Savo draugo nelaikiau religingu žmogumi, tad tik nusijuokiau: „Ką tu žinai apie Bibliją?“ Jis kiek patylėjo, bet paskui pasakė, kad jo mama buvo Jehovos liudytoja, tad iš jos šį tą sužinojo. Smalsumo pagautas, prašiau papasakoti daugiau.

Kalbėjomės iki išnaktų. Draugas paaiškino, kad pasaulio valdovu Biblijoje vadinamas Šėtonas (Jn 14:30). Jūs gal žinojote tai visą gyvenimą, o man tokia mintis buvo netikėta ir labai suintrigavo. Man visad sakydavo, kad pasaulio reikalus tvarko gerasis Dievas, tačiau negalėjau to suprasti matydamas, kas dedasi aplinkui. Nors buvau vos 26-erių, nerimą kėlė daugelis negerovių.

Mano tėvas buvo lakūnas ir tarnavo Jungtinių Valstijų pajėgose. Taigi jau nuo mažens žinojau apie branduolinio karo grėsmę – tereikėjo kam nors paspausti raketų paleidimo mygtuką. Kai mokiausi koledže Kalifornijos valstijoje, Vietname vyko karas. Aš dalyvaudavau studentų rengiamose protesto akcijose. Gaudavom lazdų nuo policininkų, teko paragauti ir ašarinių dujų. Liaudis maištavo, protestavo, ištisai kildavo riaušės. Buvo rengiami išpuoliai prieš politinius lyderius. Ideologijų ir pažiūrų sklandė devynios galybės. Mano galvoje buvo visiška sumaištis.

1970-aisiais įsidarbinau Aliaskos šiaurinėje pakrantėje ir daug užsidirbau. Tada nuvykau į Londoną, nusipirkau motociklą ir pasileidau į pietus, kur akys veda. Per kelis mėnesius atplerpiau į Afriką. Pakeliui sutikau daug žmonių, kurie taip pat troško nuo viso to košmaro pabėgti.

Užtat kai anas draugas man pasakė, kas Biblijoje rašoma apie piktojo darbus žemėje, man tai pasirodė protinga. Tačiau kaip tada su Dievu? Norėjau sužinoti, kodėl jis nieko nesiima.

Per kelis ateinančius mėnesius atsakymą sužinojau. Ilgainiui susipažinau ir susidraugavau  su daugeliu žmonių, kurie liko ištikimi Dievui visokiomis aplinkybėmis.

Grįžęs į Londoną, susisiekiau su draugo mama ir ji davė man Bibliją. Vėliau išvykau į Nyderlandus. Amsterdame vienas Jehovos liudytojas, pastebėjęs mane sėdintį ir skaitantį Bibliją po gatvės šviestuvu, šį tą paaiškino. Tada persikėliau į Airiją, Dubliną. Ten susiradau Jehovos liudytojų filialą ir pasibeldžiau į duris. Taip susipažinau su Artūru Matjuzu – išmintingu, brandžiu krikščioniu. Pasiprašiau Biblijos studijų ir jis sutiko jas vesti.

Pasinėriau į studijavimą. Godžiai rijau liudytojų išleistas knygas ir žurnalų tomus. Ir, aišku, skaičiau pačią Bibliją. Viskas buvo taip įdomu! Bendruomenės sueigose pamačiau, kad net vaikai žino atsakymus į klausimus, kurių šio pasaulio šviesuoliai niekaip negali išsiaiškinti: „Kodėl tiek daug blogio? Kas yra Dievas? Ar yra gyvenimas po mirties?“ Laiką leisdavau vien su Jehovos liudytojais. Tai buvo nesunku, nes daugiau nieko Airijoje nepažinojau. Liudytojų padedamas pamilau Jehovą ir panorau jam tarnauti.

1972-aisiais pasikrikštijau. Po metų tapau pionieriumi ir persikėliau į nedidelę bendruomenę Niūryje, Šiaurės Airijoje. Kalno atšlaitėje išsinuomojau iš akmenų statytą kotedžą. Gretimame lauke ganėsi karvės ir aš priešais jas repetuodavau savo kalbas. Regis, žalosios atrajodamos atidžiai klausydavosi. Patarti jos nieko negalėjo, bet man tai buvo gera proga mokytis palaikyti kontaktą su auditorija. 1974-aisiais mane paskyrė specialiuoju pionieriumi. Tarnybos partneriu ir tikru bičiuliu tapo Naidželas Pitas.

Anuomet Šiaurės Airiją vargino dideli neramumai. Kai kurie net vadino ją „bombų ir kulkų kraštu“. Gatvėse vykdavo susirėmimai, vis kas nors žūdavo nuo snaiperio kulkos, per susišaudymus ir automobilių sprogdinimus. Šalį alino politiniai ir religiniai nesutarimai. Tačiau ir protestantai, ir katalikai pripažino, kad Jehovos liudytojai nepalaiko nė vienos pusės, todėl mes nekliudomai ir nieko nebijodami skelbėme gerąją naujieną. Žmonės paprastai žinodavo, kada ir kur įvyks susirėmimas,  ir mus įspėdavo, tad galėdavome saugiai pasišalinti.

Vis dėlto iškildavo ir tam tikrų pavojų. Kartą drauge su kitu pionieriumi, Denisu Karigenu, skelbėme gretimame miestelyje. Ten nebuvo nė vieno liudytojo ir mes anksčiau lankėmės tik kartą. Viena moteris pareiškė, kad esame užsimaskavę britų kovotojai. Tikriausiai jai taip pasirodė dėl to, kad nė vienas iš mūsų nekalbėjome su airišku akcentu. Abu išsigandome. Vien už malonų elgesį su kareiviais tave vietiniai galėjo nužudyti arba peršauti per kelius. Stovėdami lauke ir laukdami autobuso pamatėme, kad prie kavinės, kurioje ta moteris mus apkaltino, sustojo automobilis. Ji išėjo ir ėmė audringai kažką aiškinti jame sėdintiems vyrams ir tada parodė į mus. Automobilis iš lėto privažiavo prie mūsų ir tie vyrai paklausė, kada atvyksta autobusas. Kai autobusas atvyko, jie pasikalbėjo su vairuotoju. Ką jam sakė, negirdėjome. Kadangi daugiau jokių keleivių nebuvo, pamanėme, kad jie gali su mumis už miesto susidoroti. Tačiau taip nenutiko. Lipdamas iš autobuso vairuotojo paklausiau: „Ar tie vaikinai kalbėjo apie mus?“ Vairuotojas atsakė: „Žinau, kas jūs, ir jiems apie tai pasakiau. Nesijaudinkit. Jums nieko nenutiks.“

1976-aisiais viename srities kongrese a Dubline susipažinau su specialiąja pioniere Paulina Lomaks, atvykusia iš Anglijos. Ši dvasinga, nuolanki ir miela sesė, taip pat jos brolis Rojus, augo tiesoje nuo pat mažens. Po metų mudu su Paulina susituokėme ir toliau tarnavome specialiaisiais pionieriais Balimenoje (Šiaurės Airija).

Paskui kurį laiką tarnavau rajono prižiūrėtoju Belfaste, Londonderyje ir kituose „karštuose taškuose“. Daug jėgų sėmėmės iš ištikimų brolių ir sesių pavyzdžio. Jie atsisakė giliai įsišaknijusių religinių dogmų, prietarų, nepakantos ir tapo Jehovos tarnais. Kaip dosniai jis juos laimino ir saugojo!

Airijoje išgyvenome dešimt metų. Tada, 1981-aisiais mus pakvietė į Gileadą ir ten mokėmės su 72 laida. Po Gileado buvome paskirti į Siera Leonę (Vakarų Afrika).

Gyvenome misionierių namuose drauge su 11 nuostabių bendratikių. Turėjome bendrą virtuvę, tris tualetus, du dušo kambarius, skalbyklę ir džiovyklę. Niekada nežinodavome, kada nebus elektros, jos tiekimas dažnai staiga nutrūkdavo. Palėpėje apsigyveno žiurkės, o po rūsį šliaužiojo kobros.

Sąlygos, švelniai sakant, buvo nekokios, bet tarnyba teikė didžiulį pasitenkinimą. Tenykščiai žmonės gerbia Bibliją, todėl atidžiai mūsų klausėsi. Daugelis pradėjo studijuoti ir tapo mūsų bendratikiais. Mane vietiniai vadino „ponu Robertu“, o Pauliną – „ponia Robert“. Tačiau vėliau, kadangi turėjau vis daugiau darbo filiale ir į tarnybą išeidavau rečiau, jie pervadino Pauliną „ponia Paulina“. Aš gi tapau „ponu Paulinu“. Paulinai tai labai patiko!

 Daug bendratikių buvo neturtingi, tačiau Jehova visad jų reikmėmis pasirūpindavo, kartais labai netikėtais būdais (Mt 6:33). Pamenu, viena sesė beveik nebeturėjo pinigų. Maisto sau ir vaikams už tiek būtų nupirkusi gal tik vienai dienai. Tačiau ir paskutinius atidavė maliarija susirgusiam broliui, mat tas neturėjo už ką įsigyti vaistų. Tos pačios dienos vakarą pas tą seserį netikėtai užėjo viena moteris. Ji paprašė padaryti jai šukuoseną ir už tai sumokėjo. Panašių nutikimų buvo išties nemažai.

Siera Leonėje ištarnavome devynerius metus. Paskui buvom paskirti į didžiulį Nigerijos filialą. Čia aš dirbau tą patį darbą kaip ir Siera Leonėje, bet Paulinai teko nelengva užduotis išmokti kai ko naujo. Anksčiau ji po 130 valandų kas mėnesį praleisdavo tarnyboje ir turėjo nemažai pažangių studijuotojų. O Nigerijoje ją paskyrė į Betelio siuvyklą taisyti drabužių. Apsiprasti su tokia permaina nebuvo lengva, bet Paulina suvokė, kad jos darbą bendratikiai labai vertina. Be to, ji nepraleisdavo progų drąsinti kitus beteliečius.

Papročiai Nigerijoje mums irgi buvo visiška naujiena. Turėjome daug ko išmokti. Kartą į mano kabinetą užėjo vienas brolis ir supažindino su sese, ką tik priimta į Betelį. Ištiesiau ranką, norėdamas su ja pasisveikinti, o ji puolė man po kojų. Buvau sukrėstas. Iškart į mintį atėjo dvi Biblijos eilutės: Apaštalų darbų 10:25, 26 ir Apreiškimo 19:10. Jau žiojausi sakyti, kad to nedarytų. Tačiau tada toptelėjo: jeigu ją pakvietė į Betelį, tai tikriausiai pati žino, kas apie tai rašoma Biblijoje.

Buvo baisiai nejauku, todėl panorau išsiaiškinti, kas ir kaip. Sužinojau, kad sesė tiesiog elgėsi pagal vietinį paprotį, vis dar gyvavusį kai kuriuose šalies kampeliuose. Lygiai taip ten elgdavosi ir vyrai. Tačiau toks gestas buvo ne garbinimo, o pagarbos ženklas, panašiai kaip bibliniais laikais (1 Sam 24:8). Gerai, kad nieko tada tai sesei nepasakiau ir jos nesugluminau.

 Nigerijoje susipažinome su daugeliu ilgamečių bendratikių, ištikimai tarnaujančių Jehovai. Vienas jų – Izaijas Adagbona. b Tiesą jis sužinojo dar jaunystėje, bet tada susirgo raupsais. Izaiją išsiuntė į raupsuotųjų koloniją ir ten jis buvo vienintelis Jehovos liudytojas. Nors kolonijoje patyrė nemenką priešiškumą, jis padėjo daugiau kaip 30 žmonių pažinti Biblijos tiesą. Kolonijoje buvo įkurta bendruomenė.

1996 metais mus paskyrė į Kenijos filialą. Kaip minėjau, toje šalyje jau anksčiau buvau lankęsis. Gyvenome Betelyje. Dažni svečiai pas mus buvo beždžionėlės, markatos. Jos taip ir taikėsi ištraukti sesėms iš rankų kokį vaisių. Vieną dieną betelietė paliko savo kambario langą pravirą. Grįžusi rado kelias markatas, besivaišinančias skanėstais, rastais kambaryje. Sesė suriko ir išbėgo. Persigandusios beždžionėlės šoko pro langą lauk.

Mudu su Paulina tarnavome suahelių kalbos bendruomenėje. Netrukus mane paskyrė vesti bendruomenės knygos studijas (dabar vadiname bendruomenės Biblijos studijomis). Tačiau suahelių kalba aš kalbėjau vos ne vos. Studijų leidinį išsinagrinėdavau iš anksto, kad galėčiau perskaityti klausimus. Tačiau jeigu atsakymai vos žodeliu kitu skirdavosi nuo to, kas parašyta tekste, jų nesuprasdavau. Dėl to jausdavausi labai nemaloniai, juk broliai ir sesės taip stengėsi! Laimei, jie buvo kantrūs ir nuolankūs.

1997-aisiais, Kenijoje ištarnavę mažiau nei metus, buvome pakviesti į Bruklino Betelį (Niujorkas). Taip atsidūrėme ekonomiškai klestinčioje šalyje, kurioje gali kilti visai kitokių tikėjimo išbandymų (Pat 30:8, 9). Tačiau ir čia mūsų brolija dvasiškai klesti. Bendratikiai, užuot siekę praturtėti, negaili laiko bei išteklių Jehovos organizacijos veiklai paremti.

Per ilgus tarnybos metus pažinome daugelį ištikimų liudytojų, gyvenančių labai skirtingomis sąlygomis. Airijoje mūsų brolių tikėjimo nepalaužė pilietiniai neramumai, Afrikoje nesužlugdė skurdas ir socialinė atskirtis, o Jungtinėse Valstijose nenustelbė finansiniai siekiai. Manau, kad Jehova nepaprastai džiaugiasi matydamas, kaip jo tarnai jį myli ir lieka jam atsidavę visokiausiomis aplinkybėmis.

Gyvenimas prabėgo greitai – greičiau „už audėjo šaudyklę“ (Job 7:6). Šiandien mudu tarnaujame pagrindiniame biure Vorike. Ir toliau turime garbę darbuotis su žmonėmis, saistomais tikros broliškos meilės. Esame laimingi ir viskuo patenkinti. Džiaugiamės galėdami paremti savo Karalių Jėzų Kristų ir nė kiek neabejojame, kad jis netrukus atlygins visiems ištikimiems Dievo tarnams (Mt 25:34).