EKSKREMENTAI mėšlavabaliui praverčia daug kur. Šis vabalas jais maitinasi, juose deda kiaušinėlius, o patinėlis, siekdamas patelės palankumo, kartais jai net pasiūlo didelį šio „skanėsto“ gabalą. Konkurencija dėl šviežių išmatų labai didelė. Kartą tyrinėtojai stebėjo ant dramblio išmatų krūvos suskridusius apie 16 000 mėšlavabalių. Krūvos neliko vos per dvi valandas.

Kai kurių rūšių mėšlavabaliai turi įprotį atsignybti truputį mėšlo, iš jo suformuoti rutuliuką, nuridenti jį kuo toliau nuo krūvos ir užkasti minkštoje dirvoje. Vabalas savo grobį ridena tiesia linija, nes tai — greičiausias būdas pabėgti toliau nuo gentainių, kad šie jo neapvogtų.

Bet kaip mėšlavabaliui pavyksta eiti tiesiai, nesukant ratais, ypač naktį?

Susimąstykite. Kaip parodė ankstesni tyrimai, mėšlavabalis gerai orientuojasi ne tik Saulės ar Mėnulio šviesoje, bet ir giedrą naktį, kai nėra Mėnulio. Tyrinėtojai iš Pietų Afrikos atrado, jog vabalui tam visai nereikia matyti atskirų žvaigždžių — jam užtenka šviesos, sklindančios iš Paukščių Tako. Kaip rašoma žurnale Current Biology, tai „pirmas įrodytas atvejis, kai kažkas iš gyvūnų orientuojasi pagal Paukščių Tako galaktiką“.

Mokslininkas Markas Bernas (Marcus Byrne) teigia, jog „šis ribotų protinių sugebėjimų vabalas turi labai efektyvią vizualinę navigacinę sistemą, kuri reaguoja į silpniausios žvaigždžių šviesos pluoštą“. Be to, priduria: „Taigi žmonės iš mėšlavabalio galėtų pasimokyti, kaip sudėtingomis aplinkybėmis pasinaudoti net blausiausia šviesa.“ Pavyzdžiui, pritaikant jo navigacinės sistemos principus, galima sukurti robotą, kuris sugriuvus pastatui gebėtų ieškoti nelaimės aukų.

Ką manote? Ar tokie mėšlavabalio navigaciniai sugebėjimai yra evoliucijos produktas? O gal jis taip sukurtas?