Niekas neturi Jėzaus nuotraukos. Jis niekada nepozavo portretui ar skulptūrai. Vis dėlto bėgant amžiams daugybė dailininkų vaizdavo jį savo kūriniuose.

Aišku, menininkai nežinojo, kaip iš tiesų Jėzus atrodė. Vyraujanti kultūra, religiniai įsitikinimai ir užsakovų pageidavimai dažnai nulemdavo, kokį Jėzų jie pavaizduos. Tačiau tie paveikslai bei skulptūros galėjo formuoti ir net iškreipti žmonių požiūrį į Jėzų ir jo mokymus.

Kai kurie dailininkai Jėzų pavaizdavo kaip silpną, išsekusį, ilgaplaukį vyrą su reta barzdele, melancholiškos veido išraiškos. Kituose atvaizduose Jėzus atrodo lyg būtų nežemiška būtybė, su aureole, abejingas viskam, kas vyksta aplinkui. Ar tie meno kūriniai teisingai pristato Jėzų? Kaip galime tai išsiaiškinti? Vienas būdas – patyrinėti Biblijos ištraukas, kurios kai ką atskleidžia apie Jėzaus išvaizdą. Tai padės geriau jį įsivaizduoti.

Šiuos žodžius Jėzus ištarė maldoje tikriausiai prieš pat savo krikštą (Hebrajams 10:5; Mato 3:13–17). Taigi kaip jis atrodė? Maždaug trisdešimt metų prieš tai angelas Gabrielius Marijai pasakė: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų [...]. Todėl tas, kuris gims, bus vadinamas šventu, Dievo Sūnumi“ (Luko 1:31, 35). Jėzus buvo tobulas žmogus, kaip ir Adomas pradžioje, kai Dievas jį sukūrė (Luko 3:38; 1 Korintiečiams 15:45). Tikriausiai Jėzus buvo gražiai nuaugęs ir turėjo žydiškų savo motinos Marijos veido bruožų.

Tais laikais visi žydai, priešingai nei romėnai, nešiojo barzdą, taigi ir Jėzus. Barzda buvo orumo ir garbingumo ženklas; ji nebūdavo ilga ar susivėlusi. Be abejo, Jėzus prižiūrėjo savo barzdą, tvarkingai ją apkirpdavo. Jis nešiojo trumpus plaukus, nes nesikirpdavo tik nazyrai, kaip antai Samsonas (Skaičių 6:5; Teisėjų 13:5).

Iki trisdešimties metų Jėzus buvo dailidė, dirbo be šiuolaikinių elektrinių įrankių (Morkaus 6:3). Todėl galime manyti, kad jis buvo tvirto sudėjimo. Savo tarnybos pradžioje jis be niekieno pagalbos visus prekeivius „su avimis ir galvijais išvarė iš šventyklos, išbarstė pinigų keitėjų monetas ir išvartė jų stalus“ (Jono 2:14–17). Tai padaryti galėjo tik fiziškai stiprus vyras. Visas savo jėgas Jėzus naudojo Dievo paskirtai užduočiai vykdyti. Jis sakė: „Aš ir kitiems miestams turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam esu siųstas“ (Luko 4:43). Pėsčiomis apkeliauti visą Palestiną skelbiant gerąją žinią Jėzui reikėjo didelės ištvermės.

Šilta Jėzaus veido išraiška ir malonus elgesys ypač traukė suvargusius, prislėgtus žmones  (Mato 11:28–30). Jėzaus nuoširdumas bei gerumas bylojo, kad jo pažadas atgaivinti tuos, kurie nori juo sekti, yra patikimas. Net vaikai mielai ėjo prie Jėzaus. Biblijoje sakoma: „Jis ėmė vaikus į glėbį“ (Morkaus 10:13–16).

Prieš mirtį Jėzui teko patirti didelį skausmą, bet šiaip gyvenime jis nebuvo niūraus būdo. Štai per vestuves Kanoje jis vandenį pavertė vynu ir taip prisidėjo prie geros iškilmių nuotaikos (Jono 2:1–11). Kitų pobūvių metu Jėzus pamokė susirinkusiuosius įsimintinų tiesų (Mato 9:9–13; Jono 12:1–8).

Svarbiausia, Jėzaus skelbiama žinia suteikė jo klausytojams džiugią amžino gyvenimo viltį (Jono 11:25, 26; 17:3). Kai 70 jo mokinių pasidalijo įspūdžiais iš skelbimo tarnybos, Jėzus „ėmė džiūgauti“ ir jiems sakė: „Džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Luko 10:20, 21).

Jėzaus dienomis religiniai vadovai sugalvodavo būdų, kaip atkreipti į save žmonių dėmesį ir pabrėžti savo valdžią (Skaičių 15:38–40; Mato 23:5–7). Jėzus apaštalus mokė neviešpatauti kitiems (Luko 22:25, 26). Savo mokinius jis perspėjo: „Saugokitės Raštų žinovų, kurie mėgsta vaikštinėti ilgais rūbais ir būti sveikinami turgavietėse“ (Morkaus 12:38).

Jėzus nemėgo išsiskirti iš kitų, įsimaišiusį į minią jį būdavo sunku pastebėti (Jono 7:10, 11). Net tarp savo 11 ištikimų apaštalų išvaizda jis niekuo neišsiskyrė. Kai ginkluotas būrys atėjo suimti Jėzaus, išdavikas Judas turėjo jį pabučiuoti – duoti sutartą ženklą (Morkaus 14:44, 45).

Taigi nors daugelio detalių nežinome, viena aišku: Jėzus neatrodė taip, kaip dažnai yra vaizduojamas. Tačiau daug svarbiau už jo išvaizdą yra tai, kuo jį laikome dabar.

Šiuos žodžius Jėzus ištarė naktį prieš savo mirtį (Jono 14:19). Jis atidavė savo gyvybę „kaip išpirką už daugelį“ (Mato 20:28). Trečią dieną Dievas jį prikėlė dvasia ir leido pasirodyti kai kuriems jo mokiniams (1 Petro 3:18; Apaštalų darbų 10:40). Kaip prikeltas Jėzus atrodė? Tikriausiai kitaip nei anksčiau, nes jo artimiausi draugai ne iš karto jį atpažino. Marija Magdalietė palaikė jį sodininku, o du į Emausą keliavę jo mokiniai – svetimšaliu (Luko 24:13–18; Jono 20:1, 14, 15).

Kokį turėtume įsivaizduoti Jėzų šiandien? Praėjus daugiau kaip 60 metų po Jėzaus mirties jo mylimas apaštalas Jonas matė jį regėjimuose. Tai, ką apaštalas matė, buvo ne mirštantysis ant kryžiaus, o „karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“, Dievo Karalystės Karalius, kuris greitai nugalės Dievo priešus – tiek žmones, tiek demonus – ir žmonijai suteiks nuostabų amžiną gyvenimą (Apreiškimo 19:16; 21:3, 4).