NEMAŽAI brolių ir sesių, kadaise emigravusių į Vakarų šalis, grįžo į gimtinę – ten, kur trūksta gerosios naujienos skelbėjų. Parvykti juos paskatino meilė Jehovai ir artimui (Mt 22:37–39). Ką tiems mūsų bendratikiams teko paaukoti ir kaip Jehova juos už tai palaimino? Pakalbėkime apie brolius ir seses, grįžusius į Kamerūną.

Brolis vardu Onesimas išvyko iš gimtinės 1998-aisiais. Užsienyje jis pragyveno 14 metų. Kartą bendruomenės sueigoje Onesimas išgirdo vieną įdomų palyginimą. Kalbėtojas sakė: „Jeigu du draugai žvejoja skirtingose vietose ir vienas sugauna daugiau žuvies, argi tas, kuris laimikiu negali pasigirti, neateis žvejoti ten, kur bičiulis?“

Onesimas ėmė mąstyti, ar nevertėtų sugrįžti į Kamerūną – kraštą, kur gerai „kimba“, – ir padėti vietiniams bendratikiams. Tačiau nerimą kėlė mintis, ar po keliolikos metų, praleistų užsienyje, pavyks prisitaikyti prie kitokio gyvenimo. Kad tai išsiaiškintų, Onesimas į Kamerūną parvyko šešiems mėnesiams, o 2012-aisiais persikėlė visam laikui.

„Reikėjo priprasti prie karšto klimato ir pasikeitusių gyvenimo sąlygų, – pasakoja Onesimas. – Karalystės salėje vėl teko sėdėti ant kietų suolų.“ Paskui brolis su šypsena priduria: „Bet stengdavausi susitelkti į programą ir prisiminimai apie minkštas kėdes per laiką išblėso.“

2013-aisiais Onesimas vedė. Jo žmona Žeraldin į Kamerūną buvo grįžusi po devynerių metų, praleistų Prancūzijoje. Abu visą dėmesį sutelkė į dvasinę veiklą ir Jehova juos laimino. „Baigėme evangelizuotojų tobulinimosi kursus ir buvome pakviesti tarnauti Betelyje, – sako Onesimas. – Pernai mūsų bendruomenėje pasikrikštijo 20 Biblijos studijuotojų. Manau, kad meškerę užmečiau ten, kur reikia.“ (Palygink su Morkaus 1:17, 18.) Žeraldin priduria: „Jehova palaimino mane labiau nei galėjau įsivaizduoti.“

Gyvendama Jungtinėse Valstijose Džudita troško tarnyboje nuveikti daugiau. Sesė pasakoja: „Į Kamerūną atvykdavau aplankyti šeimos ir kaskart prieš išvažiuodama negalėdavau sulaikyti ašarų – sunku būdavo atsisveikinti su naujais  Biblijos studijuotojais.“ Tačiau grįžti gyventi į Kamerūną Džudita kurį laiką nesiryžo. Ji turėjo gerą darbą, todėl galėjo mokėti už Kamerūne gyvenančio tėčio gydymą. Vis dėlto Džudita nusprendė pasikliauti Jehova ir grįžo. Ji pripažįsta, kad atsisakyti patogesnio gyvenimo užsienyje buvo nelengva. Džudita meldė Jehovą pagalbos ir jos sulaukė – sesę padrąsino rajono prižiūrėtojas su žmona.

Prisimindama, kaip viskas klostėsi, Džudita sako: „Per trejus metus keturiems studijuotojams padėjau tapti Kristaus mokiniais. Savo dvasiniais vaikais labai džiaugiuosi.“ Po kurio laiko ji ištekėjo už Samo Kastelio ir abu pradėjo tarnauti specialiaisiais pionieriais. Dabar Džudita savo vyrą lydi rajono priežiūros darbe. O kaip jos tėtis? Drauge su šeimos nariais sesė rado kitoje šalyje ligoninę, kuri sutiko jį operuoti nemokamai. Operacija buvo sėkminga.

Brolis vardu Viktoras išvyko gyventi į Kanadą. Perskaitęs vieną Sargybos bokšto straipsnį apie aukštąjį išsilavinimą, jis rimtai susimąstė. Brolis nusprendė nutraukti studijas universitete ir lankyti trumpus profesinius kursus. Jis sako: „Kursai padėjo man greičiau susirasti darbą, todėl galėjau imtis to, ko labai troškau, – pionieriaus tarnybos.“ Po kurio laiko Viktoras vedė Karoliną. Pora apsilankė Kamerūno filiale ir ten broliai paskatino juos pagalvoti apie galimybę grįžti ir padėti vietiniams skelbėjams. Viktoras sako: „Gyvenome paprastai, todėl kliūčių priimti kvietimą nebuvo.“ Nors ir turėjo nuogąstavimų dėl Karolinos sveikatos, pora nusprendė persikelti.

Atvykę į Kamerūną Viktoras su Karolina ėmė tarnauti pionieriais, nes žmonių, susidomėjusių Biblija, sutiko daug. Iš pradžių abu gyveno iš santaupų, paskui keliems mėnesiams išvyko užsidirbti į Kanadą, kad sugrįžę galėtų tęsti pionieriaus tarnybą. Kaip Dievas palaimino Viktoro ir Karolinos pastangas? Pora baigė evangelizuotojų tobulinimosi kursus, tarnavo specialiaisiais pionieriais, o dabar yra statybos tarnai. Viktoras sako: „Išėję iš komforto zonos pamatėme, kad Jehova mums visokeriopai padeda.“

Brolis vardu Alenas, vieno Vokietijos universiteto studentas, 2002-aisiais perskaitęs lankstinuką Jaunuoliai, kokie jūsų gyvenimo siekiai?, širdyje pajautė norą užsibrėžti naujų tikslų. 2006 metais brolis baigė tarnybos tobulinimo mokyklą ir buvo paskirtas tarnauti į gimtąjį Kamerūną.

Iš pradžių Alenas dirbo ne visu etatu, vėliau susirado geriau apmokamą darbą. Netrukus brolis pamatė, kad laiko tarnybai mažai belieka, todėl kai gavo kvietimą tarnauti specialiuoju pionieriumi, nedvejodamas sutiko, – net atsisakė darbdavio pasiūlytos didesnės algos. Po kurio laiko Alenas vedė. Jo žmona Stefani anksčiau ne vienerius metus gyveno Prancūzijoje, paskui grįžo į Kamerūną. Ar čia jai viskas ėjosi sklandžiai?

 „Per laiką mane ėmė varginti tam tikri sveikatos sutrikimai ir alergijos, – pasakoja Stefani. – Gerai, kad pavyko rasti gydymą. Dabar šiek tiek lengviau.“ Jehova Aleną ir Stefani už ištvermę palaimino. Alenas sako: „Skelbdami atokiame Katė kaime, su keletu žmonių pradėjome Biblijos studijas. Vėliau studijavome su jais telefonu. Du iš tų studijuotojų pasikrikštijo. Atsirado nedidelė skelbėjų grupelė.“ Stefani priduria: „Padėti žmogui tapti Jehovos tarnu – nepaprastas džiaugsmas. Progų tokį džiaugsmą patirti čia turėjome ne vieną.“ Šiandien Alenas, lydimas Stefani, tarnauja rajono prižiūrėtoju.

Žizel pasikrikštijo Italijoje, būdama aukštosios medicinos mokyklos studentė. Sutuoktiniai, kurie vedė merginai Biblijos studijas, gyveno kukliai ir buvo susitelkę į visalaikę tarnybą. Brolio ir sesės pavyzdys Žizel labai įkvėpė, todėl dar mokslų nebaigusi ji irgi pradėjo tarnauti pioniere.

Sesei norėjosi grįžti į Kamerūną ir atsidėti tarnybai, tačiau apsispręsti nebuvo lengva. „Žinojau, kad prarasiu leidimą gyventi Italijoje ir turėsiu palikti draugus ir šeimą“, – sako ji. Vis dėlto 2016 metų gegužę Žizel išvyko į Kamerūną. Kiek vėliau ji ištekėjo už brolio vardu Lėonsas. Broliai iš filialo rekomendavo jiems persikelti į Ajosą – miestelį, kur labai reikėjo gerosios naujienos skelbėjų.

Kaip porai ten ėjosi? Žizel pasakoja: „Dažnai ištisomis savaitėmis neturėdavome elektros, nebuvo kaip įkrauti telefonų. Taigi retai kada jais galėjome naudotis. Išmokau virti valgį ant laužo. Kai sutemdavo, pasiimdavome karučius ir pasišviesdami žibintuvėliais eidavome prie šaltinio vandens, nes tuo metu ten būdavo mažiau žmonių.“ Kas padėjo porai ištvermingai tame miestelyje tarnauti? Žizel sako: „Jehovos dvasia, tarpusavio palaikymas, šeimos ir draugų padrąsinimas, o kartais ir piniginė jų parama.“

Ar Žizel gailisi grįžusi į gimtinę? „Ne. Nė trupučio, – sako ji. – Iš pradžių buvo nelengva, jautėmės kiek nusivylę, bet kai viskas pamažu ėmė tvarkytis, supratome, kad sprendimas persikelti buvo teisingas. Mudu kliaujamės Jehova ir mūsų ryšys su juo tvirtėja.“ Lėonsas su Žizel baigė evangelizuotojų tobulinimosi kursus ir dabar tarnauja laikinaisiais specialiaisiais pionieriais.

Kaip kad žvejai dėl gero laimikio ryžtasi eiti į žvejybą nepalankiomis sąlygomis, kai kurie mūsų broliai ir sesės ryžtasi grįžti į gimtinę, kad padėtų doros širdies žmonėms pažinti Dievą. Jehova tikrai nepamirš tos pasiaukojamos dvasios ir darbų, kuriuos jie daro iš meilės jo vardui (Neh 5:19; Hbr 6:10). Tad jei tavo gimtajame krašte trūksta gerosios naujienos skelbėjų, gal galėtum tenai sugrįžti ir tu? Tokį sprendimą Jehova tikrai palaimins (Pat 10:22).