1, 2. a) Ką Jėzus padarė vakarą prieš mirtį? b) Kokius klausimus straipsnyje aptarsime?

 BUVO vėlus ketvirtadienio, 33 m. nisano 14-osios, vakaras. Jėzų netrukus išduos, nuteis, pasmerks, kankins ir nužudys. Jis su ištikimais apaštalais ką tik baigė ypatingą vakarienę. Po jos tarė jiems padrąsinamą atsisveikinimo žodį. O jiems prieš išeinant iš tų namų Jėzus pasimeldė savo dangiškajam Tėvui. Tą prasmingą maldą skaitome Evangelijos pagal Joną 17 skyriuje.

² Ką iš jo maldos žodžių sužinome? Kas Jėzui labiausiai rūpėjo tuo metu? Ir kas jam buvo svarbiausia per visą tarnybos žemėje laiką? Aptarkime šiuos klausimus.

„AŠ APREIŠKIAU JIEMS TAVO VARDĄ“

3. Ką Jėzus pasakė apie Jehovos vardą ir ką turėjo omenyje? (Jono 17:​6, 26)

³ Maldoje Jėzus kalbėjo: „Aš apreiškiau jiems tavo vardą.“ Jis tai pabrėžė du kartus. (Perskaityk Jono 17:​6, 26.) Ką tuo norėjo pasakyti? Kad tą vardą pranešė? Ne. Mokiniai buvo žydai, tad Dievo vardą žinojo. Jis tūkstančius kartų minimas hebrajiškosiose Biblijos knygose. Taigi, žodį „vardas“ Jėzus pavartojo turėdamas omenyje Jehovos garbę ir reputaciją. Jis kaip niekas kitas aiškiai atskleidė, koks  Asmuo tuo vardu vadinasi – kokios jo savybės, siekiai ir kaip jis veikia.

4, 5. a) Pailiustruok, kada asmens vardas gali įgyti mums dar didesnę reikšmę. b) Kas padėjo Jėzaus mokiniams dar geriau pažinti Jehovą?

⁴ Tarkim, tavo bendruomenės vyresnysis, kurį pažįsti jau daug metų, yra chirurgas. Vieną dieną avarijoje susižaloji ir esi skubiai nuvežamas į ligoninę, kurioje dirba tas brolis. Jis profesionaliai suteikia pagalbą ir išgelbsti tau gyvybę. Ar jo vardas tau netampa dar reikšmingesnis? Aišku, tampa. Nuo dabar jis tau nebe tik vyresnysis, bet ir žmogus, išgelbėjęs nuo mirties.

⁵ Panašiai ir Jėzaus mokiniai jau žinojo Jehovos vardą. Tačiau Jėzaus tarnyba tą vardą jų akyse dar labiau įprasmino. Kodėl taip galime sakyti? Nes Jėzaus žodžiai ir darbai liudijo, kad jis yra visai toks kaip Tėvas. Klausydamiesi Jėzaus pamokymų ir stebėdami jo elgesį su žmonėmis mokiniai dar geriau pažino Jehovą (Jn 14:9; 17:3).

„DĖL SAVO VARDO, KURĮ ESI MAN DAVĘS“

6. Ką reiškia, kad Jehova davė Jėzui savo vardą? (Jono 17:​11, 12)

⁶ Maldoje Jėzus prašė už savo mokinius: „Šventasis Tėve, sergėk juos dėl savo vardo, kurį esi man davęs.“ (Perskaityk Jono 17:​11, 12.) Ką reiškia, kad Jehova davė Jėzui savo vardą? Aišku, Jėzus nebuvo pervardintas Jehova. Tad kaip suprasti šiuos jo žodžius? Pirma, Jėzus buvo Jehovos atstovas. Jis atėjo į žemę dangiškojo Tėvo siųstas ir jo vardu mokė bei darė stebuklingus darbus (Jn 5:43; 10:25). Be to, paties Jėzaus vardas išvertus reiškia „Jehova yra išgelbėjimas“. Taigi, Jėzaus vardas glaudžiai susijęs su jo Tėvo vardu.

7. Pailiustruok, ką reiškia, kad Jėzus kalbėjo Jehovos vardu.

⁷ Panašiai pasiuntinys atstovauja savo šalies valdovui ir kalba jo vardu. Jo žodžiai turi tokią pat galią, kaip ir paties valdovo. Taigi Jėzus atstovavo Jehovai ir kalbėjo jo vardu (Mt 21:9; Lk 13:35).

8. Ką reiškia, kad, prieš Jėzui ateinant į žemę, „jame“ buvo Jehovos vardas? (Išėjimo 23:​20, 21)

⁸ Jėzus vadinamas Jehovos Žodžiu, nes buvo įpareigotas perduoti žinias nuo jo dvasinėms esybėms ir žmonėms (Jn 1:​1–3). Tikėtina, jis buvo tas angelas, kurį Jehova siuntė globoti izraelitus, išėjusius iš Egipto. Jehova prisakė savo tautai to angelo klausyti ir paaiškino, kodėl: „Nes jis veikia mano vardu.“ a (Perskaityk Išėjimo 23:​20, 21, įskaitant išnašą.) Jėzus atstovauja Jehovai ir daugiau nei kas kitas nuveikė jo vardui apginti ir pašlovinti. Todėl ir pasakyta, kad jis veikia Jehovos vardu, o verčiant pažodžiui, kad „jame yra [Jehovos] vardas“.

 „TĖVE, PAŠLOVINK SAVO VARDĄ!“

9. Kiek svarbu Jėzui buvo aukštinti Jehovos vardą?

⁹ Kaip aptarėme, Jėzui visada, net prieš ateinant į žemę, svarbiausia buvo aukštinti Jehovos vardą. Tad nėra ko stebėtis, kad ir žemėje jis viską darė Jehovos vardo garbei. Baigdamas tarnybą Jėzus prašė: „Tėve, pašlovink savo vardą!“ Ir Tėvas griausmingu balsu iš dangaus atsiliepė: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu“ (Jn 12:28).

10, 11. a) Kaip Jėzus šlovino Jehovos vardą? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.) b) Kodėl reikėjo apginti Jehovos vardo šventumą?

¹⁰ Jėzus savo ruožtu irgi stengėsi nuolatos šlovinti Tėvo vardą. Pavyzdžiui, atskleidė žmonėms, kokios nuostabios yra Jehovos savybės ir darbai. Ir ne tik. Dievo vardą reikėjo apginti, įrodyti jo nepriekaištingą reputaciją. Kad Jėzus tam teikė itin daug reikšmės, aišku iš jo ištartos pavyzdinės maldos žodžių. Savo sekėjus jis mokė prašyti: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, tebūna šventu laikomas tavo vardas“ (Mt 6:9).

¹¹ Kodėl Jehovos vardą reikėjo apginti ir įrodyti jo šventumą? Todėl, kad Edeno sode Šėtonas jį apšmeižė. Piktasis pareiškė, kad Jehova meluoja ir draudžia Adomui su Ieva naudingą dalyką (Pr 3:​1–5). Jis taip pat leido suprasti, kad Dievas elgiasi neteisingai. Tokiais kaltinimais apjuodino Jehovos vardą, suteršė jo reputaciją.  Vėliau, Jobo dienomis, Šėtonas teigė, kad žmonės Jehovai tarnauja vien dėl atlygio. Tas aferistas nepaliovė tvirtinti, esą žmonės iš tikro nemyli savo Kūrėjo ir išmėginimų prispausti jo išsižadės (Job 1:​9–11; 2:4). Kad paaiškėtų, kas čia išties yra melagis, reikėjo nemažai laiko.

„AŠ GULDAU SAVO GYVYBĘ“

12. Kam Jėzus buvo pasiryžęs iš meilės Jehovai?

¹² Jėzus taip mylėjo Jehovą, kad visomis išgalėmis stengėsi apginti jo vardo šventumą. Dėl to jis buvo pasirengęs net numirti. „Aš guldau savo gyvybę“, – pats sakė (Jn 10:​17, 18). b Pirmieji tobuli žmonės, Adomas ir Ieva, nusigręžė nuo Dievo ir stojo į Šėtono pusę. O Jėzus pasiryžo ateiti į žemę ir čia įrodyti savo meilę Jehovai. Jis visą tarnybos laiką buvo savo Tėvui klusnus (Hbr 4:15; 5:​7–10). Įvykdė viską, kam buvo siųstas, ir liko ištikimas iki pat mirties ant kančių stulpo (Hbr 12:2). Štai kaip Jėzus mylėjo savo dangiškąjį Tėvą ir brangino jo vardą!

13. Kodėl Jėzus geriau nei kas kitas galėjo įrodyti, kad Šėtonas meluoja? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹³ Jėzaus tarnyba ir pasiaukojimas tapo nenuginčijamu įrodymu, kad meluoja ne Jehova, o Šėtonas (Jn 8:44). Jei piktojo mestuose kaltinimuose būtų bent kruopelytė tiesos, Jėzus būtų tai įžvelgęs, juk pažinojo Jehovą geriau nei kas nors kitas. Bet jis su tvirčiausiu nusistatymu gynė Jehovos vardo reputaciją. Net kai pasijautė savo dangiškojo Tėvo apleistas, jis nenustojo ryžto likti jam ištikimas iki pat mirties (Mt 27:46). c

„ATLIKAU DARBĄ, KURĮ BUVAI MAN PAVEDĘS“

14. Kaip Jehova atlygino Jėzui už ištikimybę?

¹⁴ Toje maldoje vakarą prieš mirtį Jėzus dar kalbėjo: „Aš [...] atlikau darbą, kurį buvai man pavedęs.“ Jis nė kiek neabejojo, kad už ištikimybę susilauks atlygio (Jn 17:​4, 5). Ir toks lūkestis visiškai pasiteisino.  Jehova savo Sūnaus nepaliko kape (Apd 2:​23, 24). Jis prikėlė Jėzų ir skyrė jam itin aukštą padėtį danguje (Fil 2:​8, 9). Galiausiai Jėzus sėdo į Dievo Karalystės valdovo sostą. O ką Dievo Karalystė nuveiks? Į tai atsako šie pavyzdinės maldos žodžiai: „Teateina tavo Karalystė. Tebūna tavo valia – kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6:10).

15. Ką Jėzus nuveiks ateityje?

¹⁵ Jau artimoje ateityje, per Armagedono karą, Jėzus stos į kovą su Dievo priešais ir sutriuškins visus nedorėlius (Apr 16:​14, 16; 19:​11–16). Netrukus po to įkalins „bedugnėje“ Šėtoną, ir šis bus visiškai neveiklus (Apr 20:​1–3). Per savo valdymo Tūkstantmetį jis atkurs žemėje taiką ir grąžins žmonėms tobulybę. Mirusieji bus prikelti ir visa žemė taps rojumi. Taip mūsų planetoje įsigalės Jehovos valia (Apr 21:​1–4).

16. Kas dar bus nuveikta per Jėzaus valdymo Tūkstantmetį?

¹⁶ Kas dar bus pasiekta iki Tūkstantmečio pabaigos? Nuodėmės ir netobulumo nebeliks. Žmonėms nebereikės Jėzaus vardu melsti atleidimo už nuodėmes, nebereikės jokių tarpininkų ar kunigijos. Bus sunaikintas ir „paskutinis priešas“, tai yra iš Adomo paveldėta mirtis (1 Kor 15:​25, 26). Kapai ištuštės, mirusieji grįš į gyvenimą ir visi žmonės žemėje bus tobuli.

17, 18. a) Kas bus išspręsta iki Tūkstantmečiui baigiantis? b) Ką Jėzus padarys savo valdymo pabaigoje? (1 Korintiečiams 15:​24, 28; taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹⁷ Iki Tūkstantmečiui baigiantis paaiškės ir pats svarbiausias dalykas. Bus galutinai išspręstas ginčas dėl  Jehovos vardo šventumo. Kaip? Prisimink, Edeno sode Šėtonas pareiškė, kad Jehova yra melagis ir žmonių nemyli, šykšti jiems gero. Ar visi žmonės piktojo apgaule susiklaidino? Ne. Per visą istoriją žemėje buvo tokių, kurie savo Kūrėją mylėjo, gerbė ir šlovino jo vardą. Galime būti tikri: Tūkstantmečio pabaigoje jau niekam nekils abejonių, kad Jehovos vardas buvo apjuodintas be jokio pagrindo ir kad jis yra mūsų mylintis dangiškasis Tėvas. Šėtono prasimanymai bus galutinai paneigti.

¹⁸ Ką Jėzus darys tada, savo valdymo pabaigoje? Gal nenorės prarasti turimos valdžios? Ne. 1 Korintiečiams 15:​24, 28 (perskaityk) rašoma, kad jis nuolankiai ir noriai „perduos Karalystę savo Dievui ir Tėvui“, nes jį labai myli.

19. Iš ko akivaizdu, kad Jehovos vardas Jėzui brangiau už viską?

¹⁹ Tad nėra ko stebėtis, kad Jehova noriai suteikė Sūnui savo vardą. Jėzus tobulai Tėvui atstovavo. Aukštinti jo vardą jam buvo svarbiau už viską. Dėl to buvo pasirengęs net numirti. Ir Tūkstantmečio pabaigoje jis klusniai grąžins valdžią Jehovai. Kaip galime sekti Jėzaus pavyzdžiu? Tai aptarsime kitame straipsnyje.