Būdamas su savo Tėvu Jėzus išsiugdė daug kilnių savybių, todėl tarnaudamas žemėje mokėjo gražiai sutarti su savo sekėjais. Iš jo pavyzdžio galime įžvelgti tris principus, padedančius mums darniai darbuotis su tarnybos draugais ir vienas kitą palaikyti. Jeigu jais vadovaujamės, puoselėjame vienybės ir savitarpio paramos dvasią.

Turime vertinti visų savo bendradarbių pastangas ir nesiaukštinti, nesistengti jų pranokti. Atminkime, pats Dievas rodo nuolankumą. Nors tik Jehova turi teisę vadintis Kūrėju, jis pasirūpino, kad iš Biblijos sužinotume ir apie Jėzaus vertingą įnašą į kūrimo darbą. Štai ką Dievas ištarė šiam savo talkininkui: „Padarykime žmogų – kaip savo atvaizdą, panašų į mus“ (Pr 1:26). Aišku, Jėzui tai buvo labai geras nuolankumo pavyzdys (Ps 18:35).

Jėzus irgi elgėsi labai nuolankiai. Kai žmonės imdavo jį girti, paaiškindavo, kas yra labiausiai vertas pagyrų (Mk 10:17, 18; Jn 7:15, 16). Jėzus taip pat stengėsi išsaugoti gerus santykius su savo mokiniais ir vadino juos draugais, o ne  vergais (Jn 15:15). Kartą, norėdamas pamokyti juos nuolankumo, net nuplovė jiems kojas (Jn 13:5, 12–14). Mes irgi turėtume branginti savo bendradarbius ir nesipuikuoti. Daugiausia gerų darbų padaro ne tie, kurie siekia sau nuopelno, o tie, kurie rodo pagarbą kitiems (Rom 12:10).

Be to, nuolankus žmogus supranta, kaip naudinga turėti „daug patarėjų“ (Pat 15:22). Kad ir kiek būtume sukaupę patirties ar įgūdžių, nė vienas nežinome visko. Net Jėzus sakė kai ko dar nežinantis (Mt 24:36). Ir jis nemanė, kad tik jo nuomonė svarbiausia, domėdavosi savo mokinių požiūriu (Mt 16:13–16). Dėl to šalia Jėzaus visiems buvo gera ir jauku. Tad ir mes suvokdami savo galimybių ribas mielai dalykimės darbo krūvį su kitais. Taip palaikysime draugiškus tarpusavio santykius ir sulauksime sėkmės.

Ypač svarbu, kad iš Jėzaus pavyzdžio mokytųsi bendruomenių ganytojai. Jiems reikia veikti išvien ir atminti, kad šventoji dvasia gali suteikti išminties bet kuriam iš vyresniųjų. Jų susitikimuose turi vyrauti tarpusavio pagarbos atmosfera, kad nė vienas iš brolių nesivaržytų išsakyti nuomonės. Tada tarybos sprendimai išeis į naudą bendruomenei.

Darbuojantis drauge su kitais mums svarbu būti supratingiems, lankstiems, noriai nusileisti. Be abejo, tokių savybių Jėzus išmoko iš savo Tėvo. Pavyzdžiui, Jehova siuntė jį išpirkti žmonių iš mirties, nors jie išgelbėjimo nenusipelnė (Jn 3:16).

Jėzus nebuvo kategoriškai įsikibęs į įstatymo raidę, prireikus darydavo išimtis. Prisimink, kaip jis padėjo vienai finikietei, nors buvo siųstas gelbėti Izraelio tautos (Mt 15:22–28). Ir savo mokiniams Jėzus nebuvo pernelyg reiklus. Kaip supratingai jis elgėsi su Petru! Kai šis viešai savo Mokytojo išsižadėjo, Jėzus mielai atleido. Vėliau jis net patikėjo Petrui labai atsakingų užduočių (Lk 22:32; Jn 21:17; Apd 2:14; 8:14–17; 10:44, 45).  Taigi, kaip ir Jėzus, turime būti supratingi ir mokėti nusileisti (Fil 4:5).

Supratingas, lankstus žmogus geba darniai darbuotis su visais. Štai Jėzus rasdavo bendrą kalbą net su „mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais“, nors priešininkai jį už tai kaltino (Mt 11:19). Šiais laikais krikščionys stengiasi sekti tokiu Jėzaus pavyzdžiu. Broliui Luisui, kuris ilgą laiką tarnavo rajono prižiūrėtoju, paskui Betelyje, teko bendradarbiauti su įvairiais broliais. Jis sako: „Broliai, su kuriais drauge darbuojuosi, yra tarsi skirtingi akmenys. Jeigu nevienodi akmenys gerai vienas prie kito priderinami, iš jų galima pastatyti visai lygią sieną. Aš stengiuosi pats derintis prie kitų, kad ta siena būtų kuo lygesnė.“ Kokia puiki nuostata!

Progų padėti vienas kitam nestokojame, pavyzdžiui, kai su savo grupe darbuojamės tarnyboje. Skelbdamas gerąją naujieną kartu su pagyvenusiuoju arba su skelbėju, turinčiu nemažai pareigų šeimoje, stenkis būti supratingas. Galbūt galėtum sulėtinti tempą ar dar kaip nors prisitaikyti, kad abu su tarnybos draugu patirtumėte daugiau džiaugsmo.

Kad gebėtume vieningai su kitais darbuotis, turime būti pasirengę viskuo dalytis (1 Tim 6:18). Be abejo, Jėzus matė, kad Tėvas nuo jo nieko neslepia. Pavyzdžiui, kai Jehova „ruošė dangų“, Jėzus buvo šalia ir galėjo mokytis (Pat 8:27). Vėliau ir jis pats mielai perdavė mokiniams tai, ką buvo girdėjęs iš savo Tėvo (Jn 15:15). Tad ir mes turime mielai dalytis žiniomis bei patirtimi su savo bendradarbiais. Nebijokime atskleisti bičiuliui savo darbo paslapčių, nemanykime, kad taip įgysime konkurentą.

Kuo dar galime pasidalyti su savo tarnybos draugais? Pavyzdžiui, tarti jiems padrąsinimo žodį. Juk ir pats jautiesi maloniai, kai kitas pastebi tavo pastangas ir nuoširdžiai pagiria. Štai Jėzus nepraleisdavo progų pagirti savo sekėjus. (Palygink su Mato 25:19–23; Luko 10:17–20.) Jis net pasakė, kad mokiniai ateityje darys didesnių darbų už tuos, kuriuos jis darė (Jn 14:12). O vakarą prieš mirtį Jėzus ištikimiems apaštalams dėkingai tarė: „Jūs nepalikote manęs per mano išbandymus“ (Lk 22:28). Įsivaizduok, kokį poveikį mokiniams padarė tokie žodžiai, kaip juos įkvėpė. Tad ir mes pagyrimu galime labai pradžiuginti savo bendradarbius ir įkvėpti juos darbuotis dar uoliau.

„Geras bendradarbis yra ne tas, kuris siekia būti tobulas, – sako brolis Kajodė, – o tas, kuris kuria aplink save jaukią atmosferą ir stengiasi palengvinti kitiems darbo naštą.“ Ar ir tu taip darai? Jei diskretiškai pasiteirautum savo bendratikių, ką jie apie tave mano, kokį atsakymą išgirstum? Ar jiems malonu tarnauti kartu su tavimi, kaip kad Jėzaus mokiniams buvo malonu su savo Mokytoju? Taigi stenkis būti pagarbus, supratingas ir mielai dalykis žiniomis su kitais. Tavo nuostata tebūna tokia pat kaip apaštalo Pauliaus: „Drauge su jumis darbuojamės dėl jūsų džiaugsmo“ (2 Kor 1:24).