelė“ – tai visą pasaulį apėmusi klaidingos religijos imperija. Ar galėtume tvirtinti, kad 1918 metais Jehovos garbintojai kokia nors prasme pateko į tos imperijos nelaisvę? Tiesą sakant, faktai rodo ką kita. Jau kelis dešimtmečius prieš įsiliepsnojant Pirmajam pasauliniam karui pateptieji Dievo tarnai siekė atsiskirti nuo klaidingos religijos. Tikrai negalėtume sakyti, kad tuo metu jie vis labiau pasidavė jos įtakai, kol galiausiai buvo pavergti. Tiesa, pateptieji  krikščionys per Pirmąjį pasaulinį karą buvo persekiojami, bet tuos persekiojimus daugiausia sukėlė valdžios, o ne „didžioji Babelė“. Tad nepanašu, kad Jehovos garbintojai būtų patekę į „didžiosios Babelės“ nelaisvę 1918-aisiais.

8. Kaip tikroji krikščionybė buvo suteršta? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁸ Per 33 metų Sekmines tūkstančiai žydų ir prozelitų buvo patepti šventąja dvasia. Tie nauji krikščionys buvo „išrinkta giminė, karališkoji kunigija, šventa tauta, ypatinga nuosavybe tapę žmonės“. (Perskaityk 1 Petro 2:9, 10.) Apaštalai, kol buvo gyvi, atidžiai prižiūrėjo Dievo tarnų bendruomenes. Bet ypač po jų mirties ėmė rastis tokių, kurie kalbėjo „iškreiptus dalykus, norėdami patraukti mokinius paskui save“ (Apd 20:30; 2 Tes 2:6–8). Daugelis šių vyrų bendruomenėse ėjo atsakingas pareigas – tarnavo prižiūrėtojais. Vėliau kai kuriuos iš jų imta vadinti vyskupais. Pradėjo formuotis dvasininkijos luomas, nors Jėzus savo sekėjams buvo pasakęs: „Jūs visi esate broliai“ (Mt 23:8). Taigi tie visų gerbiami vyrai, susižavėję Aristotelio ir Platono filosofijomis, į bendruomenes įnešė klaidingų religinių dogmų, kurios palaipsniui išstūmė Dievo Žodžio mokymus.

9. Kokie įvykiai nulėmė krikščionybės įsigalėjimą Romos imperijoje ir kaip tai atsiliepė tikriesiems krikščionims?

⁹ Po kurio laiko, 313 metais, Romos imperatorius Konstantinas tai suterštai krikščionybei suteikė teisinį statusą. Nuo tada Bažnyčia ėmė artimai bendradarbiauti su imperijos valdžia. Konstantinas štai sušaukė Nikėjos susirinkimą ir jam pasibaigus įsakė ištremti kunigą Arijų už tai, kad šis nesutiko pripažinti, jog Jėzus yra Dievas. Vėliau, valdant imperatoriui Teodosijui I (379–395 m.), katalikybė, kaip tada jau buvo vadinama nuo pradinio mokymo nutolusi krikščionybė, tapo oficialia Romos imperijos religija. Pasak istorikų, ketvirtame amžiuje pagoniška Romos imperija buvo sukrikščioninta. Tačiau nesuklystume pasakę, kad tai krikščionybė buvo supagoninta – persiėmė pagoniškų mokymų, susidėjo su klaidingomis religijomis ir tapo „didžiosios Babelės“ dalimi. Vis dėlto nedidelė grupelė „kviečiams“ prilygintų pateptųjų krikščionių stengėsi teisingai garbinti Dievą. Deja, niekas jų nesiklausė. (Perskaityk Mato 13:24, 25, 37–39.) Akivaizdu, tie krikščionys buvo „didžiosios Babelės“ nelaisvėje.

10. Kodėl pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais žmonės dar galėjo abejoti Bažnyčios mokymais?

¹⁰ Pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais daug žmonių vis dar mokėjo graikų ir lotynų kalbas, tad galėjo skaityti Bibliją ir palyginti jos tiesas su Bažnyčios dogmomis. Dėl to kai kurie atmetė Dievo Žodžiu neparemtus Bažnyčios mokymus. Tačiau atvirai reikšti tokią nuomonę buvo pavojinga, net grėsė pavojus gyvybei.

11. Kodėl Biblija tapo žmonėms sunkiai prieinama?

¹¹ Laikui bėgant graikų ir lotynų kalbomis kalbėjo vis mažiau žmonių. Bažnyčia stengėsi užkirsti kelią Biblijos vertimui į kitas, populiaresnes kalbas. Galiausiai skaityti Bibliją galėjo tik dvasininkai ir kai kurie kiti išsilavinę  žmonės. Net ir pačių kunigų tarpe buvo tokių, kas nemokėjo gerai skaityti ir rašyti. Bet koks nukrypimas nuo to, ko mokė Bažnyčia, buvo griežtai baudžiamas. Dievui ištikimi pateptieji krikščionys turėjo rinktis slapta, jeigu tai išvis buvo įmanoma. Kaip ir senovėje, žydams esant Babilonijos tremtyje, pateptoji „karališkoji kunigija“ negalėjo tinkamai funkcionuoti. „Didžioji Babelė“ išties laikė žmones savo gniaužtuose.

12, 13. Kokie veiksniai prisidėjo prie to, kad klaidingos religijos gniaužtai šiek tiek susilpnėjo, ir kodėl galima taip tvirtinti?

¹² Ar tikrieji krikščionys kada nors galės garbinti Dievą atvirai ir jam priimtinai? Taip. Pro tirštą dvasinę tamsą galiausiai ėmė skverbtis šviesos spinduliai. Tai nulėmė du svarbūs veiksniai. Pirma, XV a. viduryje buvo išrasta spausdinimo mašina su renkamaisiais spaudmenimis. Iki tol Vakarų pasaulyje Biblija buvo kruopščiai perrašinėjama ranka. Šis procesas užtrukdavo labai ilgai. Įgudusiam perrašinėtojui paruošti vieną Biblijos kopiją reikėdavo gal dešimties mėnesių. Be to, pergamentas – specialiai išdirbta oda, ant kurios rašydavo, – buvo labai brangus. Todėl Biblijų būta nedaug ir jos kainavo didelius pinigus. O štai pradėjus naudoti spausdinimo mašiną ir popierių, darbas žymiai paspartėjo. Įgudęs spaustuvininkas per dieną galėjo pagaminti maždaug 1300 puslapių!

¹³ Antra, XVI a. pradžioje keletas drąsių vyrų nutarė išversti Dievo Žodį į paprastų žmonių kalbą. Jie žinojo, kad  imdamiesi šio darbo rizikuoja savo gyvybe. Bažnyčia griebėsi už galvos. Biblija, patekusi į dievobaimingo žmogaus rankas, galėjo tapti pavojingu ginklu. Ši knyga darėsi vis prieinamesnė, žmonės ją skaitė savo kalba. Ir jiems, aišku, kilo klausimų, pavyzdžiui: kur Dievo Žodyje paminėta skaistykla? Kur parašyta, kad reikia užpirkti mišias už mirusiuosius? Kur minimas popiežius ar kardinolai? Kaip jau minėta, nemažai Bažnyčios mokymų buvo pagrįsta Aristotelio ir Platono – filosofų, gyvenusių dar iki Jėzaus, – idėjomis. Dvasininkai netvėrė pykčiu. Kaip paprasta liaudis drįsta jais abejoti! Bažnyčia sudavė žmonėms skaudų atkirtį. Vyrus ir moteris, atmetusius klaidingus religinius mokymus, apkaltindavo erezija, paskelbdavo jiems mirties nuosprendį, o valdžios įgaliotiniai jį įvykdydavo. Buvo siekiama atgrasyti žmones nuo Biblijos skaitymo ir klausinėjimo. Tokia taktika, galima sakyti, suveikė. Vis dėlto atsirasdavo vienas kitas, kuris nepabūgo „didžiosios Babelės“. Šie žmonės, paragavę Dievo Žodžio tiesos, troško sužinoti daugiau. Išlaisvinimas iš klaidingos religijos gniaužtų vis artėjo.

14. a) Kokia situacija kai kuriose šalyse palengvino Biblijos tyrinėjimą? b) Kaip tiesos ieškojo brolis Raselas?

¹⁴ Nemažai tų, kas norėjo gilintis į Bibliją, pabėgo į šalis, kuriose Bažnyčios įtaka nebuvo tokia stipri. Ten jie galėjo daug laisviau semtis Dievo Žodžio žinių, rinktis draugėn su bendraminčiais ir neprivalėjo sutikti su kiekvienu dvasininkų ištartu žodžiu. Viena tokių šalių buvo Jungtinės Valstijos. XIX a. pabaigoje nuodugniai tyrinėti Bibliją čia ėmėsi Čarlzas Teizas Raselas ir grupelė kitų. Iš pradžių brolis Raselas siekė išsiaiškinti, kuri religija moko tiesos. Jis kruopščiai lygino daugelio krikščioniškų religijų mokymus su tuo, kas rašoma Biblijoje. Jis pasigilino net ir į kai kuriuos nekrikščioniškus tikėjimus. Tačiau netrukus suprato, kad kiekviename iš jų yra didelių nesutikimų su Dievo Žodžiu. Sykį jis sukvietė grupę dvasininkų iš įvairių konfesijų, tikėdamasis, kad jiems bus įdomu, ką jis su draugais atrado tyrinėdamas Šventąjį Raštą. Raselas vylėsi, kad tų tiesų jie ims mokyti ir savo bendruomenių narius. Bet dvasininkams tai nė kiek nerūpėjo. Biblijos tyrinėtojams teko pripažinti štai ką: garbinti Dievą išvien su tais, kas išpažįsta klaidingą religiją, jie tiesiog negali. (Perskaityk 2 Korintiečiams 6:14.)

15. a) Kada tikrieji krikščionys pateko į „didžiosios Babelės“ nelaisvę? b) Į kokius klausimus atsakysime kitame straipsnyje?

¹⁵ Taigi išsiaiškinome, kad tikrieji krikščionys pateko „didžiosios Babelės“ nelaisvėn netrukus po paskutiniojo apaštalo mirties. Tačiau kyla keletas klausimų: kokių dar yra įrodymų, kad kelis dešimtmečius iki 1914-ųjų pateptieji tikrai vadavosi iš „didžiosios Babelės“ rankų? Juk per Pirmąjį pasaulinį karą jų atliekamas evangelizacijos darbas smarkiai sulėtėjo. Be to, kai kuriems broliams ne visada pavyko laikytis neutralios pozicijos. Ar dėl to Jehovos tarnai prarado jo malonę? Ir jeigu krikščionys klaidingos religijos nelaisvėje buvo nuo antrojo amžiaus, kada gi jie išsivadavo? Šie klausimai išties svarbūs. Į juos atsakysime kitame straipsnyje.