STUDIJŲ STRAIPSNIS NR. 35
GIESMĖ NR. 123 Pakluskime teokratinei tvarkai
Kaip padėti asmeniui, pašalintam iš bendruomenės
„Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems atgailos nereikia“ (LK 15:7).
TRUMPAI
Kodėl kai kuriuos asmenis tenka pašalinti iš bendruomenės ir kaip vyresnieji gali paskatinti juos atgailauti ir sugrįžti pas Jehovą.
1, 2. a) Kaip Jehova žiūri į tyčines nuodėmes? b) Ko Jehova viliasi, jei žmogus nusideda?
JEHOVA niekada nenuolaidžiauja ir į nuodėmę nežiūri pro pirštus (Ps 5:4–6). Jis visų reikalauja gerbti jo nustatytas teisingumo normas, atskleistas Biblijoje. Tiesa, tobulumo iš netobulų žmonių Jehova nesitiki (Ps 130:3, 4). Bet sykiu jis neleis, kad bendruomenę gadintų „bedieviai, paverčiantys [jo] malonę dingstimi įžūliai elgtis“ (Jud 4). Biblijoje netgi sakoma, kad būsimasis Armagedono karas taps „bedievių žmonių pražūties diena“ (2 Pt 3:7; Apr 16:16).
2 Tačiau Jehova nė vienam nelinki pražūties. Tai aptarėme ankstesniuose šio numerio straipsniuose. Kaip sakoma Biblijoje, „jis trokšta, kad visi atgailautų“ (2 Pt 3:9). Todėl krikščionių vyresnieji stengiasi kantriai padėti nusižengusiems bendratikiams taisytis ir susigrąžinti Jehovos palankumą. Deja, tos pagalbos kai kurie nepriima (Iz 6:9). Nors ganytojai ne kartą mėgina sužadinti jų širdyse atgailą, jie ir toliau žengia klystkeliu. Ko tada tenka imtis?
„PAŠALINKITE NEDORĖLĮ IŠ SAVO TARPO“
3. a) Ką Biblija nurodo vyresniesiems daryti, jei nusidėjęs asmuo neatgailauja? b) Kodėl galime sakyti, kad šią bausmę pasirenka pats asmuo?
3 Jeigu sunkiai nusidėjęs krikščionis neatgailauja, vyresniesiems nelieka kitos išeities kaip daryti tai, kas nurodyta 1 Korintiečiams 5:13: „Pašalinkite nedorėlį iš savo tarpo.“ Galima sakyti, asmuo pats pasirenka šią bausmę ir pjauna, ką pasėjo (Gal 6:7). Juk jis atmeta pakartotinius bandymus suteikti dvasinę pagalbą (2 Kar 17:12–15). Ir savo veiksmais aiškiai parodo, kad laikytis Dievo nustatytų normų neketina (Įst 30:19, 20).
4. Kodėl bendruomenei pranešama, kad toks ir toks asmuo nebėra Jehovos liudytojas?
4 Jei asmuo neatgailauja ir iš bendruomenės yra pašalinamas, vyresnieji pateikia bendruomenei pranešimą, kad jis nebėra Jehovos liudytojas. a Šiuo pranešimu nesiekiama žmogaus sumenkinti. Tačiau bendruomenę informuoti svarbu, nes jai privalu laikytis apaštalo Pauliaus priesako: „Dabar jums rašau, kad nebebendrautumėte su tokiu [...]. Su tokiu nė nevalgykite kartu“ (1 Kor 5:9–11). Toks nurodymas duotas ne veltui. Paulius sako, kad „truputis raugo įraugina visą maišymą“ (1 Kor 5:6). Neatgailaujantis asmuo savo žodžiais ar veiksmais gali susilpninti kitų krikščionių ryžtą laikytis Jehovos nustatytų normų (Pat 13:20; 1 Kor 15:33).
5. Kaip turime žiūrėti į asmenį, pašalintą iš bendruomenės, ir kodėl būtent taip?
5 Kaip turėtume žiūrėti į brolį ar sesę, pašalintą iš bendruomenės? Nors su juo nebendrausime, laikysime ne pražuvusia, o paklydusia avimi. Jis gali sugrįžti. Atminkim: tas bendratikis yra pasiaukojęs Jehovai. Liūdna, kad jis nesilaiko Dievui duoto įžado ir stato save į labai pavojingą padėtį (Ez 18:31). Tačiau Jehova yra labai gailestingas, tad tikimės, kad žmogus apsigalvos. Iš ko matosi, kad vyresnieji nepraranda tokios vilties?
KAIP VYRESNIEJI PADEDA IŠ BENDRUOMENĖS PAŠALINTAM ASMENIUI
6. Kaip vyresnieji stengiasi padėti asmeniui, pašalintam iš bendruomenės?
6 Ar pašalintas iš bendruomenės asmuo visai atstumiamas ir tegul pats sau žinosi? Tikrai ne. Informuodami apie pašalinimą iš bendruomenės vyresnieji žmogui paaiškina, ko turėtų imtis norėdamas sugrįžti. Ir ne tik tai. Kad matytų, ar jo širdies nuostata keičiasi, vyresnieji dažniausiai pasiūlo po kelių mėnesių vėl susitikti. Jeigu žmogus sutinka, vyresnieji per tą susitikimą šiltai jį paragina atgailauti ir sugrįžti. Net jei atgailos tada dar nesimato, ganytojai ir toliau vis mėgins su juo susitikti.
7. Kokia yra Jehovos nuostata ir kaip vyresnieji seka jo pavyzdžiu? (Jeremijo 3:12)
7 Vyresnieji seka Jehovos pavyzdžiu, todėl su pašalintu asmeniu elgiasi gailestingai. Prisimink, kad Jehova senovėje nelaukė, kol Izraelio tauta pati pas jį sugrįš. Jis ėmėsi iniciatyvos ir ragino žmones atgailauti. Kaip kalbėjome antrame šio numerio straipsnyje, norėdamas pailiustruoti savo gailestingumą Jehova liepė pranašui Ozėjui parsivesti žmoną į namus, nors ši tuo metu tebesvetimavo (Oz 3:1; Mal 3:7). Taip ir vyresnieji nuoširdžiai nori, kad nusidėjėlis sugrįžtų, ir nestato jam jokių barjerų. (Perskaityk Jeremijo 3:12.)
8. Ką sūnaus paklydėlio istorija atskleidžia apie Jehovą? (Luko 15:7)
8 Ir prisimink tame pačiame straipsnyje aptartą palyginimą apie sūnų paklydėlį. Jau iš tolo pamatęs jį sugrįžtantį tėvas „atbėgo, apkabino [jį] ir pabučiavo“ (Lk 15:20). Jis nelaukė, kol sūnus atbėgęs puls ant kelių melsti atleidimo, bet pats išskubėjo jo pasitikti, kaip ir dera mylinčiam tėvui. Panašiai ir vyresnieji trokšta, kad nuklydęs bendratikis grįžtų pas savo dangiškąjį Tėvą (Lk 15:22–24, 32). Jeigu taip įvyksta, džiaugiasi dangus ir žemė. (Perskaityk Luko 15:7.)
9. Ko Jehova tikisi, net jei žmogus nuo jo pasitraukia?
9 Apibendrindami galime pasakyti, kad Jehova nesitaiksto su tyčine nuodėme. Tačiau tai nereiškia, kad prasikaltusiam žmogui kelias atgal pas jį užtvertas. Atgailaujantiems Dievas trokšta padėti, kaip skaitome Ozėjo 14:4: „Nuo neištikimybės juos išgydysiu ir juos mylėsiu ne prieš savo valią, nes rūstauti ant jų palioviau.“ Kokia tai stipri paskata klystančiam kuo greičiau grįžti pas Jehovą! Ir kaip svarbu vyresniesiems nepraleisti pro akis žmogaus atgailos požymių!
10, 11. Kaip vyresnieji stengsis padėti asmenims, jau seniai pašalintiems iš bendruomenės?
10 O kaip su tais, kas buvo liudytojai prieš daugelį metų? Galbūt jie jau nebedaro nuodėmių, dėl kurių buvo pašalinti iš bendruomenės. Kai kurie tikriausiai net neprisimena, dėl ko buvo pašalinti. Tokius asmenis vyresnieji stengsis aplankyti, pasimels su jais ir paragins sugrįžti į bendruomenę. Aišku, nuo bendruomenės atitolęs žmogus per ilgą laiką dvasiškai nusilpsta. Tad jeigu pareikštų norą sugrįžti, vyresnieji dar prieš priimdami jį atgal gali paprašyti kurio nors bendratikio pastudijuoti su juo Bibliją. Būtent jiems tenka atsakomybė spręsti, kas ves tokias studijas.
11 Sekdami Jehovos gailestingumo pavyzdžiu vyresnieji stengsis surasti kuo daugiau tokių žmonių ir paaiškins jiems, kad durys sugrįžti atviros. Jei žmogus atgailauja dėl savo nuodėmių ir jų nebedaro, jį galima nieko nelaukiant priimti atgal į bendruomenę (2 Kor 2:6–8).
12. a) Kada vyresniesiems reikia ypatingo atsargumo? b) Kodėl mums nedera daryti išvados, kad tam tikri asmenys Jehovos gailestingumo nebesusilauks? (Taip pat žiūrėk išnašą.)
12 Tam tikrais atvejais bendruomenės ganytojams reikia ypatingo atsargumo. Pavyzdžiui, jeigu žmogus nusikalto vaikų išnaudojimu, atskalūnybe arba jeigu jis tyčia išardė savo santuoką, vyresniesiems itin svarbu įsitikinti, ar jis išties atgailauja (Mal 2:14; 2 Tim 3:6). Jų pareiga – apsaugoti Dievo kaimenę. Kita vertus, reikia nepamiršti, kad Jehova prasižengusio žmogaus niekada neatstumia, jeigu šis nuoširdžiai atgailauja ir liaujasi daręs bloga. Tad nors vyresnieji turi būti atsargūs su žmonėmis, kurie seniau elgėsi klastingai, jiems niekada nederėtų daryti išvados, kad tam tikri asmenys Jehovos gailestingumo nebesusilauks b (1 Pt 2:10).
KĄ GALI DARYTI BENDRUOMENĖ
13. Kaip elgiamės su tuo, kas buvo sudrausmintas, ir kaip su tuo, kas pašalintas iš bendruomenės?
13 Kaip minėta ankstesniame straipsnyje, kai kuriais atvejais apie asmens sudrausminimą pranešama bendruomenei. Su tuo broliu ar sese galime ir toliau bendrauti žinodami, kad jis atgailavo ir nebesielgia blogai (1 Tim 5:20). Jis toliau priklauso prie bendruomenės ir mūsų palaikymas bei padrąsinimas jam išeis į gera (Hbr 10:24, 25). Tačiau visai kitaip, jei asmuo yra pašalinamas iš bendruomenės. Paulius aiškiai nurodo: „Rašau, kad nebebendrautumėte su tokiu [...]. Su tokiu nė nevalgykite kartu“ (1 Kor 5:11).
14. Kaip krikščionims dera elgtis su asmeniu, pašalintu iš bendruomenės? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)
14 Bet ar iš bendruomenės pašalinto asmens turime išvis nepastebėti? Nebūtinai. Aišku, su juo nesibičiuliausime. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų sąžinė neleis pakviesti iš bendruomenės pašalintą giminaitį ar buvusį draugą į sueigą. Ir kaip su juo elgsimės, kai ateis? Seniau su tokiais asmenimis nesisveikindavome. Bet nuo šiol kiekvienas krikščionis tesielgia kaip jam diktuoja sąžinė. Galbūt kai kurie su juo pasisveikins ir pagirs, kad atėjo. Tik nesileisime į ilgus pokalbius ir neužsiimsime jokia bendra veikla.
15. Apie kokius asmenis kalbama 2 Jono 9–11? (Taip pat žiūrėk rėmelį „ Ar Jonas ir Paulius kalbėjo apie tokias pat nuodėmes?“)
15 Tačiau gali kilti klausimas: „Argi Biblijoje nesakoma, kad sveikindamasis su tokiu žmogumi krikščionis prisideda prie jo piktų darbų?“ (Perskaityk 2 Jono 9–11.) Šių eilučių kontekstas rodo, kad apaštalas Jonas kalba apie atskalūnus ir tokius, kurie kitus stumia į blogą elgesį (Apr 2:20). Tad jeigu asmuo skleidžia atskalūniškus mokymus ar kursto nedorybę, vyresnieji jo nelankys. Aišku, tikimės, kad ir toks žmogus kada nors atsitokės. Tačiau iki tol jo nesveikinsime ir nekviesime į bendruomenės sueigas.
SEKIME JEHOVOS GAILESTINGUMO PAVYZDŽIU
16, 17. a) Ko Jehova viliasi, jei žmogus įpuola į nuodėmę? (Ezechielio 18:32) b) Kaip vyresnieji gali bendradarbiauti su Jehova?
16 Trumpai reziumuokime, ką sužinojome iš penkių šio numerio straipsnių. Jehova niekam nelinki pražūties. (Perskaityk Ezechielio 18:32.) Todėl per visą istoriją jis ragino savo nuklydusią tautą ir atskirus asmenis atgailauti ir pas jį sugrįžti. Jis nori, kad į nuodėmę įpuolęs žmogus su juo taikytųsi (2 Kor 5:20). Ir savo bendradarbius kaimenės ganytojus yra įpareigojęs padėti nusidėjusiam ir žadinti jo širdyje atgailą (Rom 2:4; 1 Kor 3:9).
17 Įsivaizduok, kiek džiaugsmo danguje, kai nusidėjėlis atgailauja! Paties Jehovos širdis džiūgauja, kai paklydusi avis grįžta į kaimenę. Užtat savo atjautų, maloningą dangiškąjį Tėvą labai mylime (Lk 1:78).
GIESMĖ NR. 111 Linksmybė širdy karaliauja
a Nuo šiol nebevartosime terminų „atskirti“ ir „atskyrimas“. Remdamiesi Pauliaus žodžiais iš 1 Korintiečiams 5:13 sakysime, kad žmogus buvo pašalintas iš bendruomenės.
b Biblijoje rašoma, kad kai kurie žmonės atleidimo nesulauks. Turimi omenyje tie, kas visam laikui tapo Dievo priešininkais. Tačiau kas konkrečiai tokiais laikytini, spręsti ne mums (Mk 3:29; Hbr 10:26, 27).