SARA sustoja kambario viduryje ir apsidairo. Įsivaizduokite Vidurio Rytų regiono moterį išraiškingomis tamsiomis akimis. Ar jose atsispindi bent truputis liūdesio? Jei taip, nesunku suprasti kodėl. Šiuose namuose tiek visko būta! Su mylimu vyru Abraomu čia praleista daugybė laimingų dienų. * Abu drauge kūrė jaukią namų aplinką.

Jie gyveno turtingame Ūro mieste, kuriame klestėjo įvairūs amatai ir prekyba. Tad, aišku, pora turėjo daug gražių daiktų. Bet namai Sarai reiškė ne tik išpuoštus kambarius. Bėgant metams čia jiedu su vyru patyrė ir džiaugsmų, ir nusivylimų, begalę kartų meldėsi savo mylimam Dievui Jehovai. Taigi nenuostabu, kad Sarai šie namai buvo brangūs.

Vis dėlto Sara noriai sutiko palikti viską, prie ko buvo pripratusi. Nors tikriausiai jau sulaukusi šešiasdešimties, ji visam laikui iškeliaus į nepažįstamą kraštą, kur susidurs su pavojais ir sunkumais. Kodėl jos gyvenimas pasisuko tokia linkme? Ir ko galime pasimokyti iš Saros tikėjimo?

Sara tikriausiai užaugo Ūre. Šiandien iš jo likę tik griuvėsiai. Tačiau anuomet pirklių laivai Eufrato upe ir jos kanalais į šį klestintį miestą pargabendavo brangių prekių net iš tolimiausių kampelių. Siaurose, vingiuotose Ūro gatvėse šurmuliavo minios žmonių, į prieplaukas ir iš jų be perstojo plaukė laivai, turgaviečių prekystaliai tiesiog lūžo nuo gėrybių. Nuo mažens gyvenusi šiame judriame mieste Sara pažinojo daugelį gyventojų. O jie, be abejo, gerai įsiminė ją, nes buvo nepaprastai graži. Čia gyveno ir didelė jos šeima.

Biblija atskleidžia, kad Sara turėjo tvirtą tikėjimą. Kitaip nei dauguma Ūre, ji tikėjo ne mėnulio dievą, kurio garbei mieste buvo pastatytas aukštas bokštas. Sara garbino tikrąjį Dievą – Jehovą. Kaip ji įgijo tokį tikėjimą, Biblijoje nepasakyta. Jos tėvas bent jau kurį laiką garbino stabus. Sara ištekėjo už Abraomo, vyresnio už ją dešimčia metų (Pradžios 17:17). * Vėliau Abraomas tapo žinomas kaip „tėvas visų, kurie tiki“ (Romiečiams 4:11). Sutuoktiniai išsiugdė tvirtą tarpusavio ryšį, pagrįstą pagarba, artimu bendravimu, abipusiu noru sunkias problemas spręsti drauge. O svarbiausia – juos vienijo meilė Dievui.

Sara ir jos mylimas vyras įsikūrė tarp savo giminaičių Ūre. Tačiau neilgai trukus pora patyrė nusivylimą. Biblijoje sakoma, jog Sara „buvo  nevaisinga ir neturėjo vaikų“ (Pradžios 11:30). Atsižvelgiant į laikmetį ir kultūrą, reikia manyti, jog Sarą tokia padėtis labai slėgė. Bet ji liko ištikima Dievui ir savo vyrui. Jų sūnėnas Lotas, anksti netekęs tėvo, matyt, jiems tapo lyg sūnus. Gyvenimas tekėjo įprasta vaga, kol vieną dieną viskas pasikeitė.

Abraomas parėjo namo apimtas jaudulio. Ką tik įvyko neįtikėtinas dalykas: Dievas, kurį jie su Sara garbina, prakalbo į jį ir net jam pasirodė, suprantama, per angelą. Įsivaizduokime gražias Saros akis, įsmeigtas į vyrą, kai sulaikiusi kvapą paklausė: „Ką jis kalbėjo? Papasakok man!“ Galbūt pirmiau Abraomas atsisėdo, susikaupė ir tada persakė Jehovos žodžius: „Išeik iš savo krašto, palik savo gimines ir keliauk į kraštą, kurį tau parodysiu“ (Apaštalų darbų 7:2, 3). Jauduliui kiek atslūgus sutuoktiniai apmąstė, kokią užduotį gavo nuo Jehovos. Jiems reikės palikti ramų, patogų gyvenimą ir tapti klajokliais! Kaip į tai reaguos Sara? Abraomas, be abejo, atidžiai ją stebėjo. Ar žmona noriai palaikys jį, kai taip smarkiai pasikeis jų gyvenimas?

Dilema, kurią teko spręsti Sarai, mums gal atrodo nepažįstama. Mąstome: „Dievas juk nėra nieko panašaus prašęs padaryti nei manęs, nei sutuoktinio.“ Vis dėlto ar ne kiekvienam iš mūsų reikia apsispręsti panašiu klausimu? Gyvename pasaulyje, kuriame vyrauja materialistinė dvasia, skatinanti labiausiai vertinti patogumus, daiktus, saugumo jausmą. Bet Biblija ragina mus elgtis kitaip – pirmenybę teikti dvasiniams dalykams ir stengtis įtikti Dievui, o ne vien rūpintis savimi (Mato 6:33). Galvodami apie Saros pasirinkimą, pasvarstykime: „O kokie mano gyvenimo siekiai?“

Dėdamasi daiktus Sara turėjo nuspręsti, ką pasiimti, o ką palikti. Negalėjo imti nieko, ko nepaneštų karavano asilai ir kupranugariai, taip pat klajokliškam gyvenimui nepraktiškų daiktų. Be abejo, jiems daug ką teko parduoti arba tiesiog atiduoti. Reikės atsisveikinti ir su įvairiausiais gyvenimo mieste patogumais, pavyzdžiui, turgumi, kur bet kada buvo galima nusipirkti grūdų, mėsos, vaisių, drabužių bei kitokių tiek būtinų, tiek prabangos prekių.

Bet, ko gero, sunkiausia Sarai buvo palikti pačius namus. Jeigu jų namas buvo toks kaip daugelis kitų, kuriuos Ūre yra atkasę archeologai, Sara neteko tikrai puikių patogumų. Kai kuriuose tų namų buvo po daugiau nei dešimt kambarių, gėlo vandens fontanai, vandentiekis.  Net ir paprastas namas turėjo tvirtą stogą, sienas ir duris, kurias galima užsklęsti. O palapinėje ar įmanoma jaustis saugiam ir nebijoti vagių? Arba liūtų, leopardų, meškų ir vilkų, kurių anuomet tuose kraštuose netrūko?

O kaip dėl namiškių? Su kuo Sarai reikės skirtis? Jai greičiausiai buvo nelengva paklusti Dievo įsakymui „išeik iš savo krašto, palik savo gimines“. Miela, nuoširdi moteris turbūt turėjo brolių ir seserų, dukterėčių ir sūnėnų, tetų ir dėdžių, prie kurių buvo labai prisirišusi, tačiau galbūt niekada daugiau nepamatys. Vis dėlto Sara drąsiai žvelgė pirmyn, diena iš dienos ruošėsi išvykimui.

Tad atėjus paskirtam metui ji jau buvo viską supakavusi ir pasirengusi leistis į kelionę. Kartu su Abraomu ir Sara išvyko šeimos patriarchas Terachas, būdamas maždaug dviejų šimtų metų (Pradžios 11:31). Be abejo, rūpinimasis senoliu iš Saros pareikalaus nemažai jėgų. Su jais taip pat keliaus Lotas. Kaip Jehova ir buvo nurodęs, jie „iškeliavo iš chaldėjų žemės“ (Apaštalų darbų 7:4).

Karavanas pirmiausia patraukė Harano link ir palei Eufrato upę ėjo apie 1000 kilometrų į šiaurvakarius. Šeima kuriam laikui apsistojo Harane. Gali būti, jog Terachas susirgo ir nebegalėjo toliau keliauti. Tad visi liko mieste, kol senolis, sulaukęs 205 metų, mirė. Kažkuriuo metu prieš antrą kelionės etapą Jehova vėl kreipėsi į Abraomą – liepė palikti tą kraštą ir keliauti ten, kur jis jam parodys. Tik šįkart Dievas dar pažadėjo kai ką nuostabaus: „Padarysiu iš tavęs didelę tautą“ (Pradžios 12:2–4). Bet juk palikdami Haraną Abraomas buvo septyniasdešimt penkerių, o Sara šešiasdešimt penkerių, ir vis dar bevaikiai. Kaip iš Abraomo galės kilti tauta? Ar jis ves kitą moterį? Poligamija tais laikais buvo įprasta, todėl Sarai galėjo kilti tokių minčių.

Šiaip ar taip, jie paliko Haraną ir ėjo tolyn. Verta atkreipti dėmesį, kas dar su jais iškeliavo. Biblijoje rašoma, kad Abraomo šeima su savimi pasiėmė užgyventus turtus bei „visus žmones, kuriuos buvo Harane įsigiję“ (Pradžios 12:5). Kas tie žmonės? Greičiausiai tarnai. Be abejo, Abraomas ir Sara pasakojo apie savo tikėjimą visiems, kas klausėsi. Todėl, pasak kai kurių senovės žydų šaltinių, šioje Biblijos eilutėje minimi žmonės galėjo būti ir prozelitai, priėmę Abraomo bei Saros tikėjimą. Jei taip, būdama tvirto tikėjimo Sara, be abejo, apie savo Dievą ir puoselėjamą viltį kalbėdavo labai įtikinamai. Iš jos galime pasimokyti ir mes, juk žmonėms šiandien itin trūksta tikėjimo, vilties. Kai Biblijoje perskaitome kokią paguodžiančią mintį, kodėl nepasidalijus ja su kitais?

Persikėlę per Eufratą, ko gero, 1943 m. p. m. e. nisano 14-ąją, jie pasuko pietų kryptimi į Jehovos jiems pažadėtą žemę (Išėjimo 12:40, 41). Įsivaizduokite, kaip Sara grožisi kraštovaizdžiu, mėgaujasi švelniu to krašto klimatu. Prie didžiųjų Morės medžių, netoli Sichemo, Jehova dar kartą pasirodė Abraomui ir pranešė: „Šį kraštą duosiu tavo palikuonims.“ Išgirdus žodį „palikuonis“ Abraomui kilo daug minčių. Jis, be abejo, pagalvojo apie Edeno sode Jehovos ištartą pranašystę apie palikuonį, kuris ateityje sutriuškins Šėtoną. Abraomui Jehova jau buvo pasakęs iš jo padarysiąs tautą, per kurią bus palaiminti visi žmonės žemėje (Pradžios 3:15; 12:2, 3, 6, 7).

Vis dėlto Abraomo šeima nebuvo apsaugota nuo įvairių sunkumų. Kanaano krašte kilus badui vyras nusprendė su šeimyna keliauti į pietus link Egipto. Tačiau jis įžvelgė ten gresiantį pavojų. Todėl Sarai tarė: „Žinau, kokia tu graži moteris. Egiptiečiai, tave pamatę, pamanys: ‘Tai jo žmona.’ Mane jie užmuš, o tave paliks gyvą. Tad prašyčiau sakyti, jog esi mano sesuo, kad per tave man būtų gera ir tavo dėka išlikčiau gyvas“ (Pradžios 12:10–13). Kodėl Abraomas paprašė tokio keisto dalyko?

 Abraomas nebuvo nei melagis, nei bailys, kaip kad tvirtina kai kurie kritikai. Sara iš tiesų buvo jo netikra sesuo. Be to, Abraomui reikėjo būti atsargiam. Jiedu su Sara žinojo: nėra nieko svarbiau už Dievo tikslą, kad iš Abraomo kiltų ypatingas palikuonis ir didelė tauta. Taigi Abraomo saugumas buvo itin svarbus. Įdomu, jog ir archeologiniai duomenys rodo, kad Egipto galingieji neretai prievarta pasisavindavo kito vyro žmoną, o jį patį nužudydavo. Išties Abraomas elgėsi išmintingai, ir Sara nuolankiai palaikė jo sprendimą.

Netrukus paaiškėjo, kad Abraomo nuogąstavimai nebuvo be pagrindo. Kai kurie faraono didžiūnai pastebėjo įstabų Saros grožį, kokiu retai pasižymi tokio amžiaus moterys. Jie išgyrė ją faraonui ir šis įsakė moterį atvesti! Kiek skausmo tai sukėlė Abraomui, ir koks išgąstis apėmė Sarą! Tačiau rūmuose su ja, regis, buvo elgiamasi ne kaip su belaisve, o kaip su garbinga viešnia. Galbūt faraonas ketino sužavėti Sarą, padaryti įspūdį savo turtais ir tada prašyti jos „brolio“ leidimo ją vesti (Pradžios 12:14–16).

Įsivaizduokime Sarą, pro rūmų langą ar iš balkono žvelgiančią į Egipto žemę. Kaip ji jautėsi vėl gyvendama name, turėdama stogą virš galvos, lepinama skaniais valgiais? Ar ją viliojo prabangus gyvenimas, tikriausiai daug prabangesnis už tą, kuriuo džiaugėsi Ūre? Kaip būtų apsidžiaugęs Šėtonas, jeigu Sara būtų panorėjusi palikti Abraomą ir tapti faraono žmona! Bet ji nė nemanė taip pasielgti. Sara buvo ištikima savo vyrui, savo santuokai ir savo Dievui. O, kad dabartiniame amoralumo kupiname pasaulyje visi sutuoktiniai būtų tokie ištikimi! Tegu Saros pavyzdys įkvepia ir jus rodyti ištikimybę savo artimiesiems bei draugams.

Jehova brangino šią moterį ir ėmėsi ją apsaugoti – siuntė nelaimes faraonui ir jo šeimynai. Kažkaip sužinojęs, kad Sara yra Abraomo žmona, faraonas sugrąžino ją vyrui ir paliepė jiems su viskuo, ką turėjo, išeiti iš Egipto (Pradžios 12:17–20). Koks laimingas Abraomas jautėsi atgavęs savo mylimą žmoną! Pamenat, jis buvo sakęs: „Žinau, kokia tu graži moteris.“ Tačiau dar labiau Abraomas vertino kitokį žmonos grožį – ne išorinį. Sara pasižymėjo tikru vidiniu grožiu, kuris brangus Jehovos akyse (1 Petro 3:1–5). Kiekvienas galime stengtis būti gražus vidumi. Pirmenybę skirkime ne materialiniams, o dvasiniams dalykams, dalykimės žiniomis apie Dievą su kitais ir užklupus gundymams tvirtai laikykimės Dievo nustatytų moralės normų – taip seksime Saros tikėjimu.